Prieš penkiolika metų į Vokietiją išvykusi Nomeda Urbonė – muzikos mokytoja, smuikininkė, trijų vaikų mama. DELFI domėjosi, kas ją su šeima išginė svetur ir kaip jos sesers Jurgitos Pocienės, kuri augina penkis vaikus, situacija pasikeistų išvykus į Vokietiją.

Lietuvoje daug tvarkingų, inteligentiškų šeimų, kurioms sunku išgyventi. Nomeda irgi tai patyrė. „Daug metų praėjo, bet giliai įsirėžė nežinojimas, ar turėsi rytoj duonos, skaičiavimas vaikui sūrelį pirkti už 25 ar 50 centų. Pėdindavau iki turgaus, kad bobutė pasemtų sveriamo jogurto, kuris buvo dvigubai pigesnis nei parduotuvėje“, - DELFI pasakojo N. Urbonė.

Prieš 15 metų ji su vyru buvo ką tik baigę studijas ir niekur negalėjo įsidarbinti. „Abu esame muzikantai, baigę konservatoriją (dabar akademija – DELFI), o vyras gavo tik kelias darbo valandas teatre. Kadangi nebuvo už ką pirkti bilieto kelionei iš Kauno į Vilnių, eidavo tranzuoti“, - prisiminė muzikantė. Ji pati tuomet pagal specialybę darbo taip ir negavo.

Kaip prisipažįsta Nomeda, ji baisiai nenorėjo išvažiuoti iš Lietuvos, iki paskutinio tikėjosi, kad pavyks įsikabinti čia. „Bandžiau platinti kosmetiką, buvau netgi paaukštinta, ir vis žadėjo, kad uždirbsiu, uždirbsiu. Vienu metu net 1000 litų uždirbau, bet buvo metų pabaiga ir viską turėjau atiduoti mokesčių inspekcijai – tiesiog sutapo atlygis su atsiskaitymo periodu, taigi, pamatyti, kad gavau 1000 litų, spėjau tik popieriuje“, – prisimindama dabar juokiasi muzikantė.

Periodą po studijų ji vadina žiauriu. Valstybės paramos mažą vaiką auginanti šeima nepatyrė, „su baisiausiu pavėlavimu buvo pervesta net dekretinių atostogų išmoka“.

„Laimei, vyro tėvai ūkininkavo, tad rėmė produktais, kurie autobusų siuntinėliais keliavo iš Žemaitijos į Kauną“, – sakė iki šiol bejėgiškumo jausmą prisimenanti lietuvė.

Pasinaudojo draugų pramintais keliais ir patirtimi

Baigdama studijas muzikantų šeima matė, kad bendramoksliai Vokietijoje gauna gerus darbus, dirba pagal specialybes. Buvo ne pirmieji, ieškoję darbo ten, tad pasinaudojo draugų pramintais keliais ir patirtimi.

„Į agentūras siuntėme darbo paieškos dokumentus. Sulaukęs pakvietimo vyras važiavo į perklausą, buvo gerai įvertintas ir pasiūlytas teatrams, į kuriuos jau pats turėjo vykti prisistatyti“, – pasakojo Nomeda, pridurdama, jog tais laikais Vokietijoje nebuvo leidžiama dirbti visai šeimai, tad ji šešerius metus namuose augino vaikus, iki 2004 m. gaudama įspėjamuosius laiškus, kad jai draudžiama bet kokia darbinė veikla.

Galimybe legaliai dirbti Nomeda pasinaudojo Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, po 2004 gegužės.

„Iki to laiko sėdėjau namuose su vaikais, graudžias ašaras liedama“, – dabar juokiasi trijų vaikų mama, patyrusi ne tik gyvenimo emigracijoje pliusų, bet ir minusų: mažas vaikas, o močiučių, tetų, kaimynų ir net draugų, kurie galėtų padėti, patarti, pavaduoti nėra.

Tiesa, vien vyro atlyginimo pakako, kad šeima galėtų gyventi: „Tuomet Vokietijos įstatymai buvo orientuoti į tai, kad moteriai labiau apsimokėtų likti namie. Jeigu dirba abu tėvai, lengvatos už vaikus skiriamos tik vienam. Šeimos, kurios augina 4,5,6 vaikus, paprastai net negalvoja apie tai, kad moteris eis dirbti, nes neapsimoka”.

Paklausta, kodėl prieš 7 metus pasirinko dirbti, jei vokiškoji mokesčių sistema palankesnė nedirbančioms mamoms, DELFI pašnekovė sakė, jog būti vien namie – ne jai: „Išeiti į žmones man būtina. Žinoma, kas čia gyvena su visais savo giminaičiais, gal taip nėra, bet man labai trūko socialinės terpės ir profesinės veiklos“, – sakė Nomeda.

Profesionali smuikininkė dirba ne tik muzikos mokykloje, bet ir darželyje, moko muzikos privačiai. „Vokiečiai labai linkę lavinti savo vaikus, tik tiek, kad jų pačių Hagene vis mažiau, o kitų kultūrų gyventojų daugėja“, - pastebi lietuvė, daugiau europiečių vaikų sutinkanti nebent katalikiškose mokyklose.

Vokietijoje vaikai – kaip išsigelbėjimas

Ar dar planuoja grįžti į Lietuvą? „Žmogus planuoja, Dievas juokiasi, – sako Nomeda. – Nežinau, kaip bus. Bet jei mes vasarą ilgesniam laikui neatvažiuotume čia, būtų kaip išplėšta širdis. Čia savos vietos, savi draugai. Ar grįšime gyventi į Lietuvą, atsakyti sunku. Kita vertus, pasaulis mažėja ir nebėra didelio skirtumo, kur žmogus gyvena. Jeigu būtume Amerikoje ar Australijoje – pasijustų atstumas, tačiau dabar, skubiai prireikus, tiesiog sėdi į automobilį ir atvažiuoji, jei lėktuvo nepagauni tuo metu. Be streso keliaujant – dvi dienos iki Lietuvos“.

Vokietijoje apšilti kojas DELFI pašnekovei truko 3-4 metus. Tiek laiko prireikė, kad visiškai laisvai jaustųsi bendruomenėje ir galėtų visavertiškai bendrauti. „Jei būčiau iš karto ėjusi dirbti, būtų trukę trumpiau. Įtakos turėjo ir tai, kad iš pradžių kalbėjau angliškai, nors pamažu ir vokiečių kalba atėjo“, – dalijosi Nomeda.

Urbonų vaikai barasi vokiškai, taikiai šneka lietuviškai. Jei ko nors lietuviškai nesupranta, mama paaiškina vokiškai, o paskui išverčia į lietuvių kalbą.

Gerovės lygis Lietuvoje ir Vokietijoje gerokai skiriasi. Tačiau, kaip pastebi Nomeda, dažnas lietuvis, atvykęs dirbti į Vokietiją, nusivilia realybe, kuri neatitinka lūkesčių.

„Visi kažkodėl įsivaizduoja, kad čia atvykę iš karto uždirbs. Kalbu apie žmones, kurie atvyksta dirbti legaliai, o ne pas bobulytę jos slaugyti, valgyti iš jos šaldytuvo ir algą gauti į kišenę, be mokesčių. Lietuviai tų visų mokesčių neįvertina labiausiai. Žmonės mato, kad čia vidutiniškai uždirbama 2000 eurų, bet kiek iš jų tenka atiduoti, nepaskaičiuoja. Ir jeigu legaliai tą patį 1000 eurų uždirbi ir dar neturi vaikų, iš tų pinigų gal liks 500 eurų. Vaikai Vokietijoje – kaip išsigelbėjimas“, – juokėsi Nomeda, pridurdama, jog čia jokio vaiko badauti nepaliks.

Sesei nereikėtų sukti galvos

Lietuvoje jaučiama nuostata – pasigimdėte vaikų – jūsų problemos, patys kalti. Tai pastebi ir N. Urbonė.

„Vokietijoje mokesčiai labai dideli, apie 50-60 proc. atskaičiuojama nuo atlyginimo. Tačiau kiekvienas vaikas turi vadinamą nejudinamą tėvų atlyginimo minimumą, kuris per metus viršija 4 tūkst. eurų. Taigi, jei tu turi vieną vaiką ir per metus uždirbti 24 tūkst. eurų ant popieriaus, minėta tavo vaiko dalis – nejudinama. Jeigu tu turi du vaikus – mokesčiai neskaičiuojami nuo daugiau kaip 8 tūkst. eurų ir t. t. Tai – didelė paspirtis šeimai, be kurios dar yra vadinamieji vaiko pinigai – 184 eurai per mėnesį, kuriuos gauna visi vaikai iki 18 m. be išimties, o jei studijuoja – kol baigia studijas. Nuo trečio vaiko mokama 10 eurų daugiau“, – vardijo Nomeda.

DELFI pašnekovės sesuo, asociacijos MES vadovė Jurgita Pocienė su vyru augina 5 vaikus ir už visus juos vaiko pinigų gauna 90 eurų per mėnesį. „Tai palyginkit, koks skirtumas! Vokietijoje ji gautų 1000 eurų per mėnesį, jai nereikėtų dirbti, jei nenorėtų, – komentavo N. Urbonė. – Nuo sesės vyro atlyginimo praktiškai net nebūtų skaičiuojami mokesčiai. Nes šeimoje – 7 žmonės ir tik vienas dirbantis. Be to šeima gautų įvairių lengvatų, tokių, kaip nemokamas darželis, prailginta grupė po pamokų ir t. t.“

Jurgita Pocienė su vaikais

Žinoma, dalis Vokietijos gyventojų nepatenkinti tokia mokesčių sistema ir jaučiasi labai nuskriausti, nes gal negali vaikų turėti arba sveikata neleidžia. „Mūsų daugiau uždirbantys draugai net neleido savo vaiko į darželį, nes vieni už vaiką moka 50 eurų, o jiems būtų reikėję 300 eurų mokėti vien dėl to, kad didelės pajamos, nors darželis tas pats, visi vaikai jį lanko tiek pat valandų“, – pateikė pavyzdį N. Urbonė.

Jei nesi socialiai remtinas, negausi net ir vaiko pinigų

Nomedos sesuo Jurgita Pocienė vadovauja daugiavaikių šeimų asociacijai MES, tad gerai žino, su kokiais sunkumais susiduria atsakingi, dirbantys žmonės vien dėl to, kad atsiliepia pašaukimui auginti daugiau vaikų.

„Šeimai reikia ne paramos, o saugumo ir kad galėtų patenkinti būtinus poreikius ištikus krizei. Kai atsiranda kūdikis, šeimoje krizė – normalus reiškinys, ir ne tik gausiose šeimose, nes naujo žmogaus gimimas tai ir tėvų gyvenimo pokyčiai, padidėjusios išlaidos, ligos. Dar sunkiau, jei vaikai gimsta pamečiui ar, pvz., trečias su negalia. Liūdniausia, kad tokiu atveju Lietuvoje šeima lieka visiškai viena. Gyvenk, kaip nori nes „kam prisigimdei vaikų“. Tačiau iš tiesų vaikai nėra vien tavo reikalas. Visose normaliose valstybėse jie yra saugomi, į vaikus investuojama“, – DELFI sakė Jurgita.

Jurgita Pocienė

Pasak asociacijos vadovės, šeimos politikos formuotojams nereikia išradinėti dviračių. Verčiau atsigręžti į daugybę šalių, kuriose sudarytos puikios sąlygos augti vaikams.

„Lietuvoje vienintelis pliusas, kad mamos gali išeiti mamystės atostogų, o dabar jau net ir antrus metus dirbti, nerizikuodamos, kad bus atimtas uždarbis. Asmeniškai man net nereikia nedirbti, aš nuprotėčiau būdama vien tik namuose. Tačiau nenormalu, kad jei mama nori dirbti augindama vaiką ar parduoda padėvėtą sijoną, iš jos atimami net ir tie pinigai“, – mano Jurgita.

Mažiausiam jos sūneliui – metukai su viršum, vyriausiai dukrai 12 metų. Vienam vaikui virš trijų metų dabar Lietuvoje sumokama 15 eurų per mėnesį vaiko pinigų. Iki trejų metų amžiaus mokama 30 eurų. Tačiau su sąlyga, kad šeimos pajamos neviršija nustatyto minimumo.

„Normaliose Europos šalyse išmokos skiriamos visiems vaikams ir yra kelis kartus didesnės, nors realiai Lietuvoje sauskelnės tiek pat kainuoja, o maistas netgi brangiau. Tačiau vos pradedame kalbėti apie tai, kad pas mus šeima kaip tokia neremiama, iškart gauname atgal: „nereikėjo tiek gimdyti“, „kodėl turi kiti išlaikyti tavo vaikus“ ir pan.“ – pastebi J. Pocienė.

Pasak DELFI pašnekovės, gausios šeimos nesulaukia papildomos paramos, nors minėtoje Vokietijoje, jei augini tris ir daugiau vaikų, kol vyriausiajam nėra 18 metų, visi būreliai ir papildomas ugdymas nekainuoja.

„Tai – logiška, nes jei turi vieną vaiką, už jo papildomą lavinimą gali susimokėti, o jei tris ir daugiau, tai padaryti sunku. Tai protingas, toliaregiškas valstybės požiūris. Tačiau pas mus gausioms šeimoms geriausiu atveju suteikiamos nuolaidos ir tik tuo atveju, jei esi socialiai remtinas. Jei nesi socialiai remtinas, tu negausi net ir tų vaiko pinigų “, – komentavo asociacijos MES vadovė.

Lietuvoje – visiška trumparegystė, žiūrima tik šios sekundės naudos

Lietuvišką socialinių išmokų ir paramos skyrimo tvarką J. Pocienė vadino žiauriai žeminančia: „Man gaila mamų, kurios vien dėl to, kad augina daug vaikų, turi eiti pas valdininkus nulenkusios galvą laukti, kol teiksis paskaičiuoti, ar jos – socialiai remtinos ar gauna vienu kitu euru daugiau, o jau tada vaikai nieko negaus, net nemokamo maitinimo mokykloje“.

Jei tėvai atsakingi, mąstantys, jie stengsis uždirbti. Tačiau jei tik pradės stotis ant kojų, Jurgitos žodžiais, paramos nesulauks: „Labiausiai mūsų šalyje nukenčia žmonės, kurie lyg ir normaliai uždirba, tačiau turi vaikų ir stengiasi juos lavinti, nori, kad jie būtų ne tik pavalgydinti ir aprengti. Tada gaunasi taip, kad iki paskutinio cento turi skaičiuoti“.

Apie socialinę kaimyninės Lenkijos politiką nuomonių yra visokių, tačiau J. Pocienei patinka tenykštis požiūris į šeimą. Ypač – didelės šeimos kortelė, kuri suteikia maksimalias nuolaidas renginiams, transportui.

„Tos nuolaidos ne simbolinės, o realios. Bent jau savo šalyje šeimos traukiniais gali važinėti iki 80 proc. pigiau. Manau, labai išmintingas sprendimas. Nes kas iš to, jei nebus nuolaidų ir didelė šeima niekur neišgalės važiuoti, vaikai nieko nepamatys? Šiuo požiūriu Lietuvoje – visiška trumparegystė, žiūrima tik šios sekundės naudos“, – mano ji.

Kaip 5 vaikų mama, Jurgita būtų laiminga, jei Lietuva, Lenkijos pavyzdžiu, už kiekvieną vaiką per mėnesį mokėtų po pusantro šimto eurų, nepriklausomai nuo tėvų pajamų: „Didelėje šeimoje juos tikrai bus kur padėti – suteikti galimybę vaikams lavintis, vasarą važiuoti į stovyklas. Tačiau čia visi vėl labai bijo, kad tais pinigais apsidžiaugs asocialai ir vien dėl išmokų gimdys vaikus. Taigi, ir vėl normalios šeimos atsiduria paramos užribyje. Visų pirma – gausių šeimų tėvai, kurie dirba, uždirba, bet nesuduria galo su galu, nes augina daug vaikų, lieka tuščiomis kalbomis“.

Naudodamasi proga Jurgita Lietuvos šeimas pakvietė gegužė 15 d. rinktis į eiseną nuo Vilniaus Katedros aikštės „Mes – už šeimą“ ir koncertą, kurio metu Lukiškių aikštėje bus paviešinta ir apdovanota metų šeima.