Mama su tokia išvada kategoriškai nesutinka ir kviečia atsiliepti visus esamų ar buvusių Antano Vienuolio progimnazijos moksleivių tėvus, kurių vaikai čia patyrė patyčias, priekabiavimą ar kitų problemų.
Birželį DELFI aprašė 13-metį sūnų palaidojusios vilnietės Alinos istoriją. Mama papasakojo, ką jos sūnus patyrė, kai po penkerių metų Italijoje grįžo į Lietuvą ir pradėjo lankyti progimnaziją. Ji taip pat akcentavo, kad sūnus mirė vilkėdamas uniformą. Tai ji traktavo kaip signalą, kad savižudybė susijusi su mokykla.
Rugpjūčio pabaigoje Alina kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl situacijos Vilniaus A. Vienuolio progimnazijoje. Ji stebėjosi, kad progimnazijai tebevadovauja „nekompetentingas vadovas“ – Donata Klimkevičienė, taip pat teigė, kad situacija progimnazijoje nepakitusi ir kelia grėsmę mokiniams. Rašte savivaldybei reikalauta nedelsiant atšaukti iš pareigų direktorę D. Klimkevičienę, imtis priemonių įvertinti progimnazijos vadybos tinkamumą, darbuotojų kompetenciją bei informuoti A. Vienuolio progimnaziją lankančių mokinių tėvus apie esamą situaciją.
Po mėnesio sūnaus netekusi mama gavo savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto departamento atsakymą. Jame informuojama, kad sudaryta komisija atliko progimnazijos veiklos tyrimą.
Nustatyta, kad problemų nėra – progimnazijoje vyrauja teigiama psichologinė atmosfera, geranoriškumas ir komandinis darbas. Komisija taip pat nesuabejojo pedagogų ir vadovų kvalifikacija, nematė teisinio pagrindo pradėti tyrimą dėl galimo direktorės darbo drausmės pažeidimo.
Komisija taip pat nenustatė faktų, patvirtinančių nepagarbos, melo, nekompetencijos, psichologinio smurto buvimo bei abejingumo ar atjautos nebuvo atvejų. Taip pat nerasta faktų, kad mokymosi aplinka kelia grėsmę mokinių saugumui.
Tačiau labiausiai Aliną nustebino 5 savivaldybės rašto punktas. „Komisija teigia, kad su mokinio savižudybe susijusio įvykio pakartotinis faktų kėlimas ir situacijos nagrinėjimas yra antrinio traumavimo kėlimas progimnazijos bendruomenei, kenkia bendruomenės psichoemocinei būsenai ir įprastam darbui“, – teigiama laikinai departamentui vadovaujančio Algimanto Pakalniškio pasirašytame rašte. Kitaip tariant, motinai diplomatiškai pasiūlyta nutilti ir nustoti kalbėti apie problemas.
Ragina netylėti: įtaria, kad tikroji padėtis slepiama
– Ko siekėte kreipdamasi į savivaldybę?, – DELFI paklausė Alinos.
– Dėl mokykloje susidariusios visokeriopo smurto ir abejingumo kupinos aplinkos netekome trylikamečio sūnaus, todėl laikau savo pareiga informuoti tiek mokyklos bendruomenę, tiek mokyklą kontroliuojančias institucijas apie vaikams šios progimnazijos aplinkoje kylančias grėsmes. Savivaldybė prižiūri mokyklų ir jų vadovų veiklą, taigi savivaldybės administracijai pagal kompetenciją privalu stebėti, kaip mokyklos vadovas atlieka savo funkcijas ir imtis priemonių, jei paaiškėja, kad mokyklos vadovai nenori ar nesugeba užtikrinti, kad ugdymo procesas mokykloje vyktų saugioje aplinkoje. Tiesiog siekiu, kad savivaldybės institucijos atliktų tai, ką privalo atlikti – išsamiai, nešališkai, objektyviai ištirtų situaciją, nustatytų egzistuojančias problemas ir aktyviai imtųsi jas spręsti.
Mano surinkta informacija rodo, kad mokykloje aplinka ir toliau lieka nesaugi, nes jai vadovaujanti direktorė D. Klimkevičienė ir likusi mokyklos vadovybė palaiko savo sukurtą tvarką, kai problemos, kad ir kokios skaudžios bei grėsmingos jos bebūtų, yra ne sprendžiamos, bet nutylimos ir slepiamos. O juk tokioje aplinkoje vaikai yra nesaugūs, nebetiki suaugusiųjų galimybe juos apginti, jiems realiai padėti ir todėl patiria didžiulę įtampą.
Nenoriu, kad dėl direktorės D. Klimkevičienės ir mokyklos vadovybės nekompetencijos ir kitiems tėvams tektų patirti tai, ką patyrė ir vis dar patiria mūsų šeima.
– Kokių minčių sukėlė gautas atsakymas?
– O kokių minčių tokioje situacijoje gali sukelti komisijos darbo rezultatas, kai vienintelė komisijos pastebėta problema yra pats „su mokinio savižudybe susijusio įvykio pakartotinis faktų kėlimas ir situacijos nagrinėjimas“, kuris neva yra „antrinis traumavimas progimnazijos bendruomenei“? Visa kita progimnazijoje puiku, tik aš, matote, iš dyko buvimo tuščioje vietoje (juk mokykloje viskas puiku, nieko blogo „nenustatyta“!) pakartotinai „keliu faktus“, verčiu užsiimti „situacijos nagrinėjimu“ ir esu „antrinę traumą“ keliantis faktorius. Kitų problemų, anot savivaldybės administracijos sudarytos komisijos ir raštą pasirašiusio savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto departamento direktoriaus pavaduotojo A. Pakalniškio, progimnazijoje nėra.
Savivaldybės rašte nurodoma, kad sudaryta komisija kalbėjosi su mokyklos vadovybe, pedagogais, Mokinių tarybos atstovais, nagrinėjo dokumentus, susijusius su mano pareiškime nurodytais klausimais. Kitaip tariant, pasikalbėjo su tais, kurių veiklą turėjo ištirti, peržiūrėjo jų parengtus dokumentus, ir, vadovaudamasi „teisės aktais ir Progimnazijos dokumentais“ (taip rašoma mano gautame atsakyme), jokių pažeidimų nenustatė. Nei su manimi, nei su mano vyru komisija kažkodėl nesusisiekė. Akivaizdu, kad komisijai nebuvo svarbu, kuo galėčiau pagrįsti savo rašte išdėstytus teiginius apie mokykloje susiformavusią vaikams nesaugią aplinką ir progimnazijos vadovybės, visų pirma, jos direktorės D. Klimkevičienės, nekompetenciją.
Savo rašte nurodžiau, kad D. Klimkevičienės ir likusi progimnazijos vadovybės veikla orientuota į parodomąjį aktyvumą, o ne realų problemų sprendimą. Kaip galiu spręsti iš gauto atsakymo, komisija, sudaryta mano nurodytiems faktams patikrinti, patikrinimą organizavo taip, kad nieko, išskyrus „parodomąją programą“, tiriama ir nebūtų. Ką kita ji galėjo nustatyti?
– Taigi komisijos rezultatai nenustebino?
– Ne, nenustebino. Kad progimnazijos vadovybė prižiūrima ir tikrinama tik formaliai, dėl „paukščiuko“ dokumentuose, buvo aišku jau po mano sūnaus laidotuvių, nes nepastebėjau jokių savivaldybės institucijų mėginimų aiškintis ir tirti, ar tai nesusiję su aplinka progimnazijoje. Kam? Turbūt tai rutininis įvykis, ir tiek. Mokyklos vadovybė pati susitvarkys. Pati instruktuos mokinius, kokius „teisingus“ atsakymus pateikti visoms įmanomoms komisijoms. Ir pati parašys, kaip puikiai „buvo atliekami tinkami veiksmai ir pasirinktos tinkamos priemonės“ krizei įveikti.
Beje, šio tyrimo išvados privalėjo būti pateiktos ir Švietimo ir mokslo ministerijai, Švietimo kokybės departamentui. Ar atsiras ten nors vienas žmogus, kuris išdrįs suabejoti šių išvadų teisingumu?
– Gal iš tikro mokykla viską padarė?
– Taip, progimnazija išties padarė viską, kad nepasikeistų. O ar padarė tai, ką išties privalėjo padaryti?
Spręskite patys. Iš vaiko tyčiojamasi, jis priverstas dalyvauti muštynėse „dėl garbės“, prarandami ir vagiami jo daiktai, vaikas iš mokyklos personalo negauna ir galiausiai nebesitiki gauti jokios pagalbos – pavyzdžiui, nesikreipia net lūžus rankai. Ignoruojant pateiktas medicinines pažymas apie vaiko sveikatą, vaikui „leidžiama“ (žinant atmosferą mokykloje ir mano sūnaus neigiamą požiūrį į mokyklos renginius, galiu numanyti, kiek „savanoriškas“ buvo jo dalyvavimas) dalyvauti renginiuose, kurie dėl sveikatos būklės jam kelia fizinį skausmą. Vaikas negali ilgai stovėti ir toli eiti pėsčiomis – bet argi tai kliūtis kelias valandas pastovėti mokyklos renginyje ar su klase nueiti į išvyką pėsčiomis?
Po sūnaus mirties, mokyklos psichologo kontaktinių duomenų iš progimnazijos teko prašyti, juos gavome tik po trijų savaičių (!), o pagal progimnazijos ataskaitą apie krizės suvaldymą – „pasiūlyta psichologinė pagalba“. Ar ji siūlyta dar kam nors – klasės draugams, kitiems bendramoksliams? Ar „siūlyta“ tokiu pat būdu, kaip ir mums?
Progimnazijos vadovai išties padarė viską, ką galima padaryti, kad priežastys, dėl kurių progimnazijos moksleivis tiesiog nepastebimai ir patogiai išnyko, nebūtų analizuojamos, kad apskritai apie tai nebūtų kalbama. Kam tos analizės, kam tos išvados? Dar kas nors imsis veiksmų ir vėl prisimins „tą nemalonų atvejį“ (cituoju direktorę D. Klimkevičienę). O dėl to gali būti labai nemalonu pačiai D. Klimkevičienei. Nes atvejis „labai nemalonus“.
– Ar po nelaimės su mokykla palaikote ryšius?
– Su progimnazijos vadovybe bendravimas yra formalus. Bendravimas su kitų moksleivių tėvais dėl progimnazijos vadovybės veiksmų labai apribotas – esu atjungta nuo „Tamo“ sistemos, progimnazija man neteikia moksleivių tėvų kontaktinių duomenų (tvirtina, kad neturi tam reikiamo tėvų sutikimo, nors po to paaiškėja, kad tokio sutikimo net nesivargino paprašyti). Tokiomis dirbtinai sudarytos atskirties sąlygomis su progimnazija palaikyti ryšius sunku. Bet su moksleivių tėvais ryšius stengiuosi palaikyti, nes šioje situacijoje tik jie gali kažką pakeisti.
– Ar, jūsų žiniomis, bandyta spręsti progimnazijos problemas?
– Nelygu ką vadinsime progimnazijos problemomis. Progimnazijos direktorė D. Klimkevičienė ir likusi vadovybė neabejotinai sprendžia savo problemas – savivaldybės administracijos sudarytos komisijos atsakymas tai dar kartą įrodo. Ar bandyta ką nors padaryti dėl patyčių ir smurto mokykloje? Abejoju. Nes pirmas problemos sprendimo etapas yra jos pripažinimas ir įvardinimas, o progimnazijoje daroma priešingai – problemų mastas menkinamas ir slepiamas, tuo pačiu kuriant iliuziją, kad viskas gerai.
Progimnazijos problemų spręsti progimnazijos direktorė D. Klimkevičienė ir likusi vadovybė akivaizdžiai nesugeba arba nenori. Kaip galiu spręsti iš gauto savivaldybės atsakymo, savivaldybės institucijos, kontroliuojančios progimnazijos organizuojamo ugdymo proceso kokybę, šių problemų spręsti taip pat nelinkusios. Juk atlikti formalų patikrinimą ir sukurpti šablonišką atsakymą yra lengviau nei diagnozuoti ir šalinti įsisenėjusias problemas.
Iniciatyvos keisti situaciją privalome imtis mes, progimnazijos moksleivių tėvai, nes tai mūsų vaikai buvo, yra ar bus negailestingai žalojami progimnazijoje susiformavusios aplinkos tol, kol mes tylėsime. Remiantis mano surinkta informacija, tokių nuslėptų mūsų vaikus psichologiškai žalojančių patyčių ir visokeriopo smurto atvejų šioje progimnazijoje yra buvę ir daugiau. Progimnazijos vadovybė pasirinko nematyti, negirdėti, nekalbėti ir nejausti, todėl moksleivių tėvai šias problemas paliekami spręsti vieni. Manau, kad tai galima pakeisti. Mes, progimnazijos moksleivių tėvai, galime ir privalome padėti vieni kitiems. Turime keistis informacija apie mūsų vaikams iškilusias su patyčiomis ir smurtu mokyklos aplinkoje susijusias problemas, kurių nei progimnazija, nei savivaldybė nemato reikalo spręsti. Turime veikti kartu. Kartu galime įrodyti, kad mūsų vaikams daroma psichologinė ir fizinė žala nėra atsitiktiniai, pavieniai atvejai. Galime įrodyti, kad ši žala yra sąlygota progimnazijoje suformuotos ir tikslingai palaikomos „problemas – po kilimėliais“ politikos ir vadovybės nesugebėjimo sukurti vaikams palankią ir saugią aplinką.
Esu tikra, kad kartu galime pakeisti šią mūsų vaikus traumuojančią, žalojančią ir žudančią sistemą – keisdami konkrečius ją reprezentuojančius asmenis. Mes privalome atsisakyti toleruoti tokią visą švietimo sistemą diskredituojančią nekompetenciją ir tiesiog neteisėtą progimnazijos vadovybės ir savivaldybės administracijos elgesį, paneigiantį bet kokias moralines bei etines vertybes, neatitinkantį nei vaikų, nei tėvų teisėtų interesų ir lūkesčių. Vaikai neturi eiti į mokyklą kaip į karą.
Todėl kviečiu atsiliepti visus esamų ar buvusių A.Vienuolio progimnazijos moksleivių tėvus, kurių vaikai šios progimnazijos aplinkoje patyrė žodines ar elektronines patyčias dėl bet kokių priežasčių, priekabiavimą, asmeninės nuosavybės gadinimą ar pasisavinimą, smurtavimą, atskirtį, bet kokią prievartą, ar kitą žalojantį elgesį (dėl bendraamžių ar suaugusiųjų veiksmų) ir susisiekti su manimi šiuo adresu 4l1n4.80r7k3v1c@gmail.com arba užpildyti šią formą.
DELFI bandė išgirsti ir progimnazijos direktorės D. Klimkevičienės nuomonę. Administracijos telefonu atsiliepusi moteris paklausė, kaip pristatyti, išgirdusi, kad skambina žurnalistas, pareiškė, kad direktorė susirinkime. Žurnalisto nurodytu telefonu D. Klimkevičienė neperskambino.