„Verbų sekmadienis pagal biblinę istoriją primena, kaip Kristus įžengė į Jeruzalę ir visų buvo sveikinamas su džiugesiu žaliomis šakelėmis. Tai mums kalba apie gyvenimo kontrastus – džiaugsmai, triumfas ir sėkmė čia pat gali pasikeisti į atstūmimą, liūdesį ar mirtį. Moralizuojančia prasme galima priminti, kad žmonės įžengimą į Jeruzalę sutiko labai džiugiai, bet po kelių dienų, kai Pilotas paklausė, kurį paleisti, tai minia šaukė „Barabą!“, o ne tą, kurį pasitiko kaip mesiją su palmių šakelėmis“, - pasakojo P. Subačius.
Vilniaus universiteto docento teigimu, šis laikotarpis turi priminti, kad minios nuotaikos labai permainingos, tad reikia pasitikėti Dievu ir orientuotis į amžinuosius dalykus, o ne trumpą žmogišką pripažinimą ar žemišką laimę.
Krikščionims paskutinis sekmadienis prieš Velykas reiškia širdžių atvėrimo Kristui šventę. Tai didžiosios savaitės pradžia laukiant Jėzaus Kristaus prisikėlimo per šv. Velykas.
„Praktikuojančiam žmogui, kuris tą gavėnią išgyvena, galima būtų pasakyti, kad verbų sekmadienis yra paskutinis atokvėpis prieš sunkią maldos ir susikaupimo, pasninkavimo savaitę“, - pasakojo P. Subačius.
Jo teigimu, svarbiausios didžiosios savaitės dienos trečiadienis, ketvirtadienis, penktadienis ir šeštadienis – tai pasninko dienos.
„Penktadienis – tai absoliutaus pasninko diena, nuoširdžiai tikintys žmonės tai apskritai nieko nevalgo penktadienį, suvalgo nebent duonos riekelę su vandeniu“, - sakė P. Subačius.
DELFI primena, kad Lietuvoje tikima, jog Verbų sekmadienį į namus parsinešta pašventinta verba turi saugoti nuo blogio. Pašventintais kadagiais, žilvičiais smilkomi kambariai, apeinama apie laukus. Remiantis lietuviškomis tradicijomis, parsinešus pašventintą verbą praėjusių metų verba pagarbiai sudeginama.
Europos Verbų sekmadienis švenčiamas kaip Palmių sekmadienis.