„Vilko vaikai“ – taip praminė vokiečių vaikus, gimusius Karaliaučiuje (dabartiniame Kaliningrade) ir po Antrojo pasaulinio karo neišvykusius su kitais vokiečiais į Vokietiją.
Šuo metu Kaliningrado srityje iš 200 „vilko vaikų“ liko gyvi tik aštuoni. 74 m. Elvyra Ziroka – viena iš jų, savo archyviniame straipsnyje rašo gazeta.aif.ru.
„Atleiskite, tačiau ilgiau nei valandą apie savo praeitį negalėsiu kalbėti, per sunku“, – prašo moteris.
„Žinoma, žinoma“, – atsakau, nė neįtardama, kad po valandos pati prašysiu šeimininkės atleisti, kad savo domėjimusi praeiti pravirkdžiau moterį.
„Mūsų šeima gyveno trijų kambarių bute Karaliaučiaus centre, – pradėjo pasakoti Elvyra. – Kai butus ir namus pradėjo užiminėti rusų kariškiai, vokiečiai ėmė keltis į subombarduotas patalpas ir rūsius. Aš pasiėmiau kelis drabužius, po suknele paslėpiau Bibliją, kryžių ir mamos nuotrauką – šie daiktai su manimi išliko visada. Mama su trimis seserimis ir broliu išvyko į kaimą Lietuvoje, o aš, kaip vyriausia (1945 m. man buvo 15 m.), likau stebėti išvykimo į Vokietiją sąrašų.
Tėvas kariavo, tik neilgai, jam atsivėrė opa, gydytojai išoperavo pusę skrandžio, jis gulėjo ligoninėje. Bet apie tėvo likimą sužinojau daug vėliau.
Pokario metai buvo baisūs. Mes, vaikai, po namų griuvėsius ieškojome žmonių, žuvusių per bombardavimus ar mirusių iš bado, ir juos laidojome. Ieškodami maisto eidavome į Lietuvą, landžiodavome po Karaliaučiaus fortus ir požemius, paskui rinkdavomės viename rūsyje ir ten gamindavomės „pietus“. Rūsiuose buvo šilta ir sausa, tik gausu žiurkių. Kadangi iš miesto neišveždavo šiukšlių, jų prisiveisė be galo daug. Jos trukdė miegoti, užlipdavo per paltų rankoves ir nugrauždavo ausų spenelius.“
„...Mušdavo, mušdavo... Paskui prievartavo“
1947 m. vasarą kelios grupės išvyko į Vokietijos Demokratinę Respubliką, mes laukėme savo eilės. Aš atsivežiau iš mamos lašinių, paėmiau jos žiedelį ir nuėjau į turgų juos parduoti ir nusipirkti drabužių kelionei. Gavau 1 200 rublių. Staiga turguje ėmė tikrinti dokumentus. Aš turėjau pasą, tik buvau palikusi jį namie. Iš visų sulaikytųjų atėmė pinigus ir uždarė į rūsį.
Prasėdėjome dvi dienas, kol atėjo jaunas karininkas ir nustebo: „Ką čia veikia vaikai?“ Man buvo jau 16 m., bet atrodžiau kaip 14-os. „Ir tu eik“, – sako jis man. Atsakiau: „Neisiu, kol man negražins pinigų.“ „Kas?“, – klausia jis. Kaip tik pro šalį ėjo pūstažandis karininkas, kuris atėmė iš manęs pinigus. „Štai šitas“, – rodau į jį. „Gražink jai pinigus.“ „Kam? Jai? Einam“, – sako jis man ir vedasi į lauką. Pasodino į motociklo vežimėlį, pats sėdo už vairo ir pasikvietė dar vieną kariškį. Matau – jau išvažiavom už miesto, klausiu: „Kur mane vežate?“ „Tuoj sužinosi“, – atsako.
Ir sužinojau (Elvyros balsas ima trūkinėti). Pririšo mane prie beržo, perplėšė suknelę ir ėmė iš visų jėgų spardyti batais... Mušė, mušė... Paskui prievartavo... Visko buvo... Visko... Aš stovėjau pririšta prie beržo ir plūdau krauju (vos ištarusi paskutinius žodžius Elvyra pravirko, kelias minutes sėdėjome tylėdamos).
Diena buvo karšta, man kūną nusėjo pūslės. Netekau sąmonės. Atsipeikėjau vėlai vakare, pajutusi, kad kažkas prausia man veidą. Atsimerkiu – stovi karvė ir mane laižo. Galvoju: „Viešpatie, išprotėjau.“ Užsimerkiau ir bijau atsimerkti.
Staiga girdžiu moterišką balsą: „Maša, ko ten sustojai? Ateik čia.“ Karvė pasisuko į moterį, pamūkė ir toliau mane laižė. Moteris priėjo arčiau: „Maša, ką dari?“ Staiga pamatė mane: „Viešpatie, mergaite, kas tau?“ Ji mane atrišo, nutempė iki savo namų ir tris dienas tepė nudegimus grietine, girdė raugintu pienu ir maitino koše. Paskui nuvedė iki kelio ir davė tris rublius.
„Šiandien išvyko paskutinis sąstatas“, – pasakė mums
1949 m. atėjo mūsų eilė išvykti. Iš Lietuvos atvažiavo mama su seserimis ir broliuku, visi susėdome į traukinį ir jau turėjome važiuoti. Staiga pamatėme, kad nėra vieno, kito kaimynų vaiko... Tai buvo priešpaskutinis sąstatas į Vokietiją. „Elvyra, tu pažįstu tuos vaikus, gal nueisi paieškoti“, – paprašė manęs. Aš ir nuėjau. Kartu su viena vaikų neturinčia vokiečių pora apėjome rūsius. Tarp benamių greitai pasklido žinia, kad mes jų ieškome.
Surinkome 10 žmonių, atėjome į stot, o ten – tuščia. „Šiandien išvyko paskutinis sąstatas“, – pasakė mums. Kaip mes verkėme! Du šimtai vaikų liko be artimųjų ir be pažįstamų. Mus paskui taip ir praminė – „vilko vaikais“.
Mamą pamačiau po 21-erių metų – 1970-aisiais. Nuvykau į Vokietiją su vyru (mano vyras buvo rusas). Mama mane apkabino ir pravirko: „Viešpatie, išklausei mano maldas.“
Tada nebūčiau išvažiavusi iš Vokietijos, bet Tarybų Sąjungoje liko sūnus ir duktė. O kai atidarė sienas, nebenorėjau išvažiuoti iš gimtojo miesto.
Manęs dažnai klausia: „Kodėl nepyksti ant rusų?“ O kodėl turėčiau pykti? Esu tvirtai įsitikinusi – nėra blogų tautų, yra tik nedorų žmonių. Vieni rusai mane žudė, kiti gelbėjo. Negalima apie visą tautą galvoti tik gerai arba tik blogai. Per karą nukentėjo eiliniai žmonės – ir rusai, ir vokiečiai, ir anglai, ir lenkai ir lietuviai. Visiems buvo sunku, visi badavo, visi neteko artimųjų. Pamenu, kaip su kitais vaikais traukiau vokiečių kūnus iš didelės duobės prie mūsų kino teatro „Pergalė“ – ten buvo ir pastipusių arklių, ir šiukšlių, klaikiai dvokė.
Vienas senas rusų kareivis žiūrėjo, kaip plikomis rankomis traukiame lavonus, paskui ištraukė iš maišelio suplėšytą palapinę ir atidavė mums. Paskui išsitraukė pusę kepaliuko duonos ir pasidalino su mumis. Kaip gi po to galiu nemylėti rusų?
Mačiau daugiau gėrio, negu blogio. Žinoma, pasitaikydavo ir tokių, kurie apšaukdavo fašiste, tačiau neverta ant jų pykti. Man mama sakydavo: „Jei į tave meta akmenį, atsisuk ir duok duonos.“ Ir ant savo kankintojų nepykstu. Pyktis – didelė nuodėmė, o aš – tikintis žmogus. Argi galima melstis Dievui, jei nemoki atleisti?