Apie tai V. Andriukaitis kalba knygoje „Vytenio Povilo Andriukaičio gyvenimo interviu“, kuri sudaryta iš Ingos Liutkevičienės dalies „Lietuviškas imunitetas“ ir Alfonso Andriukaičio „Bausmė be nusikaltimo“.
„Kai kas teigia, kad faktiškai jis vadovavo valstybei, betgi tiesa kitokia. Kuo toliau, tuo jis labiau prarado tiek LR AT, tiek didelės dalies visuomenės paramą, o, kaip minėjau, vienasmenių valstybės vadovui būdingų įgaliojimų jis neturėjo“, - knygoje teigia V. Andriukaitis.
„Tikra ir tai, kad užsienio šalių atstovai skirtingai į jį kreipdavosi. Kai kreipdavosi „Mr. President“, jo veidas būdavo vienokios spalvos, o kai „Mr. Speaker“ - kitokios. Akylesni stebėtojai to nepraleisdavo pro akis. Mūsų Vytautui vis tiek reikia ir šiandien titulų. Keistos savybės. Kažkas tarp „dučės“ ir mesianizmo“, - priduria socialdemokratų politikas.
Primenama, kad konservatorius Česlovas Vytautas Stankevičius pirmadienį pasiūlė Seimo deklaracija pripažinti, jog 1990-1992 m. tuometinis Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis turėjo prezidentui prilyginamus aukščiausius valstybės vadovo įgaliojimus, nors formaliai laikoma, kad V. Landsbergis tuo metu buvo valstybės vadovas, bet ne prezidentas.
Knygoje V. Andriukaitis kritikuoja V. Landsbergį, kad jis po Algirdo Brazausko mirties esą uzurpavo Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją bei Kovo 11-ąją.
„Kažkaip net nebegali įsivaizduoti, kad Vytautas nekalbės vasario 16 d. nuo Signatarų namų balkono ar per kitas garbingas datas“, - teigia socialdemokratas.
„Žinia, pats jis niekur ištremtas nebuvo, tarybiniais laikais buvo pakankamai lojalus valdžiai“, - sako politikas.
Jis svarsto, kad dalies visuomenės simpatijos V. Landsbergiui yra normalus dalykas, tačiau jo asmuo esą po truputį kanonizuojamas, tarsi vienas konservatorių lyderių pretenduotų į šventuosius ar patriarchus.
Tačiau V. Andriukaitis sako nelaikąs istorine klaida to, kad V. Landsbergis buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos pirmininku. Jo nuomone, klaida buvo tai, jog nuosaikieji Aukščiausiosios Tarybos nariai nesugebėjo užkirsti kelio radikalams apglėbti V. Landsbergį.
„Istorinė klaida buvo ta, kad mes nesugebėjome V. Landsbergio paveikti taip, kad jis netaptų radikalų sparno apglėbtas. Juk V. Landsbergis yra intelektualas, galėjo rasti kalbą su įvairių politinių krypčių atstovais ir platesnio akiračio žmonėmis. Vis dėlto jis labai greitai pajuto, kad jo didžiausia atrama – radikaliai nusiteikusieji, ir jis ėmė jais naudotis“, - teigė V. Andriukaitis.