V. Putino Rusija. Kremliaus planas Europai: pakiša Nr. 1

Ankstesniuose serijos “V. Putino Rusija: ko ir kaip siekia Kremlius?” rašiniuose išnagrinėjęs dabartinės Rusijos užsienio politikos teoriją ir praktiką bei atkreipęs dėmesį, kaip Rusija ir šiais laikais naudoja dar SSRS KGB ginklus – dezinformaciją, įtakos agentus, skandalus, kaip E.Snowdeno istorija bei kriminalinę veiklą: korupciją, nusikaltėlių pasaulį, narkotikų prekybą ir terorizmą, pereisiu prie žadėtų trijų valstybių ir jų politikų pavyzdžių, kurie, mano manymu, geriausiai iliustruoja, ką ir kaip sugeba pasiekti Kremlius.

Pirmiausia grįžkime prie Graikijos, kuri tikrai svarbia korta Rusijos specialiųjų tarnybų kurtų planų kontekste tapo nebe pirmą kartą.

Kaip jau minėjau, net patyrę JAV analitikai teigia, jog nepakankamas JAV dėmesys šiai problemai kelia grėsmę ir Amerikos saugumui. Rusijos flirtas su ant bankroto ribos balansuojančia Graikija dažniausia vadinamas garsiuoju „skaldyk ir valdyk“ principu, kuriuo V.Putino Rusija, kaip ir SSRS, naudojasi nuolat.

Tačiau Graikija jau turėjo premjerą, kuris nesmerkė nei Kremliaus surengtos agresijos (1979 metų SSRS invazija į Afganistaną), nei keleivinio lėktuvo numušimo (1983 metais Korėjos lainerį, skridusį reisu KAL 007 iš Niujorko į Seulą, prie Sachalino salos numušė SSRS naikintuvas – Maskva apkaltino, kad lėktuvas esą vykdė šnipinėjimo misiją).

Šis premjeras viešai pliekė JAV ir grasino pasitraukimu iš NATO, priešinosi sankcijoms dėl bandymo užgniaužti Lenkijos „Solidarnosc“ judėjimo pradėtą revoliuciją. Jo artimiausi partneriai buvo JAV terorizmą rėmusių valstybių sąraše tuomet jau buvusios Libijos lyderis Muammaras Gaddafi ir Palestinos išsivadavimo organizacijos vadovas Yasseras Arafatas.

Šio Graikijos premjero pavardė buvo Andreas Papandreou. Jis šalį valdė nuo 1981-ųjų iki 1989-ųjų – beveik iki pat Berlyno sienos griuvimo. Vėliau jis sugrįžo į valdžią 1993 metais, bet dėl silpnos sveikatos jau iš esmės nebebuvo tikras lyderis.

Apie prašyte besiprašančias paraleles tarp A.Papandreou bei dabartinio Graikijos premjero Alexio Tsipro, kurio vyriausybė, kaip minėta, jau vadinama Rusijos Trojos arkliu Europos Sąjungoje ir NATO, daugiausia kalbėta pačioje Graikijoje, kiek mažiau – Europoje ir visai nekalbama Lietuvoje. Tačiau net tada, kai šios diskusijos vyksta, kažkodėl visiškai pamirštama tai, apie kas viešai skelbta A.Papandreou valdymo metu.

Kai 1983 metais Norvegijoje buvo suimtas keliolika metų KGB dirbęs agentas Arne Treholtas, paaiškėjo, kad šis Norvegijos užsienio reikalų ministerijos aukšto rango tarnautojas Maskvai nusipelnė ne tik perdavinėdamas savo šalies ir NATO paslaptis.

Jis dar prieš A.Papandreou ateinant į valdžią Graikijoje buvo užmezgęs itin artimą bendradarbiavimą ir net draugystę su šiuo tuomet dar tik perspektyviu Graikijos socialistų politiku.

Buvo teigiama, kad būtent A.Treholtas dar karinės chuntos valdymo Graikijoje laikais įtikino A.Papandreou žinąs apie slaptus NATO planus išlaikyti šį karinės diktatūros valdymą neribotą laiką, taip bent iš dalies padėdamas suformuoti ilgus metus trukusį A.Papandreou priešiškumą NATO ir JAV.

Vėliau, jau A.Papandreou tapus Graikijos premjeru, šis ryšys išliko iki pat A.Treholto suėmimo.

Apie esminę SSRS KGB ir GRU įtaką A.Papandreou vyriausybei ir politikai regione apskritai dabar jau nemažai žinoma ir iš dviejų perbėgėlių – buvusio GRU operacijų Graikijoje vadovo pavaduotojo Sergejaus Bochano ir buvusio KGB misijos Atėnuose vadovo pavaduotojo Viktoro P.Gundarevo.

Tačiau labiausiai įsiklausyti reikėtų į teiginį, skelbiamą knygoje „Draugo Kriučkovo instrukcijos - slapčiausios KGB užsienio operacijų bylos. 1975-1985“. („Comrade Kryuchkov‘s Instructions – Top SecretFiles on KGB Foreign operations. 1975-1985“).

Šią knygą parašė dar vienas perbėgėlis, buvęs KGB operacijų Londone vadovas Olegas Gordijevskis ir vienu metu išimtinę teisę su vadinamuoju „Mitrochino archyvu“ susipažinti turėjęs britų istorikas Christopheris Andrew.

Knygoje teigiama, kad „Devintojo dešimtmečio viduryje Centro iliuzijos dėl A.Papandreou išsisklaidė – jį imta laikyti karjeristu ir buržuaziniu nacionalistu, kurio tikslas, nepaisant antiamerikietiškos retorikos, buvo ne pašalinti Graikiją iš NATO, o užsitikrinti didesnę JAV karinių bazių nuomos šalyje kainą“. Taigi, aiškėja, kad jau tuomet strateginis KGB tikslas buvo ne tik visokeriopai silpninti, bet ir griauti NATO. Tik A.Papandreou, pasirodo, galiausiai nepateisino šių vilčių.

Slaptų agentų nebereikia?

Dabar panašių ar net visiškai tokių pačių tikslų siekiančiai Rusijai nebereikia net slaptų agentų. Ryšius Graikijoje (kaip ir daugelyje kitų Europos ir ne vien Europos šalių) ypač aktyviai ir per daug nesislapstydami mezga tokie veikėjai, kaip Aleksandras Duginas, prie karo Ukrainoje daug prisidėjęs jo bičiulis oligarchas Konstantinas Malofejevas ir net Rusijos strateginių studijų institutas, kurį kažkada įkūrė Rusijos užsienio žvalgyba ir kuris ilgą laiką buvo šios žvalgybos struktūrų dalis.

Tai, kad A.Duginas yra ne tik pagrindinis rusiškojo fašizmo ideologas, bet ir su Rusijos karine žvalgyba GRU arba jos pagrindu susijusiais klanais ypač glaudžiai susijęs veikėjas esu rašęs anksčiau.

2014 metų pabaigoje interneto įsilaužėliai iš rusiškosios grupės „Anoniminis internacionalas“ padalinio „Šaltai boltai“ paskelbė buvusio Rusijos ambasados Graikijoje darbuotojo, seno A. Dugino bendražygio Georgijaus Gavrišo susirašinėjimo elektroniniu paštu archyvą. Iš jų matyti, kaip Rusijos atstovai agentus įvairiose šalyse verbuoja šiais laikais.

Tačiau kol kas panagrinėkime tik Graikiją. Paaiškėjo, kad G.Gavrišas yra savotiškas A. Dugino pasiuntinys ir ieško Kremliaus įtakos agentų.

Dirbdamas Rusijos ambasadoje Graikijoje jis užmezgė glaudžius ryšius tiek su „Syriza“, tiek su jos koalicijos partnere dabar tapusia partija „Nepriklausomi graikai“. Vokietijos dienraštis „Die Zeit“ tvirtina, kad G. Gavrišas atlikdamas diplomatinę tarnybą bandė ieškoti galimų bendradarbių ir neonacistinėje Graikijos partijoje „Auksinė aušra“, tačiau jos paslaugų Maskvai kol kas neprireikė.

Viename nutekintų jo susirašinėjimo pavyzdžių aiškiai nurodoma, kad A. Duginas A. Tsiprą įtraukė į įvairių pasaulio šalių veikėjų, kurie turėtų sukurti Rusijos įtakos agentų „elitinį klubą“, sąrašą. Beje, šiame pradiniame sąraše buvo tik trys Graikijos atstovai, nors kitų šalių atstovų yra gerokai daugiau.

Tačiau A. Tsipras į jį pateko nuo pat pradžių.

Didelės storos graikiškos vestuvės

Dar įdomesnis taip pat iš to paties susirašinėjimo nutekintas jau 90 graikų sąrašas, kurį Rusijos įtakos Europoje temomis rašantis tinklaraštininkas Christo Grozevas pagal žinomo filmo pavadinimą pavadino „Didelėmis storomis graikiškomis vestuvėmis“.

Mat, šiame sąraše yra vienos sutuoktuvių puotos svečiai. Kadangi A. Malofejevui taikomos ES sankcijos, pernai rudenį jis negalėjo atvykti į Graikiją būti pabroliu draugo vestuvėse. Išeitis rasta – šventė perkelta į Rusiją, o visas su tuo susijusias išlaidas padengė A. Malofejevas.

Minėtame 90 graikų sąraše dominuoja šalies elitas: verslininkai, teisininkai, politikai. Tačiau galimos naujosios vyriausybės įtakos ES ir NATO kontekste svarbiausios turbūt dvi pavardės. Tai – naujasis Graikijos gynybos ministras Panas Kammenas ir Graikijos policijos Elektroninių nusikaltimų centro vadovas Manolis Sfakianakis.

Kokią įtaką A. Malofejevas ir tokie susitikimai Rusijoje daro Graikijos politikai, ko gero, pats to nežinodamas geriausiai atskleidė dar vienas A. Dugino įtakos agentų sąrašo atstovas, partijos „Syriza“ narys ir garsus žurnalistas, tinklaraštininkas Dimitris Konstantopoulas.

Praėjusių metų spalio 25 d. jis rašė: „Panas (Kammenas) prieš mėnesį iš kažkur atsirado kupinas entuziazmo, kreipėsi dėl taktinio bendradarbiavimo (su „Syriza“). Tada jis išvyko į Maskvą, kaip mums sakė, privačiais reikalais (į draugo vestuves).“

P. Kammenas grįžo tvirtai apsisprendęs po rinkimų pabandyti sudaryti koaliciją su kraštutine kairiųjų partija „Syriza“, nors jo vadovaujami kraštutiniai dešinieji „Naujieji graikai“, išskyrus palankumą Rusijai ir priešiškumą taupymo politikai, ko gero, daugiau neturi nieko bendro.

Ką patarinėjo Rusijos žvalgai?

Daugiausia apie Kremliaus įtaką dabartinei Graikijos vyriausybei atskleidė Rusijos užsienio žvalgybos (SVR) įkurto ir iš pradžių jos dalimi buvusio Rusijos strateginių tyrimų instituto (RSTI) direktorius Leonidas Rešetnikovas.

Dabar šis institutas formaliai priklauso nebe SVR, o Rusijos prezidento administracijai, tačiau dėl to glaudžių jo ryšių su „Syriza“ reikšmė nesumažėja.

Pats L. Rešetnikovas yra SVR atsargos generolas leitenentas, o iki 2009 m. buvo SVR informacinės ir analitinės valdybos vadovas. 2009-aisiais formaliai išėjęs į atsargą jis iš karto tapo RSTI direktoriumi. Čia dirba ir daugybė kitų buvusių ar esamų Rusijos žvalgybininkų.

Buvęs RSTI darbuotojas Aleksandras Sytinas sukėlė nemažą skandalą viešai paskelbęs, kad institutas buvo vienas pagrindinių tiek analitinio pasirengimo, tiek lobistinės veiklos, siekiant iš pradžių Krymo aneksijos, o paskui karo Donbase, lyderių Rusijoje.

Atsakydamas į buvusio darbuotojo atviravimus, L. Rešetnikovas instituto tinklalapyje paskelbė paaiškinimus, kuriuose, kad ir kaip būtų keista, iš esmės ne tik nepaneigė A. Sytino teiginių, bet ir atvirai papasakojo, jog visus pastaruosius metus aktyviai dirbo su „Syriza“, kuri dabar laimėjo rinkimus Graikijoje. Pats A. Tsipras, pasak L. Rešetnikovo, asmeniškai lankėsi jo institute. Todėl lieka nedaug abejonių, kad būtent L. Rešetnikovo pavaldiniai kūrė pergalingą „Syrizos“ rinkimų strategiją ir padėjo ją įgyvendinti.

Juo labiau kad ši partija nebuvo vienintelė, su kuria dirbo L. Rešetnikovo institutas. Viename jau minėtų nutekintų G. Gavrišo susirašinėjimo laiškų tvirtinama, kad „tarpusavio supratimo memorandumą“ Rusijos strateginių tyrimų institutas pasirašė ir su Graikijos geopolitinių studijų institutu, kuriam tada vadovavo P.Kammenas.

Šių metų liepos pabaigoje L.Rešetnikovui jau teko neigti pranešimus, kad jo institutas buvo parengęs ir Graikijos išėjimo iš eurozonos ir grįžimo prie drachmos planą.

Ilgametis Kremliaus advokatas

Kalbant apie dabartinę Kremliaus įtaką Graikijoje būtina paminėti ir naująjį jos užsienio reikalų ministrą Niką Kotziasą.

Šis veikėjas seniau žavėjosi SSRS, o 1983 m. (premjeru tuomet buvo į A. Tsiprą savo požiūriu į Kremliaus veiksmus itin panašus Andreas Papandreou) išleido knygą, kurioje gyrė komunistinę diktatūrą Lenkijoje ir smerkė „Solidarnosc“ judėjimą bei jo lyderius.

Maskvos veiksmus Kryme ir Rytų Ukrainoje būsimas Graikijos užsienio reikalų ministras pavadino normalia supervalstybės, kuri neva susidūrė su JAV ir jos sąjungininkės Vokietijos agresija, reakcija.

Šiam ES šalies užsienio reikalų ministrui atrodo, jog Vokietija siekia silpnesnes valstybes, tokias kaip Graikija ir Ukraina, paversti „skolų kolonijomis“, kad vėliau galėtų jose dominuoti.

M. Kotziasas, dar būdamas tik Pirėjo universiteto profesorius, o ne vyriausybės narys, ne tik organizavo A. Dugino paskaitas šioje mokslo įstaigoje. Jis rengė įvairius tyrimus ir analitines medžiagas A. Dugino ir Rusijos užsakymu.

Per vieną apklausą paaiškėjus, kad dar 2012 m. net 40 proc. graikų geriausia savo šalies drauge ir sąjungininke tarptautinėje arenoje laikė Rusiją, 24 proc. – Prancūziją ir tik šiek tiek daugiau negu 1 proc. – Vokietiją (kuri iš esmės atsakinga už Graikijos gelbėjimo planą), M. Kotziasas šiuos duomenis papildė savo išvada: „Rusija graikams yra potenciali karinė ir ekonominė sąjungininkė, kurią šalies žmonės gerbia ir gerai pažįsta.“

Ko siekia Kremlius Viduržemio jūroje?

Aukščiau paminėti naujosios Graikijos vyriausybės ryšiai žinomus šitų reikalų ekspertus – kraštutinių dešiniųjų judėjimus Europoje nagrinėjantį Antoną Šechovcovą, garsų blogerį bei naujojo Bulgarijos universiteto Sofijoje krizių valdymo laboratorijos tyrėją Christo Grozevą ir kitus– privertė viešai klausti, ar V.Putinas iš Graikijos jau gavo slaptus NATO kodus.

Tačiau gali būti, kad toks klausimas yra tik Vakarams gresiančių problemų ledkalnio viršūnė. Slaptų NATO kodų perdavimu Rusijai Graikijos vyriausybė buvo įtariama dar 1999 metais, kai ji nebuvo net panašiai veikiama su Rusijos žvalgybos tarnybomis susijusių asmenų. Todėl visai tikėtina, kad šį kartą Rusijos planai gali būti gerokai toliau siekiantys.

Visa tai ypač aktualu turint omenyje gerokai suaktyvėjusį Rusijos vaidmenį visame Vidužemio jūros regione. Maskvos sprendimas atsisakyti „South Stream“ projekto ir, nukreipus dujotiekį į Turkiją, paversti jį „Turkish Stream“ iš pradžių Vakaruose buvo sutiktas daugiausia skeptiškai. Tačiau dabar jau pripažįstama, kad Rusija nusiteikusi rimtai.

Ir nors galbūt Kremliaus apologetų jau viešai reiškiamas džiaugsmas, kad šis energetinis Rusijos manevras gali būti pirmuoju NATO laidotuvių maršo akordu yra gerokai per ankstyvas, „South Stream“ virsmas į „Turkish Stream“ neabejotinai turi ir geopolitinį komponentą.

Juo labiau, kad JAV ir Turkijos santykiai jau senokai tokie, kad kai kurie ekspertai dar prieš žinią apie „Turkish stream“ jau viešai abejojo Ankaros, kaip NATO partnerės, patikimumu.

Taip pat verta paminėti, kad Rusijos prezidentas V.Putinas ir Turkijos vadovas Recepas Tayyipas Erdoganas dėl įvairiausių priežasčių vis dažniau net asmeniškai laikomi paprasčiausiai natūraliais partneriais. O paties R.T.Erdogano net nėra A.Dugino sudarytame Rusijai palankų jėgų įvairiose šalyse sąraše, nors šiaip Turkijos sąrašas ten tikrai ne pats trumpiausias. Taigi, labai svarbių įtakos agentų Turkijoje Rusijai taip pat netrūksta.

Maža to, Europos Sąjungai ir NATO didelį susirūpinimą sukėlė praeitais metais pasklidusi informacija, kad Kipras gali būti pasirengęs tapti pirmąja ES šalimi, kurios teritorijoje atsiras Rusijos karinės bazės.

Ir nors Kipro prezidentas Nicosas Anastasiadesas asmeniškai paneigė, kad susitarimas su Rusija reiškia šios šalies karinių bazių steigimą, jis pats iš anksto patvirtino, kad derasi su Rusija dėl galimybės Kremliui naudotis šalies uostais ir oro uostais.Vasario 25 dieną Maskvoje sutartis dėl galimybės Rusijos karo laivams naudotis Kipro uostais pasirašyta, o naudojimosi oro uostais sąlygos dar derinamos.

Tiesa, Kipro užsienio reikalų ministras Ioannis Kasoulidesas tvirtino, kad Rusijos naudojimasis jo šalies infrastruktūra bus “visiškai ne karinės, o humanitarinės prigimties”, tačiau vien iš oficialios Rusijos pozicijos skleidėjo reputaciją turinčio laikraščio “Rosijskaja gazieta” pranešimo Kremliaus tikslai įtvirtinti savo karinį buvimą Kipre tampa visiškai aiškūs. Maža to akivaizdu, kad jie kurti jau senokai.

Ir būtent tokiame Rusijos tikslų ir aktyvumo Turkijoje ir Kipre kontekste reiktų vertinti Kremliaus laimėjimą, kad Graikijoje valdžia atiteko itin glaudžiai su Rusija susijusioms jėgoms.