Knygos sudarytojas teigia jaučiąs pareigą papasakoti apie žydų tautybės žmones, kurie jau nebegali pasigirti čia, Lietuvoje, kūrę demokratišką šalį. „[Pažadėtosios žemės] – Palestinos idėja ir tas savotiškas miražas, su kuriuo jie gyveno, atsirado vėliau, kai iškilo fašizmo pavojus“, – pasakoja V. Kavaliauskas.
– Apie ką Jūsų knyga „Pažadėtoji žemė Lietuva“ ir kodėl nusprendėte imtis šio darbo?
– Pirmiausia norėjau parašyti apie tuos žmones, kurie kūrė Lietuvos valstybę. Reikia paminėti, kad šalį kūrė visų tautų žmonės, kurie tuo metu gyveno Lietuvoje ir kalbėjo įvairiomis kalbomis, nebūtinai lietuviškai. Jie sukūrė mūsų valstybę, ji tapo jų valstybę. 1918–1940 m. yra labai įdomus mūsų istorijos laikotarpis. Manau, mūsų pareiga pasakyti apie žydus, kurie jau nebegali pasigirti, ką padarė. Nors Lietuvoje egzistuoja savotiškas mitas, kad žydai buvo labai izoliuoti, kalbėjo savo kalba, lietuviai jų nesuprato, jie nesuprato lietuvių, iš tikrųjų abi tautos viena kitą labai gerai suprato.
– Kokia buvo tarpukario Lietuvos žydų bendruomenė? Kaip pasikeitė ir ar apskritai ji keitėsi, kai Lietuva tapo nepriklausoma?
– Pirmiausia bendruomenių buvo įvairiuose miesteliuose. Žydai labai greitai suprato, kad kuriama Lietuvos valstybė bus demokratinė respublika. Jiems reikėjo būtent demokratinės respublikos ir jie kūrė valstybę ir sau, ir visiems, kad būtų patogu, demokratiška gyventi. Netgi galiu pasakyti, kad Palestinos idėja ir tas savotiškas miražas, su kuriuo jie gyveno, atsirado vėliau, kai iškilo fašizmo pavojus. Galų gale labai gaila, kad Lietuvos politikai juos savotiškai atstūmė – po 1926 m. perversmo žydų politinis gyvenimas buvo gerokai apribotas.
Tačiau iki 1926 m., kol Lietuva gyveno demokratinį gyvenimą, labai demokratiškai gyveno ir žydų bendruomenė: dalyvavo politikoje, visuose trijuose seimuose turėjo savo atstovus, savo frakcijas, svarstė visos Lietuvos problemas balsuodami, aktyviai pasisakydami ne tik apie tai, kas tiesiogiai susiję su žydais, bet apskritai su visa valstybe ir jos demokratiniu vystymusi.
– Panevėžys buvo labai aktyvus, Šiauliai buvo aktyvūs. Šiaulių viceburmistru faktiškai 20 metų buvo žydas Samuelis Petuchauskas. Plungės burmistru 18 metų buvo žydas Boruchas Dovydas Goldvaseris. Tačiau tai visiškai lietuviams netrukdė tuose miestuose labai komfortabiliai gyventi.
Žydų verslas buvo vienas iš rimtesnių, nors gal ir būta lietuvių ir žydų verslininkų konkurencijos. Šiauliuose buvo Chaimo Frenkelio gamyklos, Panevėžyje labai didelę dalį verslo turėjo Chazinai. Žydai padėjo, mokėjo mokesčius, kūrė darbo vietas, todėl visiškai nenuostabu, kad dalyvavo ir politiniame gyvenime. Praktiškai kiekvienoje taryboje (ar Panevėžio, ar Šiaulių, ar bet kur kitur) buvo žydų atstovų, jie svarstė ir sprendė problemas, ir tai buvo Lietuvos demokratijos pasireiškimas.
– Lietuvoje veikė net ir tokia Žydų reikalų ministerija. Ar tai unikalus reiškinys, ar ir kitos bendruomenės tokią instituciją turėjo?
– Iš pradžių, kai kūrėsi Lietuvos valstybė, buvo toks ministras be portfelio ir gudų reikalams, bet jis išsilaikė gerokai trumpiau negu Žydų reikalų ministerija. Jai paskui nutraukė finansavimą. Galbūt dėl to, kad neliko tokio poreikio, nes pradžioje nerimauta, ar valstybė nebus kuriama vien tik lietuviams. Juo labiau kad buvo problemų 1919–1920 m., vykstant nepriklausomybės karui, kariškai kartais perlenkdavo.
Pavyzdžiui, Panevėžyje žydų bendruomenę nubaudė už tai, kad miestą užėmė bolševikai – kažkodėl kaltė buvo primesta žydams. Jie turėjo mokėti kontribucijas. Paskui, laimei, labai ryžtingą sprendimą priėmė tuometinis ministras pirmininkas Mykolas Šleževičius. Atsimenu, skaičiau jo vyriausybės posėdžių protokolus, kuriuose rašoma, kad tuos karininkus, kurie leido tokią savivalę, reikia suimti, atvežti į Kauną ir teisti. Tai iš tikrųjų galima vertinti kaip savotišką Lietuvos valstybės atsiprašymą, nes žydams kaltė buvo primesta visiškai nepelnytai.
– Kalbėjome, kad žydai įsitraukė į valstybės politinį gyvenimą, kai buvo atkurta nepriklausomybė, dalyvavo savivaldybių ir seimų rinkimuose. Ar jie nebuvo diskriminuojami dėl tautybės?
– Po 1926 m., deja, taip. Bet apskritai, negalėdami daryti savotiškos politinės karjeros, jie darė karjerą visur kitur. Man pačiam šiai knygai buvo labai įdomu rinkti medžiagą – aš pats daug ko nežinojau. Mūsų problema yra nežinojimas. Ir galvoju, kaip mes galime sužinoti, juk apie tai nieko nėra, tarkim, kokios didelės monografijos. Labai daug ir plačiai šnekama, pavyzdžiui, apie viduramžius, bet nešnekama apie tą laikotarpį, kuris dar šiek tiek pasiekiamas ranka, t. y. tarpukaris. Pavyzdžiui, ką žydai davė Lietuvos kultūrai ir netgi sportui.
Šitai knygai gavau dviratininko Isako Anoliko nuotrauką. Tai žydas dviratininkas, Šiaulių „Makabi“ atstovas, kuris 1924 m. Paryžiaus olimpiadoje, 1928 m. Amsterdamo olimpiadoje ir visur kitur mynė už Lietuvą. Jis buvo vienas garsiausių dviratininkų, olimpiadose pasiekęs labai gerų rezultatų. Kai skaitai, kad jis 1941 m. buvo sušaudytas IX forte, galvoji, kas tai padarė. Padarė koks nors girtas bernas, kuris niekuomet nieko Lietuvai nėra nuveikęs. Tačiau jis sušaudė žmogų, kuris dirbo būtent Lietuvai. Kartais galvoju, kaip galėjo atsitikti, kad iš tikrųjų nusipelnę žmonės, tarkim, vaikų gydytojai, advokatai, kūrę Lietuvos įstatymus, buvo sušaudyti neva Lietuvos vardu.
Knygoje „Pažadėtoji žemė Lietuva“ noriu pasakyti, kad ta žydų karta kūrė Lietuvą, rojų Lietuvoje. Jiems ta pažadėtoji žemė ir buvo Lietuva. Žmonės iš tikrųjų dirbo ir kūrė valstybę dorai, nuoširdžiai, sąžiningai, kol atsirado problemų dėl Antrojo pasaulinio karo, nacizmo, kai žydai pajutę, kas jų laukia, turėjo bėgti iš Lietuvos. Pavyzdžiui, yra labai įdomus skyrius apie žydų šachmatininkus. Aleksandras Machtas buvo bankininkas, bet drauge ir septynis kartus Lietuvos šachmatų čempionas, du kartus žaidęs prieš pasaulio čempioną Aleksandrą Aliochiną. Jis į Lietuvą atvežė Emanuelį Laskerį, jo iniciatyva iš Estijos atvyko ir Vladas Mikėnas. Taip pat garsus Isakas Vistaneckis, kurį aš dar pats asmeniškai prisimenu. Tai žmonės, kurie mus garsino.
Jau nekalbu apie litvakus menininkus. Prieš kokį dešimtmetį buvau Paryžiuje, Pompidou centre. Staiga viduryje paties garsiausio pasaulio muziejaus pamačiau lietuvišką koplytstulpį. Prieinu pažiūrėti, žiūriu – Žakas Lipšicas, Lietuva. Ž. Lipšicas, Jaša Cheificas, Arbit Blatas, Chaimas Sutinas – jie visi iš Lietuvos. Jie buvo aktyvūs prieškariu, bendravo su Lietuvos kultūrininkais, Lietuvoje mokėsi, išaugo iš mūsų kultūrinės terpės ir Lietuva tapo žinoma, garsi šitų žmonių dėka.
– Jūsų manymu, ar Lietuvoje skiriama pakankamai dėmesio tokiems visame pasaulyje garsiems menininkams, ar vis dėlto mes galėtume jais labiau didžiuotis?
– Galbūt nepakankamai. Bet kai gyvenimas toks aktyvus, o mes turime tiek problemų, kurias turėtume aprašyti, matyt, rašome apie tai, kas arčiau mūsų. Galbūt nėra ir tiek galimybių iš karto visa tai padaryti. Autoriai, kurie rašė mano knygą, daugiausia iš mažų provincijos muziejų: Raseinių, Kėdainių, Panevėžio. Aš jiems tikrai dėkoju. Jiems tai irgi buvo galimybė iš Lietuvos pakraščių parodyti tokį įdomų žydų integracijos į Lietuvos politinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą vaizdą.
– Mes žinome tradicinius žydų verslus, kuriais jie dažniausiai užsiimdavo ir būdavo nepralenkiami, bet ar tarpukariu atsirasdavo kokių nors netikėtų verslo idėjų, kurias sugalvojo žydai?
– Dažnai sakome, kuo galime didžiuotis tarpukariu? Surengėme Europos krepšinio čempionatą, pastatėme halę. O kas pastatė halę? Anatolijus Rozenbliumas. Ir Karininkų ramovę, Kauno apskrities administracijos pastatą, centrinį paštą pastatė A. Rozenbliumas. Iš esmės jis buvo konstruktorius, bet statant Sporto halę – ir architektas. Dažniausiai tokius pastatus statė žydų įmonės, pavyzdžiui, broliai Dovydas ir Gedalis Ilgovskiai. Garsiausi tiltai (pavyzdžiui, Antano Juozapavičiaus tiltas per Nemuną prie Alytaus) pastatyti to paties A. Rozenbliumo. Yra tiek daug vardų, mes niekaip negalime jų išbraukti. Jeigu išbrauktume, nelabai kas ir liktų, nes tuo metu jie turėjo ypač gerą išsimokslinimą.
– Užsiminėte apie labai gerą žydų išsilavinimą. Kuo skyrėsi jų mokyklos ir visa švietimo sistema?
– Žydų šeimos vaikų išsilavinimui skyrė labai daug dėmesio. Žydų mokyklos, esančios miesteliuose, jau ir taip suteikdavo gerą pradinį išsilavinimą. Paskui, pagal galimybes, žydai stengėsi mokytis kuo aukščiau. Jie mokėsi šalies universitetuose – Lietuvos universitete, paskui – Vytauto Didžiojo universitete . Daug kas išvykdavo studijuoti į Leipcigo, Vienos ir kitus užsienio universitetus, tačiau išsilavinimą parsiveždavo atgal į Lietuvą. Pasižiūrėkite, kiek turime inžinerinių, medicininių pasiekimų. Pavyzdžiui, pirmąją širdies operaciją Lietuvoje atliko žydų chirurgas Borisas Efrosas. Be abejonės, svarbus ir kultūrinis gyvenimas: teatras, literatūra, poezija... Tarkime, Abraomas Suckeveris savo karjerą pradėjo Lietuvoje, tai Vilniaus poetas.
Tiesa, kartais sunku rašyti apie nepriklausomą Lietuvą tarpukariu. Vis dėlto nemažai žydų gyveno Vilniuje, jie taip pat labai daug įnešė į ekonomiką ir kultūrą. Bet negali pasakyti, kad jie kūrė Lietuvos valstybę, nes tuomet Vilnius ir jo kraštas priklausė Lenkijai. Tačiau Vilniaus žydai dirbo ir žmonėms, kurie gyveno čia, Lietuvoje. Tad juos irgi galime laikyti Lietuvos dalimi.