Pirmadienį DELFI konferencijoje dalyvavęs V. Landsbergis sulaukė skaitytojo klausimo, ar emigracija esanti opiausia Lietuvos problema. Statistika rodo, kad per pastaruosius 25 m. dėl emigracijos žmonių sumažėjo maždaug 650 tūkst.
„Iš dalies emigracija yra pasekmė. Aišku, matomu pavidalu ji tikrai yra opiausia, nes dažnai kelia klausimą apie Lietuvos išlikimą ar sunykimą dėl žmonių išvažiavimo. Gyvybingumo yra – ir visuomenėje, ir versle, bet pernelyg daug žmonių nusiteikę ieškoti laimės kitur, ne savo tėvynėje. Tai blogas ženklas, tačiau jis irgi yra pasekmė. Ne tik nusivylimo pasekmė, tiesiog nuotaikos, kad Lietuva galėtų būti geresnė, bet tokia nėra“, – atsakė V. Landsbergis.
Pasak jo, kiekvienas turime paklausti, ką padarėme, kad Lietuva būtų geresnė. Tačiau dažnai manoma, kad kažkas kitas ją turėjo padaryti geresnę. V. Landsbergio požiūriu, Lietuvoje turime kritiškų minčių, pastabų, norime kokybiškos švietimo sistemos, sveikatos reformos, bet šie dalykai nepadaryti.
„Reikia juos padaryti, bet nebėgti iš Lietuvos. Čia yra kažkoks paveldėtas sindromas – kad kiti turi padaryti – Maskvoje, gal Briuselyje turi padaryti, o jei nepadaro, tada nepatenkinti bėgiojame po pasaulį ieškodami geresnio kampelio. Aišku, materialine prasme kai kurie kampeliai daug geresni, bet tu niekur nerasi Lietuvos. Lietuva turėtų būti suprantama kaip dangaus ar Dievo duota privilegija, dovana, o kai kam atrodo, kad gal ir nelaimė“, – kalbėjo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas.
Jo nuomone, su tuo per mažai kovojama – esą reikia dvasinio auklėjimo ir žmonių sąmonės žadinimo, kad šie žinotų, kokios Lietuvos nori.
Klausime įžvelgė putininę propagandą
Kitas skaitytojas V. Landsbergio klausė, kur jis Lietuvą mato po 10 metų.
„Arba išlaikiusią šį egzaminą ir atsigaunančią, stiprėjančią dvasia, žinančią, kad einame laisvės keliu ir tai yra teisinga, jokiu būdu nesižavinčią nelaisvės praeitimi. (…) Vadinkim teisingais vardais – tai buvo nelaisvė – prižiūrėtojas atnešdavo Bliūdelį balandos – kartais pagerindavo šiek tiek – o, jau gyvenimas pagerėjo – bet esmė buvo nelaisvė, ne tavo paties susikurtas gyvenimas“, – sovietmečio būvį apibūdino V. Landsbergis.
Pašnekovas nori, kad šalyje būtų išlaikytas dvasinis, moralinis egzaminas ir po dešimtmečio nuotaika būtų geresnė nei šiandien.
Pasak V. Landsbergio, tam reikia, kad žmonės norėtų geresnės savo pačių valstybės ir žinotų, kad rinkimai – vienas būdų ją gerinti. Rinkimai neturi būti laikotarpis, kada gali už balsavimą gauti ledų, 10 eurų ar pakelį sriubos.
„Jei žmonės sutikdavo su tuo, jie pardavinėja savo valstybę už niekalą. Lietuvoje reikia įveikti mizeriją“, – dėstė V. Landsbergis. V. Landsbergis norėtų, kad rinkimai Lietuvoje būtų suprantami rimtai, o dabar tebalsuoja vos pusė turinčių tą teisę. „Jiems gerai taip, kaip yra, o gal negerai, bet nemato, kad gali būti geriau arba jie kad gali prie to prisidėti. Tai kapituliacija. Šio požiūrio tikrai niekas nenorėjo“, – sakė jis.
Tuo metu skaitytojas Saulius uždavė Kremliaus retorikai artimą klausimą: „Kodėl Lietuva, byrant TSRS, ekonomiškai buvo tarp 15 respublikų beveik visais rodikliais priekyje, o dabar, po 25 metų, esame iš tų pačių 15 pačiame dugne?“.
Pasak V. Landsbergio, minėtas skaitytojas labai klysta. „Iš tų 15 daugelis dairosi ir mums pavydi – „kaip jūs taip daug pasiekėte?“ Tai daug kas gali palyginti ir patvirtinti, nebent gerbiamam Sauliui kažkas įkalbėjo dabartinę putininę propagandą, „kaip jums blogai“, – sakė jis.
V. Landsbergis aiškina, kad daliai žmonių Rusijoje paguoda žinoti, kad Lietuvoje blogai, nors iš tikro Rusijoje 10 kartų blogiau. Profesorius sutinka, kad yra daug negerų dalykų, tačiau yra daug gerų dalykų, apie kuriuos nekalbama. „Ar norėtum, kad čia būtų taip kaip dabar Ukrainoje? Ar nori?“, – retoriškai klausė pirmasis faktinis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas.