„Vakaruose teisė buvo sistemų sistema, ypač britų. Statutas buvo sistema be sistemų, lyg galva be kojų“, - DELFI teigė istorikas.

Tačiau, A. Bumblausko teigimu, tai nemenkina šio teisyno, kuris buvo ir konstitucija, ir civilinis, ir baudžiamasis kodeksai, reikšmės. Jis pavertė Lietuvą teisine valstybe. Nors ir vėlokai, Statutas buvo priimtas naujos – humanistinės Renesanso epochos dvasioje.

XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) buvo priimti trys statutai – feodalinės teisės įstatymų sąvadai, apimantys visas teisės sričių normas. Pirmasis Vilniuje buvo paskelbtas 1529 m. Antrasis buvo kodifikuojamas ilgiau nei dešimtmetį ir patvirtintas 1566 m.

Trečiasis buvo patvirtintas 1588 m. sausį Krokuvos seime. Netrukus jis, vienintelis iš visų trijų, buvo išspausdintas slavų kalba Vilniuje. Nors XVIII a. pab. Lietuva prarado valstybingumą, pastarasis iki pat 1840 m., kai buvo įvesti Rusijos įstatymai, buvo pagrindinis šalies teisės kodeksas.

Kartu tai buvo savotiškas lietuvybės požymis – iki XIX a. sukilimų lietuviu buvo vadinamas tas, kuris gina laisvę ir vadovaujasi Statutu.

Bajorams pabodo neprognozuojama paprotinė teisė

Ankstyviausia lietuvių teisė buvo nerašyta ir rėmėsi vietos papročiais bei sprendimą priimančio asmens nuožiūra. Įvairiose vietose ji gerokai skyrėsi ir nuolat nepastebimai keitėsi. Nei papročių, nei teismų sprendimų niekas raštu nefiksavo, todėl žinių apie šią teisę galima gauti tik analizuojant kronikas, vėlesnes privilegijas ir kitus šaltinius.

Valstybei plečiantis į Rusią, teisė darėsi dar įvairesnė. Rusėnai turėjo seną teisinę tradiciją, o Lietuvos kunigaikščiai stengėsi kiek galima mažiau keisti užvaldytų teritorijų žmonių gyvenimą, nesikėsindami ne tik į jų kalbą ir religiją, bet ir į visuomeninę bei teisinę santvarką, jei tai neprieštaravo bendriesiems valstybės interesams.

XIV a. pab. ėmė rastis rašytinės privilegijos atskiriems luomams, valstybės dalims, miestams, tautinėms mažumoms, etninėms grupėms, pavieniams asmenims.

Jogailos ir Vytauto įpėdiniai tvirtindavo senąsias bajorų privilegijas ir suteikdavo naujas. Jos saugojo ir plėtė pakrikštytų bajorų teises, atleido privačių dvarų valstiečius nuo įvairių pareigų valstybei, o bažnytinius dvarus – nuo mokesčių ir prievolės dalyvauti kare. Privilegijų gavo ir dvasiškiai, taigi greta lietuviškosios ir rusiškosios teisės radosi bažnytinė, o miestuose – ir vokiškoji, kuri išsivystė Magdeburge ir rėmėsi vadinamojo Saksų Veidrodžio teisynu. Pastaroji buvo susijusi su savivalda.

Bene didžiausias rašytinių įstatymų privalumas – galima geriau numatyti, koks bus bylos sprendimas. Papročiais ir precedentais paremta teisė suteikia didelę laisvę teisėjams, taigi šalys tampa priklausomos nuo teisėjo asmeninių pažiūrų ir interesų. Bajorams norėjosi, kad bylos būtų sprendžiamos pagal visam kraštui bendrus įstatymus.

Problemų kildavo ir teismams, ir administracijai – greta privilegijų, papročių, bažnyčios kanonų ir savivaldos dokumentų galiojo pluoštai didžiojo kunigaikščio bei Ponų Tarybos sprendimų. Tos pačios normos dažnai buvo skirtingai suformuluotos, taigi vienoje valstybėje veikė skirtingi įstatymai.

Rašytinę teisę turėjo jau senovės valstybės, pradedant Babilono valdovo Hamurapio kodeksu. Feodalinėse valstybėse ėmus kodifikuoti paprotinės teisės normas, atsirado Salijų, Burgundų, Saksų ir kiti vadinamieji barbarų teisynai. Teisės kodifikavimas buvo dėsningas ir feodalinės Lietuvos valstybės raidos etapas, tik tiek, kad čia rašytinė teisė atsirado vėluodama, praėjus net pusantro šimtmečio nuo valstybės susikūrimo.

Valdymui centralizuoti ir politinei vienybei stiprinti reikėjo kodekso, kuris vienodai reguliuotų santykius visoje šalies teritorijoje.

Tai skatino ekonominis krašto gyvenimas, amatų ir prekybos plėtra, didelių žemės plotų įtraukimas į ūkio apyvartą – prireikė vienodo turto perleidimo bei įkeitimo santykių reglamentavimo. Be to, buvo svarbios politinės aplinkybės – Lenkija siekė tvirtesnių ryšių su Lietuva, didieji kunigaikščiai vis labiau krypo Lenkijos pusėn, o didikams buvo išsaugoti Lietuvos savarankiškumą. Teisės sritis tam ypač tiko.

Ne didikai – Pirmojo Statuto paraštėse

Statutai buvo teisinis senosios Lietuvos valstybės santvarkos pagrindas. Jie buvo sudaryti, kai Lietuva, per XV a. sparčiai perėmusi Vakarų lotyniškosios kultūros vertybes, tapo integralia Vidurio Europos dalimi. Būtent XVI a., stiprėjant valstybiniam suverenitetui, čia buvo skiriamas didelis dėmesys teisės kodifikavimui.

Ketinimai parengti vieningą teisybę LDK išryškėjo jau 1501 m., tačiau Pirmojo Statuto projektas, parengtas Mikalojaus Radvilos, seimui buvo pristatytas tik 1522 m. Vėliau dokumento rengimui vadovavo Albertas Goštautas, LDK kancleris ir Vilniaus vaivada.

Ponų Tarybos iniciatyva atsiradusį teisyną sudarė 13 skyrių (244 straipsnių). Pirmieji trys skyriai buvo skirti LDK politinei santvarkai aptarti (apibrėžiamas didžiojo kunigaikščio teisinis statusas, bajorų atsakomybė už valstybinius nusikaltimus, dvarų disponavimo ribojimai, feodalų karo tarnyba ir atsakomybė už karinius nusikaltimus, bajorų teisės ir laisvės).

Po vieną skyrių skirta moterų paveldėjimo teisei ir jų išleidimui už vyrų, globos santykiams, teismo procesui. Toliau nustatoma atsakomybė už bajorų nužudymą, sumušimą ir prievartavimą. VIII-IX skyriuose reguliuojama feodalų žemės nuosavybė ir kiti turtiniai santykiai, X skyriuje kalbama apie dvarus, įkeistus už skolas.

Paskutiniuose skyriuose apibrėžiama atsakomybę už bajorams priklausančių žmonių nužudymą, feodalų turto pagrobimą ir vagystes.

Tai buvo didikų kodeksas – kitų luomų teises ir pareigas Statutas reglamentavo tiek, kiek tai lietė bajorų ir jų valdomos valstybės interesus. Tiesa, valstiečiai, sudarę didžiąją visuomenės dalį, galėdavo liudyti, prisiekti kartu su savo ponais, dalyvauti įvairiose bylose.

Statutas praplėtė bajorų, nepaisant turtinės padėties, teises, bet valdžią paliko didžiojo kunigaikščio ir Ponų Tarybos rankose, įteisino valstiečių priklausomybę, įtvirtino didžiojo kunigaikščio vietininko teismus.

Nors šis teisynas buvo gerai parengtas, visuomenė sparčiai keitėsi, bajorai reikalavo mažinti ponų privilegijas ir ilgainiui pasiekė net daugiau nei prašė. Antrasis Statutas įteisino luomines reformas, įformino bajorų atstovavimą seime ir nuoseklią teismų struktūrą su renkamu bajorų žemės teismu. Pasak A. Bumblausko, jis įtvirtino LDK visuomenės perėjimą nuo oligarchinės ponų santvarkos prie luominės monarchijos. Trečiasis Statutas, pradėtas rengti vos priėmus Antrąjį, buvo išsamiausias ir tobuliausias.

Moterims leido tekėti laisva valia

Pirmasis Statutas buvo rašomas Lietuvoje sparčiai plintant humanistinėms Renesanso idėjoms. Jos atsispindėjo ir teisyne, pavyzdžiui, buvo draudžiama bausti mirties bausme nepilnamečius.

Renesanso dvasią atitiko ir konfesijų tolerancijos idėja – buvo sulygintos katalikų ir stačiatikių teisės. Tuomet lietuviškos žemės sudarė gal tik dešimtadalį LDK teritorijos. Jai priklausė baltarusių, rusų, ukrainiečių gyvenamos žemės, taigi visuomenės paveikslas buvo spalvingas ir tautiniu, ir religiniu požiūriu.

Statutas garantavo piliečių, turto ir asmens neliečiamybę, numatė griežtą bausmę už neteisėtą, nepagrįstą įskundimą, draudė laisvą žmogų paversti vergu

Čia pirmą kartą feodaliniuose Europos teisynuose buvo aptartos moterų teisės. „Mes patys ir mūsų įpėdiniai turime kunigaikščių ir ponų našles, kunigaikštytes – paneles bei merginas užlaikyti prie jų laisvių, o prievarta be jų valios už nieko neturime jų ištekinti; tik kiekvienai jų pasitarus su savo bičiuliais, galima tekėti už to, už kurio panorės“, - rašoma Statute.

Be to, XVI a. Lietuvoje išpirka už nusikaltimą prieš moterį buvo dvigubai didesnė nei prieš vyrą. A. Bumblausko manymu, tokia nuostata buvo barbarų teisės reliktas. Mat seniau moterys, kaip lengviau pažeidžiamos, buvo saugomos ir gerbiamos labiau nei vyrai. „Vokiečių istorikai sako, kad reikia tuo didžiuotis ir garsiai visiems pasakoti. Tai buvo unikalu“, - kalbėjo DELFI pašnekovas.

Pirmasis Statutas išsiskyrė teisinių formulių išbaigtumu, kalbos tobulumu ir renesansine dvasia, tačiau kai kurios jo nuostatos buvo nepriimtinos bajorams. Jiems netiko faktinė ponų diktatūra, buvo apribotos žemės naudojimo teisės.

Todėl 1544 m. Brastos seime LDK feodalai pareikalavo taisyti teisyną. Pažangesnis Antrasis Statutas įteisino bajorų demokratiją. Dar po poros dešimtmečių atsirado ir Trečiasis. Toks dinamiškumas buvo retas reiškinys, nes kitose Europos šalyse įstatymai dažniausiai likdavo galioti per amžius.

LDK statutai darė įtaką kaimyninių šalių teisės raidai. Jie buvo naudojami Lenkijos ir Livonijos teismuose, pagal Trečiąjį Statutą buvo kuriamas 1649 m. Rusijos Soboro teisynas

Unijos ir konfederacijos su Lenkija epochoje (1459-1795 m) statutai buvo ryškiausias Lietuvos savarankiškumo požymis.