Vienkiemis pasienyje

Nuo Lazdijų važiuojant link buvusio Galinių pasienio posto kairėje lieka Galadusio ežeras, kurio kitame krante – Lenkija. Palieku automobilį dešinėje kelio pusėje ir paskutinį kilometrą iki D. Galkanto sodybos nusprendžiu įveikti pėsčiomis. Nes net ir vasarą vingiuotu keliuku tarp ledyno sustumdytų kalvų ir alksniais apaugusių šlapynių pravažiuoti ryžčiausi tik visais keturiais ratais varoma ir gerokai aukštesne transporto priemone. O dabar jis taip įmirkęs, kad ir pėsčiomis geriau žingsniuoti sudžiūvusia pernykšte pakelės žole.

Kol medžiai dar be lapų, ant kalvos pamiškėje stovintis D. Galkanto namas įžiūrimas iš tolo, bet vasarą yra tekę gerokai paklaidžioti, kol jį suradau. Turbūt verta papasakoti iš šito krašto žmonių išgirstą istoriją, kaip savo gyvenimą baigė iki Dainiaus šioje sodyboje šeimininkavusi pensininkų pora. Teigiama, kad ilgą amžių čia nugyvenęs vyras buvo surastas sukniubęs kiemo viduryje, o jo žmona skubėjo laidiniu telefonu išsikviesti pagalbą, nukėlė ragelį, bet, taip ir nespėjusi surinkti numerio, mirė nuo širdies smūgio. Kartu nugyveno kone visą gyvenimą, kartu buvo ir palaidoti.

Sodybą su 5 hektarais žemės, 2 kūdromis ir 2 šuliniais 2006 m. nusipirko tikras miestietis, gimęs ir užaugęs, kaip pats sako, ant Druskininkų šaligatvio ir asfalto. Per nekilnojamojo turto rinkos pakilimą pardavęs kambarį ne pačios geriausios reputacijos bendrabutyje, Druskininkų Gardino gatvėje, Dainius net pats nustebo, kad galėjo įpirkti šitą įspūdingo grožio vienkiemį.

Sulaužė 9 dalgius

„Atvažiavau pavasarį, kai žydėjo obelys, ne vienas. Bet kartu gyventi atsikrausčiusi mano draugė iškentė tik pusmetį. Pamatė, kad atsivežiau 7 kirvius, prisiminė drauge žiūrėtą Stiveno Kingo „Švytėjimą“, o tada atėjo ruduo ir žiema...“ – prisiminė D. Galkantas.

Nuo to laiko taip ir gyvena vienas su juodu katinu, kuris kada nori ateina ir išeina.

„Šunų nemėgstu, jie per daug draugiški, o katinas – nepriklausoma asmenybė“, – sakė Dainius.

Vyras buvo įregistravęs ūkininko ūkį, bet tikru žemdirbiu taip ir netapo. Ūkininkavimas apsiribojo pievų šienavimu ir Europos Sąjungos išmokų gavimu. Supratęs, kad be savo technikos, didesnių žemės plotų ir patirties tikru ūkininku netaps, dabar nusipjauna žolę tik tiek, kad galėtų kiemą praeiti.

„Užsispyriau išmokti šienauti dalgiu, bet iš kur man, miestiečiui, žinoti, kaip tai daroma. Sulaužiau 9 dalgius, kol susiformavo įgūdžiai. Ūkinių prekių krautuvės pardavėjai jau keistai žiūrėti į mane pradėjo, kai ateidavau pirkti vis naujo dalgio“, – pasakojo D. Galkantas.

Dabar Dainius yra vienintelis Burbiškių kaimo gyventojas, bet vietiniu šitame krašte buvo pripažintas ne iš karto. Turėjo praeiti 4 – 5 metai, kol kaimyninių sodybų senbuviai jį pripažino čiabuviu, nes nė lašo alkoholio nevartojantis vyras šitame krašte yra visiška egzotika.

Gėrimas buvo tapęs ne pramoga, o kančia

D. Galkantas nevartoja alkoholio nuo 1996 m., bet nė iš tolo neprimena tų humoro jausmą praradusių blaivybės fanatikų, kurie reikalauja viską uždrausti ir suvaržyti.

„Kai blaivėji, viskas keičiasi. Draugai, mąstysena. Turėjo praeiti 10 metų, kol buvau pribrendęs išvažiuoti iš miesto ir apsigyventi gamtoje. Užkniso tos miesto tuštybės. Kai gėriau, visada pasirinkdavau gyventi tokiose vietose, kurias dabar pavadinčiau ekstremaliomis. Vilniuje buvau apsistojęs Naujininkuose, Druskininkuose – Gardino gatvės bendrabutyje,“ – sakė Dainius.

Paklaustas, kaip jam pavyko tai, ko nesugeba daugelis priklausomybės nuo alkoholio kamuojamų žmonių, D. Galkantas prisiminė, kad pirmiausiai atėjo supratimas, kad jau nebegali gerti „normaliai“. Gėrimas nebeteikia džiaugsmo, nebėra šventė, o kančia.

„Svarbiausia sąlyga – būti sąžiningu su savimi. Jeigu jau pripažinai, kad tau šakės, toliau taip gyventi neįmanoma, tai apmąstai visą gyvenimą, kiek kartų galėjai žūti nuo nelaimingo atsitikimo, apsinuodyti ar sušalti nukritęs gatvėje. Iš pradžių labai skanu buvo, dabar net sunku atsirinkti tas stadijas, kada jau negalėjau sustoti. Iš 15 metų gėrimo gal tik paskutiniai trys buvo baisūs, su patekimu į komą, savanoriškais važiavimais į specializuotas alkoholikų gydymo įstaigas. Galėdavau mėnesį negerti, bet kai jau užsikabindavau, tai nesustodavau, kol nusilpdavau iki lašelinių. Nerandu sau kito paaiškinimo, kaip tik kažkokios aukštesnės jėgos planą, kad aš likčiau gyvas. Galite tai vadinti Dievu, Likimu ar dar kaip nors. Turiu savo tikėjimą, bet jis gerokai skiriasi nuo to, ką skelbia Katalikų Bažnyčia,“ – atvirauja D. Galkantas.

Prisimena eiles prie gėrimų parduotuvės

Kaip ir daugelis jo kartos atstovų, Dainius paragavo alkoholio dar paauglystėje. Michailo Gorbačiovo antialkoholinė kampanija prasidėjo, kai jis jau buvo tapęs priklausomu nuo alkoholio. Neatsparumą alkoholiui D. Galkantas sieja su paveldėjimu. Jo tėvas taip pat nemažai gėrė, bet žuvo eismo įvykyje alkoholizmui dar nespėjus išsivystyti iki tos stadijos, kurią pasiekė jo sūnus. Motina – žinoma mieste pedagogė – skaudžiai išgyveno sūnaus nuopolį.

„Druskininkuose buvo viena alkoholinių gėrimų parduotuvė dabartinėje Vytauto gatvėje, prie milicijos. Prisimenu muštynes su lendančiais be eilės, būdus nusipirkti daugiau negu nustatytus du butelius. Laukdavom, kol atidarys parduotuvę, o tada duždavo stiklai. Rimtai sergančiam žmogui visi tie draudimai nieko nepakeis. Apsunkins gyvenimą, sudarys sąlygas pasipelnyti kontrabandininkams ir perpardavinėtojams, bet neatbaidys nuo poreikio išgerti,“ – sakė Dainius.

Jis primena seną anekdotą, kaip išgirdę per radiją žinią, kad brangs alkoholis, vaikai klausia tėvo, ar jis dabar mažiau gers. Ir sulaukia atsakymo: „Ne, jūs dabar mažiau valgysite“.

Kodo laistymas

Iš visų naujosios valdžios planų D. Galkantas pagrįstu vadina tik kodavimo, kaip gydymo nuo alkoholizmo būdo, atsisakymą.

„Teko sutikti šimtus žmonių, kurie bandė koduotis, ir tai jiems nė kiek nepadėjo. Teko gerti su žmogumi, kuris grįžo iš kodavimo procedūros, padavė žmonai dokumentus, kad jau užsikodavo ir paskambinęs man sakė: „Einam, Dainiau, aplaistysim mano kodą“. Man buvo įdomu žiūrėti, kas jam nutiks. Pradėjom alumi, baigėme degtine. Abu nieko neatsimenam. O tokių, kuriems iš tikrųjų padėdavo, nesutikau. Net jeigu iškęsdavo metus ar dvejus, tai paskui su dviguba jėga puldavo gerti, tarsi norėdami atsigriebti už prarastą laiką“, – kalbėjo Dainius.

Vyrą liūdina, kad kalbėdami apie kainų didinimą ir specializuotas parduotuves, politikai visiškai užmiršta pagalbos pasiryžusiems gydytis nuo alkoholizmo pasiekiamumo didinimą. Efektyviausia jis vadina Anoniminių alkoholikų organizaciją, padedančią susirgusiems alkoholizmu žmonėms suprasti savo būseną, apsispręsti gyventi blaiviai ir ištverti pagundas. Pats Dainius į Anoniminių alkoholikų susirinkimus reguliariai nevaikšto, nes gyvena atokioje vietoje, nevairuoja automobilio ir neturi galimybės nuvykti ten, kur jie vyksta.

Už svarbiausiu gyvenimo lūžio momentu suteiktą pagalbą D. Galkantas dėkingas Lietuvos psichoterapijos tėvu vadinamam gydytojui Aleksandrui Alekseičikui.

„Šitas žmogus man padėjo pakeisti mąstyseną, kai jau niekas netikėjo, kad man gali pavykti. Nes vien tik vietos pakeitimas, netgi emigracija, dar nereiškia, kad pavyks pradėti gyvenimą iš naujo“, – pasakojo Dainius.

Išsikraustyti į kaimą jis ryžosi tik tada, kai jau buvo išmokęs gyventi blaivia galva ir reikėjo įprasminti atsilaisvinusį nuo gėrimo laiką.

Moterys nori išsivežti į miestą

„Nepajutau, kaip dešimtmetis praėjo. Atrodo, dar krepšys kažkuris liko neiškraustytas nuo to laiko, kai atvažiavau iš Druskininkų į Burbiškius. Nebuvo laiko net pasijusti vienišu, nes reikėjo vandentiekį į namą iš šulinio atsivesti, malkų prisiruošti, dvimetrines žoles kapoti, kad iš sodybos tą kilometrą iki plento galėčiau išeiti, žiemą sniegą nukasti“, – sakė D. Galkantas.

Per tą dešimtmetį jis ne tik išmoko pažinti savo kiemo medžius, atskirti paukščių balsus, bet ir pastebi klimato kaitos padarinius – miško pelkutėse ir kiemo kūdrose kasmet žemiau nusenka vanduo, o vienas jo šulinys jau visiškai išdžiūvo.

Atrodytų, kaime nevedęs sveikas ir negeriantis vyras ilgai be moterų dėmesio neturėtų likti, bet D. Galkantas sako, kad gyvena pernelyg atokioje vietoje, kad kas nors susigundytų galimybe drauge laukti senatvės.

„Nėra ten aplinkui panašaus amžiaus moterų, nebent kai į miestelį nuvažiuoju, tai pajuokauju, kad ieškau žmonos. Atvykusios iš miesto sakydavo, kad mano sodyba gera vienai dienai šašlykus pasikepti, prie laužo pabendrauti, bet visos nori mane išsivežti, o aš niekur nenoriu iš čia bėgti. Neprarandu vilties, užsiregistravau vienoje pažinčių svetainėje, bet gaunu tik gėjų laiškus, gal kažką ne taip pažymėjau“, – svarstė D. Dainius.

Šią žiemą jis pirmą kartą per 20 atsiskyrėliško gyvenimo metų buvo patekęs į ligoninę – teko gydytis plaučių uždegimą. Bet, vos pasveikęs, Druskininkuose neužsibuvo – išnuomojo paveldėtą iš motinos butą kurorto centre, kad turėtų bent šiokių tokių pajamų prasimaitinti, ir sugrįžo į Burbiškius, nes jau saulė aukštai kyla, gervės parskrido, beržų sula teka.