„Misija Sibiras'13” jaunimo ekspedicijos tikslas - per 3 tūkst. kilometrų nuo Lietuvos nutolusi Rusijos Federacijos sritis, į kurią 1947-1948 metais masiškai tremti Lietuvos gyventojai. Šiandien apie čia kadaise gyvenusius, kentėjusius ir viltį sugrįžti puoselėjusius lietuvius liudija tik svetimoje žemėje dėl nepakeliamų gyvenimo ir darbo sąlygų žuvusių tautiečių amžino poilsio vietos.
Laukymėse ir taigos glūdumoje išlikusios kapinaitės sparčiai nyksta ir laikas jas pasiglemžti gali bet kuriuo metu. Visgi dar išlikusiose buvusiose tremties gyvenvietėse, net ir praėjus dešimtmečiams, lietuvius prisimena. Šiame krašte jų palikto pėdsako nesugebėjo ištrinti nei prabėgę metai, nei besikeičiančios kartos.
Iki 60 laipsnių šalčio ir badas
Per Vakarų Sibiro lygumas nusidriekęs, retai apgyvendintas Tiumenės regionas tremtinių atmintyje įsirėžęs kaip žiemomis kraują stingdančio šalčio, o vasaromis - debesimis mašalų apsėstas kraštas. Ypač derlingus žemės plotus pusę metų čia klodavęs sniegas, o pačiu šalčiausiu metų laiku termometro stulpelis šoktelėdavęs ir iki 60 laipsnių šalčio.
„Atodrėkių, tokių, kaip Lietuvoje, čia nebūdavo. Jei jis ir įvykdavo, tai gal tik kartą per dešimtmetį, o kai įvykdavo, vietiniai gyventojai juokaudavo, kad jį čia atvežė lietuviai. Tačiau vasaros karštos, lydavo trumpai, bet gausiai, su žaibais ir perkūnija“, - prisimena Tiumenės srities Jurginsko rajono Tropinsko, o vėliau Lebediovkos gyvenvietėse tremties dalią patyrusi Julija Benelikta Ulevičienė.
Buvusi tremtinė savo atsiminimuose rašo, kad šiame regione gausiai žaliavusiuose miškuose būdavę gausu uogų ir grybų, tačiau tekdavę būti budriam ir saugotis ne tik padangę užtemdančių uodų, bet ir nuodingų gyvačių.
„Kai nutirpdavo sniegas, pro plačius mūsų barako grindų plyšius sunkdavosi vanduo, o jame kurkė varlės. Pavasarį mama vietos gyventojų laukuose rinko sušalusias bulves ir darė iš jų krakmolą, skynė dilgėles ir balandas ir virė iš jų sriubą. Mes badavome... Vasarą iš smėlio darydavau bandeles ir jas valgiau“, - mena ji.
Užtarnauta vietinių pagarba ir bekvapės gėlės
Į Jalutorovsko rajono nuošalų Sibiro kaimelį Tiumenės srityje ištremta Vladislava Markevičienė yra pasakojusi, kad nors į šią gyvenvietę žadėta atvežti tris lietuvių šeimas – atitremta tik ji viena. Žmonės tuomet esą rinkosi it cirke į nematytą žvėrį pažiūrėti. Kitų Tiumenės tremtinių atsiminimuose išlikę epizodai iš vietinių gyventojų pasakojimų, kad į jų kraštą atitrėmus lietuvius, šie net kirvį po galvą pasidėję miegodavo. Tik vėliau esą supratę, kad tai lygiai tokie pat paprasti kaimo žmonės, tik dar darbštesni ir sumanesni.
„Mokykloje neteko patirti jokių patyčių, niekas manęs nevadino nei „buržuika“, nei „fašistka“. Matomai dėl to, kad dauguma vietos gyventojų buvo tremtiniai dar nuo caro ir vėlesnių laikų.“ – savo atsiminimuose svarsto J. B. Ulevičienė.
V.Markevičienė prisimena, kad jos kaimelyje vyrų beveik nebuvo. Tik vienas senolis, kuris dalgius kaldavęs. Supratęs, kad ji ne vietinė, niekaip nesuprato, iš kokios šalies atvyko „litovska“. Jam tas klausimas nedavė ramybės, nes „litovska“ dar ir kitą prasmę turėjo – „dalgis“.
Ji prisimena pievas su daugybe ten žydinčių gėlių, kurios visiškai nekvepėjo. Net ir pavasario orą čia persmelkiančio ievų žydėjimo Sibire nesijausdavo. Ievų žiedai neskleidė kvapo.
Istorikė Anne Applebaum savo monografijoje „Gulago istorija“ rašo, kad gėlių kvapo tremtiniai neužuosdavę ne todėl, kad jų žiedai nekvepėdavo. Jie kvepėjo ir gan stipriai, tačiau patirti išgyvenimai užgoždavo net kai kuriuos pojūčius.
„Banditų gatvė“
Tiek V.Markevičienės išgyvenimais paženklintas Jalutorovskas, tiek J. B. Ulevičienės nežinios sala tapusi Lebediovka – patenka į šių metų projekto „Misija Sibiras‘13“ jaunimo ekspedicijos maršrutą. Be jų taip pat tikimasi aplankyti dar iki dešimties išlikusių arba visai sunykusių buvusių tremtinių gyvenviečių, kurių buvimo vietą jau žymi tik į Lietuvą taip ir negrįžusių tremtinių amžino poilsio vietos.
J.B.Ulevičienei iš Tropinsko persikėlus į Lebediovka pavadintą kirtėjų gyvenvietę, jos pasakojimu, vietinė valdžia netrukus išdalino sklypus, kuriuose leido išsikirsti mišką ir kirtimuose pasistatyti naujus barakus.
„Sklypuose lietuviai patys iškirto mišką, išrovė kelmus, sukasė ir paruošė sklypus bulvių sodinimui. Barakus statėsi iš lentų,į jų tarpus apšiltinimui buvo pilamos pjuvenos. Taip Lebediovkos gyvenvietėje atsirado dvi gatvės, kuriose apsigyveno lietuvių šeimos. Mūsų gatvė vadinosi „Liesnaja“, o kitapus Bačiankos upelio – „Zariečnaja“, - pasakoja ji.
Dar ir dabar kadaise lietuvių tremtinių suformuotas gatves vietiniai gyventojai vadina „banditskaja ulica“ (liet. banditų gatvė). 1950 metais skurdžioje Lebediovkos gyvenvietėje, kurią sudarė iš netašytų rąstų suręsti namai, parduotuvė, paštas, valgykla ir fotoateljė, tremtiniai papildė nedideliais lentiniais namukais, pasisodino daržus, ilgainiui įsigijo gyvulių.
Jau 1951 metais už tai lietuviams, čia sudariusiems tremtinių daugumą, buvo sufabrikuota byla – jie buvo apkaltinti bandymu sukurti „naująją Lietuvą“. Už tai suimta apie 50 vyrų, 3 iš jų sušaudyti, kiti nuteisti po 25 metus kalėjimo ir 10 metų tremties.
Tremtinių pogrindis
Ne mažiau stipriai lietuvybė ruseno ir kitoje, dabar jau visiškai sunykusioje kirtėjų gyvenvietėje Verch Kamenka (Jurginskojės rajone). Šį miestą įkūrė dar 1939-1941 metais į negyvenamus miškų plotus iš Lietuvos ir Lenkijos atvežti tremtiniai. 1948 metais iš Lietuvos atitremta dar 300 žmonių. Be jų čia gyveno ir tremtiniai iš Vakarų Ukrainos, Moldavijos bei apie pusę tūkstančio darbams užsiverbavusių rusų, daugiausia buvusių kalinių.
Atitremti lietuviai po poros metų taip pat pasistatė namelius, įsigijo gyvulių. Jie kirto mišką, dirbo lentpjūvėje, krovė vagonus. Dar nuo 1948 metų čia veikė tremtinių savitarpio rėmimo draugija „Priesaika išrėmime“. Jai priklausė 7 Verch Kamenkos ir 5 Bačialino (gyvenvietės Jarkovo rajone) tremtiniai. 1951 metų vasarą jie visi jie buvo suimti, 2 iš jų sušaudyti, likusieji nuteisti 25 metams laisvės atėmimo.
Lietuvybės ženklai
Yra duomenų, kad į Tiumenę pirmieji lietuvių tremtiniai galėjo būti dar XVIII a. pabaigoje. Į čia veikusį kalinių persiuntimo kalėjimą buvo atvežti 1794, 1830-1831, 1863 metų sukilimo dalyviai, knygnešiai.
Lietuvos gyventojus į Tiumenę pradėta tremti II pasaulinio karo metu, masiškai – 1947-1948 metais. Lietuviai Tiumenėje daugiausia dirbo miškų ūkyje, lentpjūvėse, statybos medžiagų pramonėje, statybose, prie geležinkelio, pabėgių gamyklose.
Dauguma jų į Lietuvą sugrįžo 1957-1958 metais. Dar prieš atkuriant Nepriklausomybę, 1989-1990 metais į Tiumenę vyko pirmosios lietuvių ekspedicijos, vykusios parsivežti tremtinių palaikų.
Tiumenės sritis tremties tragedija paženklino šimtus šeimų iš buvusių Pagėgių, Šilutės, Klaipėdos, Šiaulių, Telšių, Marijampolės, Vilkaviškio, Kauno apskričių. Daugybės tremtinių gyvybes pasiglemžė nepakeliamos darbo ir gyvenimo sąlygos.
Tačiau vietinių gyventojų atmintyje išlikome, kaip darbšti, bado ir ligų sekinta, tačiau dainomis ir svajone sugrįžti gyvybe palaikiusi tauta.