Prezidentės ir Seimo pirmininkės kritikuojamą Vidaus reikalų ministrą ėmė ginti Seimas. 73 Seimo nariai –daugiau nei pusė visų narių – ragina premjerą netenkinti ministro atsistatydinimo prašymo. Skandalingu akibrokštu antradienį Seime tapo ir balsavimas dėl Laisvės premijos skyrimo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui. Seimas daugumos balsais tam nepritarė.

Apie tai trečiadienio vakare laidoje „Dėmesio centre“ buvo kalbamasi su Seimo socialdemokratų frakcijos seniūne Irena Šiauliene, Seimo opozicijos lyderiu Andriumi Kubiliumi ir politikos apžvalgininku, naujienų portalo LRT.lt vyriausiuoju redaktoriumi Vladimiru Laučiumi.

Vladimiras Laučius

- Ponia Šiauliene, jūs balsavime dėl Vytauto Landsbergio susilaikėte – tai reiškia, kad nepritarėte. Kodėl?

- Tiesiog vertinau visumą. Ne tik tuos nuopelnus, kaip politiko, bet ir kaip asmenybės, kaip žmogaus. Niekam ne paslaptis, kad greta nuopelnų jis turėjo ir kitų pozicijų per visą Nepriklausomybės laikotarpį. Frakcijoje balsavimas buvo laisvas ir rezultatas yra toks, koks yra.

- Jūs sakote asmenybės, ką jūs turite omenyje?

- Manau, tai išlikę, ir šis teikimas premijai tik parodė, kad Lietuva vėl suskilo jo klausimu. Tas nuo Atgimimo laikų einantis „rubikonas“, kuris verčia ne telktis tautą, o skaldantis ją.

- Jūs sakote, kad tai skaldanti asmenybė ir todėl jūs negalėjote balsuoti „už“?

- Tiesiog didelių debatų nebuvo, balsavimas buvo laisvas ir entuziazmo, kad palaikytume, taip pat nebuvo.

- Pone Kubiliau, kaip jūs tai vertinate?

- Čia ponia Irena gal teisi – tas susiskaldymas nuo pat 1990 m. Lietuvoje buvo, nes vieni buvo už laisvę ir nepriklausomybę ir jiems yra visiškai aišku, koks yra profesoriaus nuopelnas tai laisvei, o kiti buvo tokie, geriausiu atveju, abejingi stebėtojai, o kartais net ir priešininkai tos pačios laisvės. Jeigu pažiūrėtume į įvairias apklausas, tai nemažai žmonių netgi po laisvės dešimtmečio su didele nostalgija žiūrėjo į sovietinį laikotarpį. Šiuo atveju socialdemokratai turbūt galvoja apie savo rinkimų kampaniją ir mano, kad tokiu veiksmu neva pažemindami profesorių V. Landsbergį kažkaip sužadins savo rinkėjų entuziazmą. Tuo pačiu yra labai aiškiai pademonstruota, kad jiems Lietuvos laisvė 1990 m. nebuvo istoriškai svarbi diena, todėl į tai jie ir žiūri labai abejingai.

I. Šiaulienė: Aš galėčiau lygiai taip pat sakyti, gerbiamas Andriau, kad kas gali paneigti, kad jūs, teikdami šią kandidatūrą ir žinodami kontraversiškas nuomones jos atžvilgiu, taip pat sėkmingai ruošiatės rinkimų kampanijai ir galvojate sutelkti savo rinkėjus.

A. Kubilius: Laisvės premija buvo įsteigta tam, kad pagerbtume tuos, kas iš tikrųjų yra nusipelnę Lietuvos laisvei. Tai dėl prof. Vytauto Landsbergio nuopelnų Lietuvos laisvei nėra jokių abejonių nei užsienyje, nei Lietuvoje. O kodėl jūs balsavote prieš – tai aš galiu tik spėlioti.

Andrius Kubilius

- Pone Laučiau, kuo jūs aiškinate tokį valdančiųjų sprendimą?

- Iš tikrųjų tai yra labai sunkiai paaiškinamas sprendimas, kaip ir kai kurie kiti reiškiniai Lietuvos Respublikos Seime. Tai yra panašu į smulkmenišką sąskaitų suvedinėjimą. Tai yra panašu į nesugebėjimą būti valstybininkais ir mąstyti valstybiškai. Tai yra panašu į paprasčiausią piktdžiugišką pataikavimą panašiems į „banderlogus“, kurie bando įgelti didingam džiunglių vienišiui, kuris už juos yra gerokai garbingesnis, protingesnis ir stipresnis. Bet reikia įgelti, reikia įkąsti, reikia atkeršyti. Man ši situacija atrodo paprasčiausiai labai negraži, nes ji tiesiog dar kartą parodo kai kurių politikų nesugebėjimą mąstyti ne kaip interesų grupių atstovams, bet kaip valstybininkams.

- Nematote tam tikro komisijos darbo broko, kad prieš teikiant kandidatūrą nebuvo patikrintos nuotaikos Seime?

- Manau, dabar kalbėti apie techninius dalykus nėra svarbiausia, nes akivaizdu, kad problema yra visai kita. Problema yra nenoras pripažinti Lietuvos istorijos tikrovės ir noras 25-erius Nepriklausomybės metus pateikti kaip skirtingų asmenų, skirtingų politinių pažiūrų rietenas.

I. Šiaulienė: Aš nenorėčiau, kad politologai taip vertintų ir žarstytųsi tokiais epitetais. Seimo narys yra laisvas apsispręsti ir jei kalbame, kad premijos laureatas yra laisvės simbolis, tai būtent ir norėtųsi, kad tas simbolis nekeltų tokių ginčų ir diskusijų kaip dabar. Kita vertus, aš manau, tai susiję ir su tuo, kad buvo du pretendentai, du kandidatai.

- Tai politiškai taip pat turbūt dviprasmiškas sprendimas tuo pačiu metu teikti komisijai dvi kandidatūras: Vytauto Landsbergio ir Valdo Adamkaus. Kaip jūs manote, pone Kubiliau?

- Nežinau visų komisijos darbo subtilybių, tik žinau tai, kad komisija buvo įgaliota atrinkti šios premijos laureatą ir Seimas iš esmės turėjo padaryti tik techninį darbą. Aš norėčiau priminti, kad šį kartą premija būtų įteikta sausio 13-ąją, per jos 25-etį. Manau, kad socialdemokratai ar sąmoningai, ar ne, bet padarė didžiulę klaidą, nes būtent tokio jubiliejaus proga neapdovanoti Vytauto Landsbergio – visiška nepagarba Lietuvos laisvės istorijai.

- Pone Laučiau, kaip manote, ar ši premija apskritai dar turi prasmę? Ar ji nėra sukompromituota?

- Po to, kas įvyko, manau, kad pati premija yra gerokai diskredituota ir, ko gero, reikėtų padaryti bent jau pertrauką šių premijų teikime.

- Įsivaizduokime situaciją, kad dabar ši premija įteikiama Valdui Adamkui. Kaip jam jaustis?

- Būtent Valdas Adamkus, kuriuo kai kurie politikai bandė dangstytis, vakar labai gražiai ir teisingai pakomentavo visą situaciją. Jis sakė, kad pats neįsivaizduoja, kaip būtų reikėję elgtis, jei premiją būtų skyrę jam, o ne V. Landsbergiui.

- Palieskime truputį kitą temą, kuri jau savaitę yra dėmesio centre – vidaus reikalų ministro atsistatydinimą. Antradienį Seime surinkti 73 parlamentarų parašai, raginantys premjerą netenkinti ministro atsistatydinimo prašymo. Tokia situacija yra unikali ir net nežinia, kaip ją komentuoti. Ponia Šiauliene, kaip jūs tai vertinate?

- Šiaip aš labai atsargiai žiūriu į visus parašų rinkimų vajus. Taip, aš pasirašiau, iš esmės dėl to, kad premjeras sakė dėsiąs pastangas išlaikyti S. Skvernelį poste. Ministras vadovauja labai svarbiai sferai ir tiek belikus iki rinkimų keisti ministrą būtų neprotinga. Turėdami visą tai omenyje, remiame premjerą, bet kitą vertus, manau, kad ir ministras, įteikęs pareiškimą, puikiai supranta ir pripažįsta, kad jo poelgyje buvo politinė klaida.

- Turite omenyje pokalbį su Seimo pirmininke?

- Taip. Reikia tai pripažinti. Džentelmenu reikia būti net ir būnant ministru.

- Pone Kubiliau, kaip jums ši situacija?

- Šiuo atveju aš tikrai neinu į detales, kas kam skambino ir kaip kalbėjo. Man atrodo, kad Lietuvos valstybės politika yra labai susmulkėjusi. Štai socialdemokratai negali nubalsuoti už premiją dėl to, kad jiems nepatinka kaip Landsbergis paskutinį kartą juos kažkur kritikavo, dabar ministras traukiasi, nes nepatiko pokalbis su Seimo pirmininke ir jos kritika. Tai yra rimtas žingsnis ir man būtų labai gaila, jeigu paaiškėtų, kad šis žingsnis skirtas tik tam, kad dabar visi turi pulti ir gelbėti ministrą. Man atrodo, kad solidumo jau pradeda pritrūkti.

- Tik ministro elgesyje?

- Visų. Vieni susijaudina, kad ne taip pakalbėjo telefonu, kitas susijaudina, kad jį kritikuoja. Ministras vykdo labai svarbų darbą. Įvyko krizė ir jeigu ministras mano, kad ta krizė nėra priežastis jam trauktis, tai ir nereikia to daryti dėl kažkokios išsakytos kritikos. O jeigu jau padėjo pareiškimą ant stalo, tai nereikia iš to daryti ašarų spaudimo visai visuomenei instrumentu.

V. Laučius: Pirmiausiai, kaip sako Irena Šiaulienė, kad reikėtų būti džentelmenais Seimo pirmininkės atžvilgiu, tai pirmiausiai reikėjo būti džentelmenais, kai buvo renkamas Seimo pirmininkas. Ir sakyčiau, kad džentelmenams nereikėjo rinkti Loretos Graužinienės į tokią poziciją. Tai būtų buvę geriausia. Bet kai jau taip nutiko, tai lieka tik stebėtis tais veiksmais, kurių buvo imtasi. Turbūt ir aš, ir jūs išsigąstume, jei vėlai vakare paskambintų Loreta Graužinienė ir pradėtų taip šaukti, kaip, anot ministro, ji darė. Tai nėra jos prerogatyva skambinti ministrui naktį ir šaukti, nes jai taip atrodo. Kitas dalykas, manau, ir ponia Graužinienė, ir jos aplinka, kurie norėjo pašalinti S. Skvernelį iš ministro posto, tikėjosi, kad jiems pavyks tokia viešųjų ryšių akcija. Bet nepavyko ta akcija ir atsigręžė prieš juos pačius.