V. Mizaras. Ar pavyks nuo Seimo narių apginti šeimos autonomiją

Antradienį Seimas atvėrė kelią tolesniems Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo, kurio pagrindinis akcentas yra tai, kad įstatymų leidėjas siekia numatyti, jog šeima atsiranda tik sudarius santuoką, priėmimo etapams.

Aišku, dar už Konstitucijos pakeitimo projektą priėmimo stadijoje turės būti balsuojama du kartus su ne mažesne kaip trijų mėnesių pertrauka po pirmojo balsavimo, ir kiekvieno balsavimo metu turės būti ne mažiau kaip 94 Seimo nariai balsuojantys už minimą projektą, kad toks projektas būtų laikomas priimtu.

Lietuvoje jau penkerius metus Seimas tapo šeimos apibrėžimo kūrėju, ir tai yra gerokai unikali situacija. Aš visada nuosekliai pasisakiau už konstitucinę ir kitokią teisinę visų šeimos formų apsaugą. Ir kuris laikas netgi maniau, kad vyksta rimta ideologinė, pagrįsta skirtingais požiūriais į šeimą, nevienodais moralės supratimais, tradicijų kova. Tai nenuostabu, nes šeimos teisė visada būdavo minėtų veiksnių paveikta. Bet kuo toliau, tuo labiau galima įsitikinti, kad tai visai ne ideologijų ir ne skirtingų vertybių (nes drįsčiau abejoti ar politikoje apskritai yra vertybės) kova, o iš esmės paprasčiausiai politinis siekis vykdyti duotus įžadus, programines nuostatas ir taip patenkinti savo partinius interesus.

Atvirai kalbant, Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo šalininkų tikslai yra tokie: pirma, sudaryti prielaidas po Konstitucijos pakeitimo įvairiomis priemonėmis mėginti užkirsti kelią bet kokiam nesantuokinių šeimų teisinės apsaugos reguliavimui (jau ir iki šiol buvo iniciatyvų, kad neįsigaliojusios CK normos, reguliuojančios partnerystę, apskritai būtų pripažintos negaliojančiomis); antra, užkirsti kelią bet kokiu būdu suteikti teisinę apsaugą tos pačios lyties asmenų šeimos gyvenimui (įtvirtinus, kad šeima atsiranda tik santuokos tarp vyro ir moters pagrindu, akivaizdu, kad tos pačios lyties asmenims net ir partnerystės atveju nebūtų suteikiamas šeimos narių statusas); trečia, kaip oficialiai teigiama, padidinti demografinę padėtį. Dėl pastarojo tikslo, apskritai nelabai būtų ką komentuoti, nes, matyt, akivaizdu, jog demografinė padėtis savaime niekaip nei trumpuoju, nei ilguoju laikotarpiu vien tik numačius, kad šeima atsiranda iš santuokos, nepasikeis. Manau, kad valstybės institucijos tikrai žino ir turi kitų priemonių minėtam tikslui pasiekti. Žinia, kad prieš dešimtmetį gimstamumą paskatino socialinės, mokestinės, darbo teisės garantijos, ir tai, kad buvo ir yra nesantuokinių šeimų, matyt, savaime aišku, kad jos nesutrukdė demografinės padėties gerėjimui.

Dar yra ir kiti Konstitucijos pakeitimo projekto autorių ir pritariančiųjų šiam projektui, išsakomi argumentai, kodėl toks projektas teikiamas ir priiminėjamas.

Nežiūrint visų kitų toliau minimų dalykų, pirmiausiai, pradėčiau nuo paties konceptualiausio.

Tai visai ne ideologijų ir ne skirtingų vertybių (nes drįsčiau abejoti ar politikoje apskritai yra vertybės) kova, o iš esmės paprasčiausiai politinis siekis vykdyti duotus įžadus, programines nuostatas ir taip patenkinti savo partinius interesus.

Vytautas Mizaras

Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo iniciatoriai argumentuoja, kad Konstitucija turi būti keičiama dėl to, kad tik santuokinė vyro ir moters šeima „nusipelno“ teisinės apsaugos, kadangi tik santuoka tarp vyro ir moters užtikrina socialiai naudingą šeimą. Socialiai naudinga šeima, pasak Konstitucijos pakeitimo projekto šalininkų, yra ta, kuri atlieka reprodukcinę funkciją, nes tik taip gali būti užtikrinamas visuomenės tęstinumas. Na, ir dar papildomai kartais pasakoma, kad nieko naujo nesiūloma, nes tik norima įtvirtinti „prigimtinę šeimos sampratą“, kaip kad reiktų suprasti, kad santuokinė šeima yra prigimtinė.

Pagrindinis pastebėjimas – jeigu būtų bent šiek rimčiau pasižiūrėta į Konstitucijos (ne bet kokio teisės, o pagrindinio valstybės teisės akto) keitimo pasirengimą ir argumentavimą, aukščiau paminėti dalykai nebūtų taip drąsiai propaguojami, kadangi pakaktų paimti bet kokį šeimos teisės ar šeimos istoriją iš sociologijos pusės nagrinėjantį šaltinį, ir būtų tapę iš karto aišku, kad prigimtinė šeimos samprata (nors aš labiau linkčiau sakyti natūrali, o ne prigimtinė) nieko bendro su santuokine šeima neturi. Tai, kad dėl valstybės (kaip suvereno) ir religinių organizacijų įsikišimo labai ilgą laikotarpį santuokinė šeima buvo vienintelis valstybės ir Katalikų bažnyčios pripažįstamas tam tikrus teisinius santykius sukuriantis institutas, tai dar nereiškia, kad tai daro santuokinę šeimą prigimtine.

Norėtųsi priminti, kad šeimos gyvenimas ir šeimos santykiai iš esmės nuo pat visuomenės raidos pradžios būdavo privataus gyvenimo dalimi. Todėl nenuostabu, kad istoriškai žiūrint, kokią gyvenimo formą, kokius ritualus ir simboliką žmonės pasirinkdavo, buvo išimtinai privatus reikalas. Vedybos buvo daugiau šeimos reikalas ir jis nepriklausė išimtinei valstybės ar religinių institucijų kompetencijai. Nežiūrint daugelio skirtybių, romėnų ir paprotinei teisei buvo bendra tai, kad šeimos atsiradimui ir santuokos sudarymui nebuvo privalomi kokie nors civiliniai ar religiniai formalumai. Senovės Romos teisėje XVIII a. pr. Kr. imperatoriaus Augusto buvo priimta šeimos santykius reguliuojančių įstatymų, kurie turėjo didelę reikšmę romėnų šeimos teisei. Bet net ir tuomet, kai suverenas pradėjo reguliuoti šeimos teisinius santykius, nebuvo vien tik santuokiniai šeimos santykiai. Šalia santuokos jau tuomet buvo žinomas konkubinatas. Į konkubinatą jau senovės Romoje imta žiūrėti kaip į santuokos alternatyvą. Buvo žinomi laikinasis konkubinatas ir nuolatinis konkubinatas. Laikinasis - buvo bendras vyro ir moters gyvenimas kartu, neturint tikslo sudaryti santuokos. Šios rūšies konkubinatą bažnyčia laikė amoraliu, o taip gyvenančius asmenis smerkdavo tol, kol jie įteisindavo savo gyvenimą santuoka. Tuo tarpu nuolatinis konkubinatas nebuvo laikomas amoraliu. Savo esme toks gyvenimo būdas buvo analogiškas tikrai santuokai, išreiškiantis abiejų sugyventinių ketinimą ir norą sukurti sąjungą visam gyvenimui. Tokį gyvenimo būdą iš pat pradžių toleravo ir bažnyčia.

Matyt, akivaizdu, jog demografinė padėtis savaime niekaip nei trumpuoju, nei ilguoju laikotarpiu vien tik numačius, kad šeima atsiranda iš santuokos, nepasikeis. Manau, kad valstybės institucijos tikrai žino ir turi kitų priemonių minėtam tikslui pasiekti.

Vytautas Mizaras

Krikščionybei tapus Romos imperijos valstybine religija, pamažu buvo einama link santuokos (vedybų) sakralizavimo, o tai vėliau tapo vyraujančiu požiūriu. Taip susiformavo ir ilgą laiką iš tikrųjų santuokinė šeima pradėta traktuoti funkcine prasme. Santuokos sudarymas labai reikšmingai reikšdavo, visų pirma, pareigas, statuso suteikimą, turtinių santykių, paveldėjimo kontrolę. Valstybei, o ypač bažnyčiai buvo labai svarbu turėti įtakos paveldėjimo santykiams, teisėms į šeimos turtą. Ir tikrai ne pirmoje vietoje būdavo pats šeimoje gyvenantis žmogus, jo jausmai, emocinis prieraišumas, asmeniniai ryšiai. Istorija rodo, kad santuokų, kurių sudarymą kontroliuodavo valstybė ir (ar) religinės organizacijos, pagrindu paskirose valstybėse buvo užtikrinami (ir kai kuriose šalyse yra dar iki šiol) tam tikri visuomenės luomai, kastos, rasiniai grynumai, ūkių, turto padidinimas ir pan. Matome, kad iš tikrųjų istoriškai šeima, sudarant santuoką, atlikdavo tam tikras socialines funkcijas. Tik reikia turėti omenyje, kad kokias socialines funkcijas turi atitikti šeima, paprastai nuspręsdavo politikai, o ne patys žmonės.

Ši šeimos kaip socialiai naudingą funkciją atliekančio instituto samprata iš esmės išsilaikė iki XX a. septintojo dešimtmečio. Nuo to momento labiausiai Vakarų Europoje pradėjo keistis šeimos teisės politika, ypač užtikrinant kiekvieno asmens teisę gyventi šeimos gyvenimą ir reikalauti iš valstybės gerbti šeimos gyvenimą ir numatyti jam teisinę apsaugą. Pripažinta asmens autonomija, o kartu ir šeimos autonomija nuo valstybės kišimosi. Pradėtas reikšmingai vertinti dviejų žmonių susitarimas gyventi kaip šeima, prisiimti tarpusavio įsipareigojimus, jausti pagarbą, būti susaistytiems emociniams ryšiams, turėti asmeninius santykius, prisiimti vienas kito atžvilgiu atsakomybę. Kitaip tariant, pereita nuo institucionalizuoto šeimos teisinių santykių, prie žmonių laisvanorišku susitarimu grindžiamo modelio. Nukonkuravo ne abstraktus institutas su kokiomis nors socialinėmis funkcijomis, o asmens laisvas įsipareigojimas kitam asmeniui gyventi kaip šeima, ir nesvarbu, ar jie atliks reprodukcinę funkciją ar ne.

Dėl to ir Europos žmogaus teisių teismas, o jo praktika sekant ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas pabrėžė, kad teisine apsauga turi teisę naudotis asmenys, gyvenantys šeimos gyvenimą, grindžiamą stabiliais artimais ryšiais, abipuse pagarba, pagalba, tarpusavio supratimu, tarpusavio teisėmis ir pareigomis bei atsakomybe, bendru namų ūkio vedimu, o esant vaikų, ir jų bendru auklėjimu. Teisinė apsauga turi būti suteikiama tiek santuoką sudariusiems, tiek nesusituokusiems šeimos gyvenimą gyvenantiems asmenims, jeigu jų santykiai pasižymi stabilumu ir niekuo, išskyrus tai, kad jie nėra sudarę santuokos, nesiskiria nuo sutuoktinių gyvenimo. Tokia teisinė apsauga turi būti suteikiama nepriklausomai skirtingos ar tos pačios lyties asmenys gyvena šeimos gyvenimą.

Gerbiami Seimo nariai, šeimos gyvenimas ir šeimos santykiai iš esmės nuo pat visuomenės raidos pradžios būdavo privataus gyvenimo dalimi. Todėl nenuostabu, kad istoriškai žiūrint, kokią gyvenimo formą, kokius ritualus ir simboliką žmonės pasirinkdavo, buvo išimtinai privatus reikalas.

Vytautas Mizaras

Šeima yra kiekvieno asmens, kuris gyvena šeimos gyvenimą, privataus gyvenimo dalis. Konstitucija nurodo, kad šeima yra valstybės ir visuomenės pamatas. Konstitucija taip pat numato, kad kiekvienas asmuo turi teisę į jo šeimos gyvenimo apsaugą. Kiekvienas šeimos gyvenimą gyvenantis asmuo nori jaustis valstybėje teisiškai gerbiamu ir saugiu, nes taip pirmiausiai užtikrinamas to asmens orus gyvenimas. Todėl labai stebina tai, kai yra drįstama teigti, kad tik tokia santuokinė šeima, kuri atlieka reprodukcinę funkciją, yra socialiai naudinga. Socialia prasme tai vertinu kaip tiesiog cinišką požiūrį ir visuomenės negerbimą. Manau, kad socialiai naudinga yra kiekviena darnų gyvenimą gyvenanti šeima. Ir imtis įrodinėti kažkaip šį teiginį atrodytų pernelyg juokinga, nes, man atrodo, kad tai yra aplinkybė, kurios net įrodinėti nereikia.

Galima būtų naiviai tikėti, kad Konstitucijos pakeitimas nieko nepakeis. Deja, manau, priešingai. Ir vien tik dėl to, kad neabejotinai įsivyraus teisinis neapibrėžtumas nesantuokinėms skirtingos lyties asmenų šeimoms, o taip pat tos pačios lyties asmenų šeimoms, kurioms apskritai bus sužlugdytas teisėtas lūkestis, kad jų šeimos gyvenimui bus numatyta teisinė apsauga. Su šeimos narių statusu siejama daugybė specialių teisių, garantijų ir pareigų, kurios reguliuojamos daugybėje teisės aktų – pradedant ta pačia Konstitucija, einant toliau link socialines garantijas, darbo teisę, procesus teisme, sveikatos priežiūros paslaugų teikimą reguliuojančių įstatymų, baigiant mokesčių įstatymais (detaliau nevardinu, nes apie tai rašiau ankstesniame komentare). Pasakius, kad pagal Konstituciją šeima atsiranda sudarius santuoką, akivaizdžiai paveiktų ir visą teisės sistemą, nes šeimos nario statusas turėtų derėti su Konstitucijoje numatyta nuostata, kad šeima tik iš santuokos atsiranda. Kitoks aiškinimas, būtų sąlygojantis teisinį chaosą ir priklausytų išimtinai nuo konkretaus atvejo ir tuo atveju pasitaikiusio aiškintojo. Manau, kad tokia teisinio neaiškumo situacija tiesiog nepriimtina visuomenei.

Negaliu nepaminėti man, kaip teisininkui, svarbaus dalyko – tai prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų vykdymo. Man ir kaip Lietuvos Respublikos piliečiui ne tas pats, ar valstybė, įgyvendinusi savo suverenią galią ir prisiėmusi įsipareigojimus pagal tarptautinę sutartį – šiuo konkrečiu atveju turiu omenyje Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją, gali nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Atsakymas ne, arba ji gali savo nuožiūra spręsti klausimus, jeigu pati tarptautinė sutartis tokią galimybę valstybei dalyvei leidžia. Kai kalbame apie teisę į šeimos gyvenimą, Europos žmogaus teisių teismo praktika šiai dienai yra vienareikšmė – valstybės dalyvės privalo gerbti (teisiškai saugoti) kiekvieno asmens, nepaisant lyties, egzistuojantį šeimos gyvenimą. Valstybė tik turi teisę tik pasirinkti, kaip ji gali užtikrinti teisinę šeimos gyvenimo apsaugą. Bet kad apskritai nesuteikti teisinės apsaugos, tokios nuožiūros laisvės neturi. Ir teigiantys priešingai, tegul konkrečiai nurodo Europos žmogaus teisių teismo sprendimų paragrafus, kuriuose būtų numatyta, kad valstybė dalyvė turi laisvę apsispręsti, saugoti ar ne skirtingos lyties, tos pačios lyties asmenų šeimos gyvenimą, arba kad gali būti saugomas tik santuokinis šeimos gyvenimas. Net su žiburiu taip pat nebūtų įmanoma surasti ir prieš tai minėto dalyko, kad nusipelno teisinės apsaugos tik reprodukcinę funkciją gebančios įgyvendinti šeimos. Nebūtų įmanoma rasti jau vien dėl to, kad tai būtų esminis prieštaravimas prigimtinių žmogaus teisių doktrinai, kurios šalimi yra ir Lietuvos Respublika.

Man taip pat nėra nesvarbu, kai Lietuvos investicinės aplinkos kokybiškumas pradedamas vertinti išimtinai tik per lazerinių ar biotechnologinių išradimų prizmę, arba naujų mokslo ir technologijų parkų kūrimą. Pamirštama, kad investicinės aplinkos kokybė vertinama ir pagal socialinį patrauklumą bei žmonių teisių užtikrinimo lygį. Įdomu, kaip politikai paaiškintų investuotojo darbuotojams gyvenantiems nesantuokinės šeimos pagrindu, migruojantiems į mūsų valstybę, kad šioje šalyje jie nebus laikomi šeima. O gal jie bus, tik mūsų valstybės piliečiai gyvendami nesantuokinį šeimos gyvenimą nebus laikomi šeima? Atskiras teisinis režimas bus taikomas savo valstybės piliečiams ir kitų valstybių piliečiams, dar skaidant Europos Sąjungos ar ne Europos Sąjungos? Tiesa, jau toks skirtingas teisinis režimas ir dabar taikomas, kiek susiję su tos pačios lyties asmenų šeimomis. Bet man tai primena daugiau skirtingas eiles į muziejus – saviems piliečiams ir užsieniečiams - Sankt Peterburge, nei kad normalų civilizuotą teisinės valstybės požiūrį į savo valstybės gyventojus.

Seimo nariams norėtųsi priminti, kad teisės normos nesukuria teisinių santykių, o tik suteikia jiems teisinę formą ir vertybinę kryptį. Valstybė remdamasi teisės normomis negali savavališkai keisti socialinių santykių pobūdžio ar juos savo nuožiūra sukurti, neatsižvelgiant į jomis įgyvendinamų žmogaus teisių specifiką. Teisės normomis neturi būti siekiama iš esmės pakeisti faktiškai egzistuojančių socialinių santykių. Priešingu atveju, yra rizika, kad teisinis reguliavimas nepasieks savo tikslo ir bus neefektyvus. Tačiau, teisė gali padėti įgyvendinti tam tikras teises, jeigu žmogaus teisių paskirtis to reikalauja, t. y. atlikti ir tam tikrą ugdomąjį poveikį. Teisė turi pasirinkti tokią vertybinę kryptį, kuri būtų nukreipta visuomenės saugumo ir oraus gyvenimo užtikrinimui, visuomenės nesegmentavimo į atskiras kategorijas, o labiau vienijimo, vertinant kiekvieną asmenį kaip svarbų ir naudingą visuomenei, kaip galintį sukurti tam tikrą visuomenei pridėtinę vertę, ir tą teisė turi skatinti. Tai vienas iš būdų, kaip gali būti didinamas pasitikėjimas valstybe, o kartu ir taikus bei darnus visos visuomenės sugyvenimas. Bet kaip minėta, politikoje paprastai nėra vertybių...