Nepažabojus privataus sektoriaus valstybinių įstaigų nuostoliai išaugtų dvigubai
Sveikatos apsaugos ministras neprisiėmė kaltinimų, kad jo kadencijos metu sveikatos priežiūros įstaigų finansavimas sumažėjo 11 proc. Pasak jo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą (PSDF) bei jo struktūrą tvirtina ne Sveikatos apsaugos ministras, o Seimas. 2012 m. Privalomojo sveikatos draudimo biudžeto rodiklių įstatyme buvo patvirtintos išlaidos asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, lygios 2773 mln. Lt. Analogiškas rodiklis, patvirtintas 2013 metams, siekia 2863 milijonus litų, t. y. paslaugų finansavimas padidintas 90 milijonų litų, arba 3,2 proc. Taigi Seimo nariai esą turėtų pasveikinti vienas kitą, kad net sunkmečio sąlygomis randa galimybių, nors ir kukliai, padidinti pagalbą ligoniui. Tai padaryti esą leido faktas, kad dabartinės Vyriausybės dėka 2012-2016 m. PSDF biudžetas buvo padidintas nuo 4089 iki 4122 milijonų Lt. Jei nebūtų pasiektas šis padidėjimas, apmokėjimo už suteiktas paslaugas balas būtų ne 89 centai už 1 Lt paslaugos sumos, kaip yra dabar, bet 86 centai.
Paklaustas, kodėl nebuvo imtasi veiksmų, kad būtų išvengta tokių kraštutinių priemonių, kaip nuo 2013 m. raginimai eiti medikams nemokamų atostogų, P. Andriukaitis atrėmė, kad reikėtų klausti, kas 2009-2012 m. medikams neproporcingai sumažino atlyginimus, pablogino atostogų sąlygas, atėmė dirbantiems medikams pensininkams pensijas.
„Sunki sveikatos įstaigų, kaip, beje, ir daugumos Lietuvos gyventojų finansinė padėtis susidarė po krizės ir po 2009 m. pradžioje atliktų naktinių mokesčių reformų. Teigiant, kad finansiniai sunkumai prasidėjo 2013 m., bandoma paneigti faktą, kad būtent dabartinio klausimyno autoriai yra atsakingi už negandas. 2012 m. sveikatos priežiūros įstaigų faktinis finansavimas, ignoruojant kainų augimą, lyginant su 2011 metais, sumažintas 70 milijonų litų. Šis sumažinimas lėmė tai, kad dauguma gydymo įstaigų 2012 metus baigė su nuostoliais. Todėl Sveikatos apsaugos ministerija iš PSDF rezervo skyrė per 20 milijonų Lt tam, kad būtų išlaikyta PSDF balo vertė. 2013 m. pradžioje sustabdyti naujai įsisteigusių privačių įstaigų bandymai gauti neplanuotus 39 milijonus Lt papildomoms paslaugoms. Jei šis liberalų kuruojamas projektas būtų pavykęs, valstybinių gydymo įstaigų nuostoliai būtų išaugę dvigubai“, - teigia sveikatos apsaugos ministras.
Paciento teisė rinktis nėra aukščiau už valstybės sektoriaus saugumą
Politikas dėl savo siūlymų apriboti privačių gydymo įstaigų galimybes gauti ligonių kasų finansavimą už suteiktas paslaugas kaltinamas viešojo ir privataus sveikatos apsaugos sektoriaus priešinimu, tačiau pats tokius kaltinimus atmeta cituodamas Konstituciją, kurioje teigiama, kad valstybė laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, o įstatymas nustato nemokamos medicinos pagalbos teikimo valstybinėse gydymo įstaigose tvarką. Be to, kiti teisės aktai taip pat numato, kad esant pavojingai situacijai, kai susidaro grėsmė netekti lėšų užtikrinti nemokamai medicinos pagalbai valstybinėse gydymo įstaigose, turi būti užtikrinta tam tikra Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų paskirstymo tvarka.
„Esant ribotiems PSDF biudžeto ištekliams, jokiu būdu negalima sutikti su praktika, kai naujai besisteigiantys juridiniai asmenys, norintys teikti specializuotą medicinos pagalbą, papildomai teikia paraiškas 39 mln. Lt sumai, kurios PSDF biudžete paprasčiausiai nėra. Tokios betvarkės būti negali! Konstitucinio Teismo nutarimas įpareigojo taip skirstyti PSDF lėšas, kad valstybinių įstaigų tinklo veikimas būtų nuolatinis, o pats tinklas – pakankamas. Todėl keliu klausimą: kas pažeidžia Lietuvos Respublikos teisės aktus: ar tas, kuris reikalauja jų laikytis, ar tie, kurie reikalauja vykdyti sprendimus, priešingus teisei? O ir pacientų interesas yra turėti nuolatinį ir veikiantį valstybinių viešųjų įstaigų tinklą“, - teigia ministras.
Savo nuostatos teisingumą politikas grindžia Teismo nutarimu, tvirtinančius, kad „nemokamos medicinos pagalbos piliečiams būtent valstybinėse gydymo įstaigose garantija lemia valstybės pareigą užtikrinti nemokamos gyvybiškai būtinos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimą. Kai tokia pagalba dėl tam tikrų aplinkybių negali būti laiku ir kokybiškai suteikta valstybinėse gydymo įstaigose, ji gali būti teikiama ir kitose kokybiškai ir saugiai ją suteikti pajėgiose sveikatos priežiūros įstaigose“.
P. Andriukaičio teigimu, visuomenė jį palaiko: „Baltijos tyrimų“ metų kovą atlikta apklausa parodė, jog 63 proc. respondentų palankiai vertina, kad mokesčių mokėtojų pinigai pirmiausiai būtų skiriami valstybinėms sveikatos priežiūros įstaigoms.
„Panagrinėkime pacientų teisę pasirinkti. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme įtvirtinta, kad „pacientas teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą“. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad „pacientas turi teisę pasirinkti sveikatos priežiūros specialistą. Sveikatos priežiūros specialisto pasirinkimo tvarką nustato sveikatos priežiūros įstaigos vadovas“. Kitame straipsnyje įtvirtina, kad „įgyvendinant teisę pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą, paciento teisė gauti nemokamą sveikatos priežiūrą teisės aktų nustatyta tvarka gali būti ribojama“. Akivaizdu, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs tokį teisinį reguliavimą, kuriuo paciento teisė pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą ar sveikatos priežiūros specialistą nebuvo ir nėra absoliuti“, - tikina P. Andriukaitis.
Kava su saldainiais ar vokeliai vis dar keliauja į gydytojų stalčius
Paklaustas, kaip vertina nelegalius ir legalius atsiskaitymus už medicinos paslaugas valstybinėse gydymo įstaigose, ministras apgailestavo, kad viešojoje erdvėje jo pateiktas pavyzdys, kad atsidėkojimo gydytojams kultūra gaji ne tik posovietinės erdvės šalyse, bet ir ekonomiškai stipriose senos demokratijos valstybėse, buvo suprastas neteisingai.
„Kalbant apie legalias priemokas – prisiminkite iki 2006 m. galiojusią Civilinio kodekso straipsnio dalį, kuria buvo „draudžiama priimti dovanas sveikatos priežiūros, gydymo ar globos (rūpybos) institucijų vadovams ir kitiems darbuotojams iš asmenų, kurie šiose institucijose gydosi ar išlaikomi, bei jų artimųjų, giminaičių, išskyrus simbolines dovanas, kurių vertė neviršija 1 minimalaus gyvenimo lygio dydžio sumos.“ Taigi jau turime vieną nepasiteisinusį bandymą legalizuoti priemokas, kuris, viena vertus, nepakeitė žmonių požiūrio į sveikatos sistemą kaip į vieną korumpuočiausių, kita vertus, neprivertė medikų neimti jokių priemokų už paslaugas. Nepatenkinamą situaciją matome ir dabar: kava su saldainiais ar vokeliai vis dar keliauja į gydytojų stalčius, nors gydymo įstaigos ima oficialias priemokas.
Akivaizdu, kad būtina kuo skubiau rasti išeitį iš šios aklavietės. Sveikatos apsaugos ministerija kartu su Specialiųjų tyrimų tarnyba baigia rengti Korupcijos prevencijos programą – pirmą tokio pobūdžio šakinę programą Lietuvoje. Paprastai tariant, bus siekiama ne tik užkirsti kelią korupcijai viešuosiuose pirkimuose, bet ir nustatyti galimai neteisėtus medicinos darbuotojų praturtėjimo atvejus. 2013 m. Sveikatos apsaugos ministerijoje įvestas „Pasitikėjimo telefonas“, kuriuo asmenys, susidūrę, pastebėję ar įtarę korupcinio pobūdžio veikas sveikatos priežiūros įstaigose turi galimybę anonimiškai informuoti Sveikatos apsaugos ministerijos Korupcijos prevencijos skyrių, įvykdyti sveikatos priežiūros įstaigų vadovų konkursai: nutraukti istoriškai susiklostę ryšiai tarp įstaigų vadovų ir vaistų bei medicininės aparatūros tiekėjų“, - pabrėžia P. Andriukaitis.
Ministras neigia, kad artimiausiu metu ketina įteisinti draudimą medikams dirbti ir privačiose, ir valstybinėse sveikatos priežiūros įstaigose, tačiau atkreipia dėmesį, kad svarstymai apie reikalavimą medikams dirbti vienoje gydymo įstaigoje susiję su trimis aspektais: galimu viešųjų ir privačių interesų konfliktu, korupcijos prevencija ir medikų bei pacientų saugumu. „Mano tikslas rasti tokius teisinius sprendimus, kurie panaikintų šį konfliktą. Paprastai tariant, noriu užkirsti kelią valstybinėje ir privačioje gydymo įstaigose dirbančiam gydytojui į valstybinę polikliniką atėjusį pacientą siųsti atlikti brangius tyrimus kitoje savo darbovietėje – privačioje įstaigoje“, - tikina ministras.
Netolygaus medikų pasiskirstymo problemą spręsti reikia
Politikas išsižada savo viešų pasisakymų apie planus priverstinai įdarbinti jaunus gydytojus Lietuvos regionuose, tačiau neneigia, kad būdą, kaip tai padaryti be prievartos, reikia rasti. Pasak jo, „Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa parodė, kad beveik 68 proc. šalies gyventojų pritaria valstybiniam gydytojų darbo vietų reguliavimui, t. y. kad už valstybės lėšas mokslus baigę gydytojai turėtų būti paskirti dirbti į tuos Lietuvos regionus, kur trūksta tokių specialistų. Šie rezultatai buvo pristatyti ir medicinos studentų atstovams, kurie pritarė, kad studentai nesirenka darbui rajonų ligoninių dėl kelių priežasčių: socialinės garantijos, atsiliepimai apie įstaigą ir atlyginimai. Studentai mano, kad verta diskutuoti apie tokius dalykus, kaip profesinio tobulėjimo perspektyvos, lengvatinės paskolos būstui, priedai prie atlyginimų, darželiai ir pan. Jie patvirtino, kad „valstybinio“ užsakymo idėja
„Netolygaus medikų pasiskirstymo problema egzistuoja ir spręsti ją reikia. Nekalbu apie ypač aukštos kvalifikacijos gydytojus, kurių pajėgos privalo būti koncentruojamos aukščiausio lygio paslaugas teikiančiose įstaigose. Kalbu apie kvalifikuotą pirminę ir antrinę pagalbą, kuri turi būti vienodos kokybės ir kuo arčiau žmonių. Kad ir koks sprendimas bus priimtas, įgyvendinimas nevyks skubotai, bus įvertinami visi teisėti lūkesčiai, studentai jau rinkdamiesi profesiją žinos perspektyvas ir sąlygas“, - teigia politikas.
Ministras primena, kad 2009-2012 m. įgyvendindami trečiąjį sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizacijos etapą buvo uždarinėjami ligoninių skyriai rajonuose, o visi pacientai stumiami į Vilnių ir Kauną. Rajonai nukraujavo, o universitetų ligoninės neatlaikė padidėjusio pacientų srauto.
„Akivaizdu, kad eksperimentas nepavyko. 16-oji Vyriausybė uždarinėti ligoninių ar versti jas slaugos įstaigomis nenumato. Siekiame glaudesnio bendradarbiavimo tarp universitetų ir rajonų ligoninių. Būtent bendradarbiavimo sutartiniu pagrindu stiprinimas yra atspindimas tariamos interpeliacijos autorius gąsdinančiu „klasterių“ terminu. Primenu, kad klasteris– tarpusavyje ekonomiškai susijusių ir viena kitą palaikančių įmonių, orientuotų į baigtinį skaičių galutinių produktų, visuma. Tai pagal geografinį principą vienoje vietoje sukoncentruotos tarpusavyje sąveikaujančios įmonės, vykdančios bendrą veiklą“, - žada ministras.
Visus ministro atsakymus galite rasti čia.