Praėjusį savaitgalį Lietuvą sukrėtė tragedija, kada tėvas į šulinį įmetė du mažamečius vaikus. R. Povilaičio aiškinimu, vaikų nužudymai yra ledkalnio viršūnė. Ledkalnio apačioje yra žymiai daugiau vaikų, kurie sužeidžiami.

„Paprastai smurtinis elgesys neatsiranda staiga – jis vystosi nuo silpnesnio stipresnio link. Nužudymas jau yra kraštutinė smurto forma, labai tikėtina, kad visokiausių smurto apraiškų galėjo būti ir anksčiau – gali būti, kad šiandien smurtaujantys suaugusieji yra smurtavę ir būdami vaikais ar paaugliais, o gal patys buvo patyrę smurtą prieš save“, – sako R. Povilaitis.

Todėl, aiškina jis, norint, kad dabartiniai vaikai po 20 ar 30 metų tapę tėvais nenaudotų smurto prieš savo vaikus ir partnerius, nesmurtinio elgesio reikėtų mokyti jau dabar.

„Būtų gerai valstybei apsispręsti, ar fizinių bausmių naudojimas yra kultūrinis paveldas ir jį reikia saugoti, ar vis dėlto jau laikas būtų jo atsisakyti. Kuo daugiau tėvų naudoja fizinę jėgą vaikų auklėjime, tuo daugiau jų jėgą panaudos per daug ir vaikas gali būti sužeistas“, – perspėja pašnekovas.

Jis primena, kad jau keletą kartų Lietuvoje nepavyko įstatymu įtvirtinti fizinių bausmių draudimo. „Tikiuosi, kad šiais metais Seimas žengs ryžtingą žingsnį ir tokį įstatymą priims“, – kalbėjo R. Povilaitis.

Siūlo mokyti tėvus

Psichologo teigimu, vaikų auklėjime atsisakius fizinių bausmių, reikia mokyti tėvus, kaip kitaip galima vaikus auklėti. Specialisto aiškinimu, priemonių yra – reikia tik pasirinkti ir plačiai diegti.

Robertas Povilaitis

Kaip pavyzdį jis mini „Triple P“ (Positive Parenting Program) programą, turinčią keletą lygių, skirtų skirtingam amžiui ir skirtingo lygio problemoms. Minėtos programos poveikis – sumažėję smurto prieš vaikus atvejų, mažiau vaikų reikia hospitalizuoti dėl sužalojimų, tėvai jaučia mažiau pykčio.

„Vaikų linijos“ vadovas atkreipia dėmesį, kad tėvai neturi kur kreiptis dėl įvairiausių klausimų, susijusių su vaikų auklėjimu, dėl iškilusių sunkumų šeimoje ir panašiai. Pavyzdžiui, Norvegijoje veikia visas tinklas šeimų konsultavimo tarnybų (http://www.bufdir.no/Familie/kontorer_oversikt/). „Ar Lietuvoje planuojamas koks nors tinklas panašių ar kitokių organizacijų, kur šeimos galėtų gauti konsultacijas, šeimos terapijos paslaugas ir panašiai?“, – klausimą kelia psichologas.

R. Povilaitis atkreipė dėmesį, kad Vaiko raidos centras, teikiantis pagalbą vaikams, turintiems elgesio ir emocinių sutrikimų, ir jų šeimoms, jau daugiau kaip dvejus metus dirba avarinėmis sąlygomis. Pagrindinio pastato negalima eksploatuoti dėl kritinės stogo būklės.

D. Pūras: pokyčiai ciniškai stabdomi

„Kad visi esame atsakingi, tai yra tiesa. Kol kas per daug abejingi yra ir eiliniai piliečiai, ir visuomenės elitas“, – reaguodamas į tragediją, savo feisbuko paskyroje parašė Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas teisei į sveikatą Dainius Pūras.

D. Pūro teigimu, nemažai atsakomybės turi prisiimti mūsų valdžia – visų pirma Vyriausybė su ministerijomis. „Būtent šiame lygyje atkakliai ir ciniškai stabdomi bet kokie bandymai šiuolaikiškai investuoti į smurto prevenciją, emocinį vaikų ir suaugusiųjų raštingumą, sutrikusių tarpusavio santykių gydymą – tarsi tyčia būtų norima užkonservuoti Lietuvą visaapimančioje smurto ir savinaikos aplinkoje“, – aiškina D. Pūras.

Dainius Pūras

Pasak D. Pūro, daugybė žmonių, patys užaugę be jokios emocinės paramos, šiandien kankina save ir aplink esančius vaikus ir suaugusius, nes be prievartos nežino kitokių bendravimo būdų. Save ramina alkoholiu arba gausiai išrašinėjamais vaistais nuo nervų – štai kokį pasirinkimą užtikrina Lietuvoje vykdoma sveikatos ir socialinė politika.

Jis aiškina prieš 25 metus su pirmąja Vyriausybe kurdamas universitetinį Vaiko raidos centrą tikėjęs, kad jame įdiegtas pagalbos vaikams ir šeimoms modelis po kurio laiko pasieks Lietuvos miestelius ir kaimus.

„Šiandien ši vizija grubiai sustabdyta būtent dėl Vyriausybės ir Sveikatos apsaugos ministerijos sprendimų paaukoti šią „neperspektyvią“ sritį. Uždegti žalią šviesą kitokiems, negu brangūs psichotropiniai vaistai, būdams Lietuvos vaikų ir tėvų dvasinę sveikatą gydyti Lietuvos valdžia atsisako, vis dar klusniai vykdydama sovietinės mokyklos psichiatrų nurodymus“, – tvirtina psichiatras, Vilniaus universiteto profesorius D. Pūras.

Jo nuomone, ne ką geresnė už psichikos sveikatos situacija ir su Lietuvos socialine politika ir vaikų teisių apsaugos sistema, už kurią atsako kita – Socialinės apsaugos ministerija.

„Bendri vardikliai visoje šios Vyriausybės veikloje tie patys – jokios lyderystės ir jokios politinės valios, kad Lietuva sveiktų ir kad ji gydytųsi nebe tais būdais, nuo kurių yra stipriai susirgusi. Tikiuosi, kad ponai valdžios atstovai, reikšdami susirūpinimą įvykusia tragedija, žvelgdami į Lietuvos simboliu tapusį šulinį, bent kartą pabandys padaryti tinkamą išvadą. Bet ir piliečiai turi apsispręsti ko jie reikalauja iš valdžios“, – sako psichiatras.