Tačiau apie viską iš eilės. Praėjusį antradienį Konstitucinis Teismas paskelbė, kad dabartinė rinkėjų skaičiaus vienmandatėse apygardose nustatymo tvarka, leidžianti iki 20 procentų rinkėjų skaičiaus nuokrypį nuo rinkėjų skaičiaus vidurkio visose apygardose, prieštarauja Konstitucijai, nes dėl didelių skirtumų apygardose rinkėjų balsai tampa nelygiaverčiai. Rinkimų apygardų suvienodinimo klausimas politinėje darbotvarkėje figūruoja jau senokai, Vyriausioji rinkimų komisija jau yra paruošusi kelis rinkimų apygardų ribų perbraižymo projektus, tačiau, matyt, trūko politinės valios pradėti kurį nors tų projektų įgyvendinti. Dabar, po Konstitucinio Teismo nutarimo, ta valia turės atsirasti.

Iš tikrųjų būtų keista, jei esamos rinkimų apygardos rinkėjų skaičiumi būtų maždaug vienodos. Juk brėžiamos jos buvo tolimaisiais 1992 metais, kai Lietuvos demografinis peizažas atrodė visaip kitaip – ir gyventojų daugiau buvo, ir kaime daugiau žmonių gyveno, ir emigracijos beveik nebuvo. Tačiau turime pripažinti, kad rinkimų apygardų ribų perbraižymas bus nemenkas Seimo rinkimų sukrėtimas, o tiksliau – sukrėtimas pusės Seimo išrinkimui, nes kita Seimo pusė yra renkama pagal kitas taisykles – pagal partinius sąrašus.

V. Dumbliauskas
Praėjusį trečiadienį Seimo pirmininkė L. Graužinienė sukvietė parlamento frakcijų atstovų pasitarimą šiuo klausimu, po kurio žiniasklaida buvo informuota, kad pasitarime buvo svarstomi ne tik abu apygardų ribų perbraižymo projektai, bet ir siūlymas iš viso keisti rinkimų sistemą ir atsisakyti vienmandačių apygardų. Juk iš tiesų – kam taisyti, jei galima išmesti!

Reikėtų pasidžiaugti, kad Seimo rinkimų taisyklės nebuvo dažnai kaitaliojamos. Kalbant apie rinkimus pagal sąrašus, esminis taisyklių keitimas buvo 1996 metais, kai iki 5 proc. buvo pakeltas sąrašo patekimo į parlamentą slenkstis ir buvo įvestas sąrašuose įrašytų kandidatų reitingavimas. Kalbant apie rinkimus vienmandatėse apygardose, buvo vienas nelabai vykęs bandymas keisti rinkimų taisykles 2000 metais, kai konservatorių valdomas Seimas panaikino antrąjį turą vienmandatėse apygardose. Panaikinimas nepasiteisino, antrasis turas buvo grąžintas, o konservatoriai sukūrė negerą precedentą, kai, likus keliems mėnesiams iki rinkimų, valdančioji dauguma keičia rinkimų taisykles. Kitas rinkimų taisyklių keitimas buvo 2002 metais, kai buvo įteisintas didesnis – iki 20 proc. rinkėjų skaičiaus nuokrypis nuo rinkėjų skaičiaus vidurkio apygardose. Dabar šis nuokrypio dydis pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir jį reikia sumažinti iki 10 proc.

Taigi, Konstitucinis Teismas įpareigojo Seimą pašalinti didelę rinkėjų skaičiaus disproporciją vienmandatėse apygardose. Praėjusį trečiadienį Seimo pirmininkė L. Graužinienė sukvietė parlamento frakcijų atstovų pasitarimą šiuo klausimu, po kurio žiniasklaida buvo informuota, kad pasitarime buvo svarstomi ne tik abu apygardų ribų perbraižymo projektai, bet ir siūlymas iš viso keisti rinkimų sistemą ir atsisakyti vienmandačių apygardų. Juk iš tiesų – kam taisyti, jei galima išmesti!

Vytautas Dumbliauskas

Galima suprasti Seimo nariams iškilusią pagundą palengvinti sau gyvenimą – renkant Seimą tik pagal sąrašus, nereikėtų važinėti po apygardą ir įtikinėti vietinių žmonių, kad esi geresnis už kitus kandidatus. Užtektų gerai sutarti su partijos vadovybe ir kuo dažniau rodytis televizorių ekranuose.

Tačiau renkant parlamentą tik pagal sąrašus, padidėja galimybė politikoje rastis laikiniems dariniams. Šviežiausias pavyzdys – Drąsos kelio sąrašas, tačiau daug ryškesnis yra A. Valinsko Tautos prisikėlimo projektas, įrodantis, kad bet kuris populiarus visuomenėje žmogus gali sudaryti sąrašą ir nesunkiai patekti į Seimą, gautais balsais aplenkdamas beveik visas parlamentines partijas. Pasisakantiems už rinkimų vienmandatėse apygardose panaikinimą socialdemokratams norėčiau priminti, kad 2012 metų Seimo rinkimuose daugiamandatėje apygardoje daugiausia balsų gavo Darbo partija, ir jei ne vienmandatės apygardos, kur socialdemokratai pasirodė daug geriau už „darbiečius“, ministru pirmininku dabar būtų ne A. Butkevičius, o V. Uspaskichas.

V. Dumbliauskas
Tačiau renkant parlamentą tik pagal sąrašus, padidėja galimybė politikoje rastis laikiniems dariniams. Šviežiausias pavyzdys – Drąsos kelio sąrašas, tačiau daug ryškesnis yra A. Valinsko Tautos prisikėlimo projektas, įrodantis, kad bet kuris populiarus visuomenėje žmogus gali sudaryti sąrašą ir nesunkiai patekti į Seimą, gautais balsais aplenkdamas beveik visas parlamentines partijas.

Dabar galiojančios Seimo rinkimų taisyklės yra 1992 metais sudarytas kompromisas tarp tuometinės Lietuvos demokratinės darbo partijos, pasisakiusios už proporcinę rinkimų sistemą, ir tuometinio Lietuvos Sąjūdžio, pasisakiusio už mažoritarinę sistemą. Gyvenimas parodė, kad abiejų sistemų naudojimas yra vykęs sprendimas, nes kiekviena rinkimų sistema sušvelnina kitos sistemos trūkumus.

Tad neskubėkime atsisakyti to, kas mums gerai tarnauja.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.