Su Baltijos šalių žurnalistais susitikęs Norvegijos vaiko teisių ombudsmeno pavaduotojas Knutas Haanesas atskleidė visą šalį sukrėtusią mažojo Kristoferio istoriją ir papasakojo, kaip ši istorija pakeitė šalį.
Savo pasakojimą K. Haanesas pradeda rodydamas Kristoferio nuotrauką: liūdnomis akimis į mus žvelgia antraklasis. Netrukus po to, kai ši nuotrauka buvo padaryta, vaikas rastas negyvas savo lovelėje. Kristoferį mirtinai sumušė patėvis. Policija iš pradžių net netyrė šio atvejo, nes tikėjo versija, kad vaikas susižalojo nukritęs nuo laiptų.
Medikai tikėjo suaugusiųjų istorijomis, kad mėlynės ir kiti sužeidimai atsirado atsitrenkus į duris, nukritus nuo laiptų. Vaikas mirė po sužeidimų galvoje po to, kai patėvis jį kelis kartus sviedė į sieną. Patėvis dabar už nužudymą atlieka bausmę kalėjime, motina nuteista už tai, kad nesustabdė smurto.
„Šis tragiškas pavyzdys rodo, kad mums reikia profesionalų, kurie gali ginti vaikų teises. Ši istorija nėra unikali: mūsų kolegos visose pasaulio šalyse gali papasakoti panašių atvejų“, – apie prieš dešimtmetį šalį sukrėtusią tragediją kalbėjo vaiko teisių ombudsmeno pavaduotojas.
Anksčiau ir moteris mušti buvo normalu
K. Haanesas pasakoja, kad dar prieš kurį laiką smurtas prieš moteris šeimoje Norvegijoje buvo didelė problema. Visuomenėje buvo priimtina, kad vyras gali smurtauti prieš žmoną ją „paauklėdamas“. Laimė, dabar daugelyje pasaulio šalių tai jau nėra priimtina.
„Dabar reikia, kad smurtas prieš vaikus nebūtų priimtinas Ir šis procesas vyksta, maždaug keturiasdešimtyje pasaulio šalių bet koks smurtas yra uždraustas – namie, mokykloje, institucijose. Norvegijoje visos fizinio smurto formos uždraustos, netgi pliaukštelėjimas. Tai numatyta mūsų įstatymuose“, – kalbėjo K. Haanesas.
„Vaiko gerovės institucijos, pagal Norvegijos teisę, teturi vieną įpareigojimą: apsaugoti vaiką. Visos organizacijos gali padaryti klaidų, tačiau tai nėra sisteminės klaidos – tai klaidos siekiant laikytis įstatymų ir apsaugoti vaiką“, – dėstė jis.
Pasak K. Haaneso, įrodytas faktas, kad smurtas kenkia tėvų ir vaikų ryšiui bei nepadeda auklėjant vaiką. Jis sutinka, kad įvairiose šalyse vaikų auklėjimo tradicijos skiriasi. Štai Pakistane vaiką galima mušti ir namie, ir mokykloje. Tačiau gyvenant Norvegijoje reikia laikytis šios šalies įstatymų. Pareigūnas pripažino, kad imigrantams reikia teikti daugiau informacijos apie vaikų auklėjimą, tačiau diskusijų dėl vaikų mušimo negali būti.
„Yra žinomas faktas, kad prieš imigrantų vaikus smurtaujama dažniau nei prieš norvegų vaikus. Kodėl? Todėl, kaip jūs sakėte, skiriasi tradicijos“, – aiškino pašnekovas.
Pagal Norvegijoje galiojančius įstatymus, medikai, mokytojai turi pranešti atsakingoms tarnyboms, jei įtaria, kad kažkas su vaiku negerai. Tam įrodymų nereikia – užtenka įtarimų ir nuogąstavimų – įtarimų tyrimo imasi profesionalai. Štai ir Kristoferis, aiškina, K. Haanesas, laiku nebuvo pastebėtas nei medikų, nei mokytojų. „Labai liūdnas faktas, tačiau tėvai ne visada yra geriausi savo vaikų atstovai. Tėvai kartais smurtauja prieš vaiką ir tai yra faktas“, – dėstė pašnekovas.
Ombudsmeno institucija dažnai kritikuoja vaiko gerovės tarnybas, kad šios neatlieka savo pareigų. Susitikimuose su smurtą šeimoje kentusiais vaikais K. Haanesas dažnai išgirsta, kad tarnyba išsaugojo jų gyvybę, tačiau įsikišo per vėlai. Taip pat pareigūnas pripažino atvejus, kai į šeimą atsakingos tarnybos kartais įsikiša per anksti.
Teko kovoti ir su Bažnyčia
Mitu K. Haanesas vadina tai, kad vaikus muša tik vyrai: tą daro ir moterys. Nuo ombudsmeno institucijos įkūrimo 1981 m., Norvegijos visuomenė pasikeitė. „Pavyzdžiui, anksčiau būdavo įprasta matyti, kad autobuse verkia vaikas, o tėvai jam pliaukšteli. Dabar tu to beveik nepamatysi, nes tai nepriimtina. Net jei tai pamatysi, daugybė žmonių įsikiš ir pasakys, kad taip negalima. Tai yra žmonių sąmoningumas ir bendra atsakomybė“, – sakė vaiko teisių specialistas.
Pasak pareigūno, visuomenės nuomonė keičiasi, tačiau tam prireikė daug metų.
K. Haanesas neslėpė, kad siekiant vaikų nemušimo reikėjo kovoti net su Norvegijos bažnyčia: dalis dvasininkų citavo Bibliją, pagal kurią, jei myli vaiką, turi jį mušti. Pradėta diskutuoti, ar Biblijoje tikrai tą norėta pasakyti.
Vėliau paaiškėjo, kad vertime iš graikų į norvegų kalbą padaryta klaida – norėta pasakyti ne mušti, o auklėti. Taigi prireikė naujo Biblijos vertimo. Tačiau ir dabar dalis uolių katalikų mano, kad Biblijoje liepiama mušti vaiką.
Pasak K. Haaneso, šimtai tyrimų ir atskaitų, taip pat ir Jungtinių Tautų ataskaita rodo, kad pasaulyje pati didžiausia problema vaikams – smurtas šeimoje, mokykloje, institucijose.
Norvegijoje draudžiamas ne tik fizinis, bet ir psichologinis smurtas prieš vaiką. Tačiau, sako K. Haanesas, jo kriterijus kur kas sunkiau aiškiai nusakyti. Čia gali kilti daug nesusipratimų, kultūrinių skirtumų. Šį darbą atlieka psichologai.
Odontologai turi žiūrėti ne tik į burnas
Vaiko teisių ombudsmeno institucija Norvegijoje įkurta 1981 ir buvo pirma tokia pasaulyje. Nuo 1991 m. įstaigoje dirbantis K. Haanesas pasakoja, kad Norvegija taikoje gyvena nuo II pasaulinio karo, daugelyje sričių šaliai sekasi tarsi laimėjus loterijoje, tačiau vaikai ilgai neturėjo atstovų, lobistinių grupių, kurios kalbėtų vaikų vardu, turėtų priėjimą prie žiniasklaidos ar politikų.
Vaikai – labiausiai pažeidžiama visuomenės dalis, todėl nuspręsta sukurti ombudsmeno tarnybą, skleidžiančią vaikų balsą. Tai, sako pašnekovas, buvo naujas dalykas pasaulyje, pagerinęs vaikų teisių situaciją. Netrukus ši idėja pasklido po pasaulį.
Ombudsmenas – nepriklausoma institucija, stebinti, ginanti ir populiarinanti vaiko teises. Tarnyba netiria konkrečių vaikų nepriežiūros ar išnaudojimo atvejų, tačiau stebi, ar savo darbą gerai atlieka kitos vaiko gerovės tarnybos, politikai. Tarnyba kritikuoja valdžios sprendimus, siekia, kad vaikai visuomenėje būtų prioritetas.
Ombudsmenas gali priminti profesionalams, kad reikia stebėti vaikus. Štai odontologai mokomi žiūrėti ne tik į vaikų burnas: būtent jie stiprioje šviesoje gali matyti, ar ant vaiko kaklo nėra mėlynių, nubrozdinimų, pirštų žymių ar kitų smurto ženklų.
Ką nuo 1981 m. tarnybai pavyko padaryti? K. Haaneso aiškinimu, visus tuos metus vaiko teisės yra politinėje darbotvarkėje. Taip pavyko įtvirtinti supratimą, kad vaikai – tikri visuomenės nariai, turintys tas pačias teises kaip ir suaugusieji. „Vaikai yra aktyvūs visuomenės nariai ir dalyviai. Jie turi būti girdimi ir į juos turi būti atsižvelgiama priimant sprendimus“, – aiškina jis.
Beje, Norvegijoje rašyti laiškus ombudsmenui gali patys vaikai: jiems bus patarta, kaip spręsti iškilusią problemą ir kur kreiptis.