Alytaus totorių bendruomenės pirmininkas Ipolitas Makulavičius DELFI papasakojo ne tik apie santykius su katalikiškas tradicijas puoselėjančiais kaimynais, religijos gynimą sovietmečiu, bet ir apie savo giminės ištakas: tyrinėdamas genealogiją, vyriškis savo protėvius atsekė iki XVI amžiaus.
Islamas dzūkų katalikams nebaisus
I. Makulavičius DELFI žurnalistams aprodė Raižių, dažnai vadinamų Lietuvos totorių sostine, mečetę. Čia per didžiąsias islamo šventes susirenka 150-200 žmonių. Bet aplinkiniuose kaimuose gyvenančių katalikų musulmoniškos tradicijos nė kiek negąsdina.
„Vietiniai gyventojai, pažinodami totorius, visada sugyveno labai draugiškai, - kalbėjo bendruomenės vadovas. - Kuo labiau vienas kitą pažįsta žmonės, tuo jie draugiškesni.“
Anot jo, jei lietuviai patyrinėtų savo giminių ištakas, daugelis jų nustebtų. Nacionalistinius maršus organizuojantis jaunimas – taip pat.
„Kas ketvirtas Lietuvos gyventojas turi totoriško kraujo. Taip ir yra. Lietuva – tai karų kryžkelė. Kas ėjo, tas paliko savo kraujo. Bet kai nežino savo kilmės, mušasi į krūtinę: „aš tikras Lietuvos patriotas, aš tikras lietuvis“. O ten pas jį kraujo visokio yra: ir vokiško, ir prancūziško gali būti. Tie patys vaikinukai per daug nesigilina į Lietuvos istoriją“, - šyptelėjo I. Makulavičius.
Religiją apgynė nuo sovietmečio idėjų
Pasak jo, katalikiškas tradicijas puoselėjantys dzūkai islamo nesibaimina. Esą pagarba religijai Raižiuose rodyta net sovietmečiu.
„Šita mečetė statyta 1889 m. Ji veikė visą laiką sovietmečiu. Buvo vienintelė Lietuvoje neuždaryta. Vienas senesnių reliktų mečetėje – tai minbaras, sakykla. Tai 1684 m. medžio dirbinys. Jis yra iš Bazorų mečetės. (...) Bet Bazorų mečetė kažkur apie 1880 m. nuo žaibo iškrovos sudegė. Liko tik vienas iš seniausių religijos atributų – šis minbaras, - pasakojo I. Makulavičius. - 1951 m., pirmą gegužės penktadienį vyko trėmimas iš šitų vietovių į Sibirą. Ištrėmė ir totorių šeimų. Bet totoriai tais metais, liepos mėnesį, susirinko į susirinkimą, išsirinko mečetės valdymo komitetą. Jo vadovu tapo mano tėvukas, Danielius Makulavičius. Ir jie 1951 m. spalio 2 d. užregistravo ją kaip veikiančią mečetę Ministrų taryboje, Religijos valdyboje. Dėl to ji ir veikė. Šitose apylinkėse gyveno bebaimiai žmonės. Jie sugebėjo pastovėti už save. Ir jie įrodė, kad Dievo namai jiems reikalingi.“
Tikėjimas kolūkyje: katalikams leido švęsti Kalėdas, o už juos dirbo musulmonai
Pašnekovo teigimu, katalikai, musulmonai ir sovietmečiu propaguotą ateizmą pasirinkę komunistų partijos veikėjai sovietmečiu rodė pagarbą abiem krašto religijoms. Vienas geriausių to pavyzdžių – leidimas totoriams nedirbti penktadieniais.
„Čia buvo Raižių tarybinis ūkis. Ir totoriai penktadieniais nedirbdavo. Nes šventa diena. O lietuviai dirbdavo. Bet totoriai dirbdavo sekmadieniais. Jeigu didieji darbai – šienapjūtės, rugiapjūtės, išeidavom mes, vaikai, padėti tėvams. (...) Nebuvo iš valdžios tokio požiūrio, kad penktadienis – eikit dirbti, totoriai. Čia nuo skyriaus vedėjo, nuo direktorių tarybinio ūkio, aišku, priklausė“, - tęsė I. Makulavičius.
Totorių bendruomenės vadovas pats prisimena epizodą iš savo jaunystės, kai kolūkio vadovas totorių darbo jėgą panaudojo vietoj lietuvių, o pastariesiems leido švęsti katalikišką šventę.
„Tas pats vedėjas 1964 m., gruodžio 25-26 d., per Šv. Kalėdas, paleido visus lietuvius katalikus švęsti Kalėdų. O pašaukė visus totorius. Tuo metu mokiausi Alytaus technikume. Atvažiavau šeštadienį – tik močiutė ir mažoji sesuo namie. O visų vyrų nėra. Sako, dirba fermoje už lietuvius“, - prisiminė I. Makulavičius.
Anot jo, netrukus už leidimą katalikams švęsti Kalėdas kolūkio vadovas gavo pylos nuo komunistų partijos vadų.
Nenužudė karai – žudo demografija
„Daug jaunimo išvažiavo į miestus. Į Alytų, Kauną, Vilnių. Grįžta. Bet labai jau mažai. Visose likusiose sodybose senukai gyvena daugiausiai. Po vieną, po du. Šeštadieniais, sekmadieniais atvažiuoja vaikai, padeda. Bet tai kaimo neatgaivins per daug. Kaimuose lieka vieni senukai arba bedarbiai. Kažkiek dar (bendruomenė – DELFI) egzistuos. Bet išsilaikymas yra sudėtingas, nes didelė asimiliacija“, - atsiduso bendruomenės vadovas.
„Atrodo, kad šaknys išlieka. Bet lieka tik prisiminimuose“, - pridūrė pašnekovas.
Pasak jo, vis sunkiau rasti ir žmonių, galinčių mokyti islamo.
„Iki 1951 m. veikė religinė mokykla šičia, bendruomenės name. Mokytoją Dovydą Silimavičių ištrėmė į Sibirą. (...) Ir nutrūko tas mokymas. Dabar iš to senojo mokymo yra išlikęs tik vienas senukas, 90 jau metų. O visi iškeliavę Anapilin. Sovietmečiu niekas nemokė. Tėvukas, amžinatilsį, buvo religingas, buvo imamu. Bandė mokyti mus, vaikus, religijos pažinimo. Bet tėvukai buvo kiek daugiau pasauliečiai, o mokykloje teiginys buvo vienas – bedievybė. Prievarta nemokė religijos pažinimo.
Nėra dabar jaunų, mokytų. Yra iš jaunesnių tik muftijus Romas Jakubauskas, baigęs Libane islamo teisę. Paskui – Romas Krinickis. Vilniaus krašte dar yra senukų po 75-80 metų, kurie dar sugeba skaityti Šventą Raštą“, - teigė dabar pats religinei bendruomenei vadovaujantis vyras.
Giminės ištakos Lietuvoje – XVI amžius
I. Makulavičius DELFI parodė ir savo sudarytą Makulavičių giminės medį. Savo protėvių istoriją Lietuvoje totorių bendruomenės vadovas atsekė kone 500 metų laikotarpiui: vienas seniausių jo aptiktų dokumentų – 1567 m. Lietuvos kariuomenės sąrašas. Jame – Milkamanas Raiževskis, Abdysio sūnus. Tikėtina, kad būtent nuo Raiževskių pavardės ir kilo Raižių pavadinimas
„Priėjau išvadą, kad totorių įsikūrimas šiose apylinkėse – Raižių, Adamonių, Butrimonių, Bazorų, Žadiškių ir kitose vietovėse – yra susijęs su giminės medžiu. Jeigu pažvelgti į tai, protėvis Abdysis, gavęs žemės valdas Ardiškėse, Raižiuose ir Trakų paviete, kūrėsi čia. Gavo tas žemes iš karaliaus neįdirbtas, dykres“, - pasakojo I. Makulavičius.
Makulavičių giminė – ne vienintelė su šimtametėmis totorių ištakomis šiame krašte.
„Bazorų kaime totoriai įsikūrė apie 1502 m. Karalius totoriui Bazarui, Jakubo sūnui, padovanojo dvi vietoves, kurios vėliau išsirutuliojo į Bazorų kaimą. Iš Bazaro vardo – Bazarauskų pavardės. Jo sūnūs buvo: Janušas – tai Janušauskai, Sobolis – Sabaliauskai“, - vardijo I. Makulavičius.
Vytautas Didysis ne be reikalo laikomas didžiausiu totorių globėju Lietuvos istorijoje. Anot I. Makulavičius, šio didžiojo kunigaikščio taikytas požiūris į religiją buvo neregėtai progresyvus. Ir nepalyginamas su vėliau totoriams smogusius įstatymų pakeitimus, kuriais, pavyzdžiui, uždraustos santuokos tarp skirtingų religijų vyro ir moters.
„Vytautas Didysis totoriams leido laisvą įsikūrimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje su vedybomis su krikščionėmis moterimis, bendrų šeimų kūrimu, nežiūrint religinio aspekto. Leistos statybos Dievo namų, mečečių. Pas jį buvo visi lygūs. O pažvelgus į Lietuvos statutus (XVI a. – DELFI), buvo uždrausta totoriams musulmonams vesti krikščiones“, - pasakojo I. Makulavičius.
Anot jo, būta netgi tokių atvejų, kai skirtingų religijų šeimas sukūrę totoriai Katalikų Bažnyčios nurodymu neteko žemės valdų.
Didžiuojasi karybos tradicijomis
„Turėjai ginti savo gyvenamą vietą, savo šalį. Žemės valdos su karyba buvo praktiškai surištos. Pažvelgus į genealoginį medį, matome: buvo karališkieji rotmistrai, poruččikai ir kiti. Buvo kariai. (...) Žemę gaudavo ne tik iš karaliaus, bet ir iš didikų: Radvilų, Sapiegų. Bet jie turėjo dalyvauti jų kariniuose junginiuose, struktūrose. Ir tarpusavio kovose“, - sakė I. Makulavičius.
Totorių karybos meną bendruomenės vadovas prisimena su pasididžiavimu.
„Kiek totorių žuvo už Lietuvos egzistavimą, istoriniuose apyrašuose niekas per daug neskaičiuoja. Dabar išėjo knyga apie žymesnius totorius. Ado Jakubausko, Galimo Sitdykovo ir Stanislavo Dumino. Jie toje knygoje mini daugiau kaip 40 totorių buvusių generolų. Tiek LDK, ir paskui Rusijos, po Žečpospolitos panaikinimo. Jie kariai buvo. Visą laiką kariavo. Yra pripažinta, kad pasaulyje stipresnių lankininkų nebuvo. Jie vieninteliai kariai, kurie propagavo refleksinius lankus: jojant, risčia, sugebėdavo apšaudyti priešą. Ir strėlė nuskriedavo 500 metrų. Ji lengvuosius šarvus pramušdavo. Arba kariniai žygiai: po 60-80 km per dieną. Jodavo ant vieno žirgo ir paskui save vesdavosi tris žirgus. Viesulas atėjo, viesulas nuėjo. Pasirodė ir dingo. Kariavimo menas yra pripažintas“, - sakė bendruomenės vadovas.