Kaip rašo history.com, penkios garsios poros įrodė, kad jų meilei negali pasipriešinti nei karai, nei mokslas, nei įstatymai, nei nusistovėjusios normos, nei religija.
1. Kleopatra ir Markas Antonijus
Tikra Marko Antonijaus ir Kleopatros meilės istorija – viena iš įsimintiniausių, labiausiai jaudinančių ir intriguojančių. Šių dviejų istorinių asmenybių meilę apdainavo garsusis W. Shakespeare‘as, ji įkūnyta spektakliuose, filmuose.
Kleopatra VII istorijoje dažnai prisimenama dėl legendinių savo viliojimo galių ir meistriškumo kuriant apsukrius aljansus. Vis dėlto jos politiniai ir romantiniai santykiai su Romos respublikos politiku ir karvedžiu Marku Antonijumi abiem įsimylėjėliams atnešė pražūtį ir nuvertė ištisus šimtmečius klestėjusią Ptolemėjų dinastiją, kuriai priklausė ir pati Kleopatra.
41-aisiais metais pr. Kr. Antonijus apsiėmė vadovauti rytinėms Romos provincijoms ir, turėdamas politinių reikalų, pasikvietė pas save Egipto faraonę Kleopatrą. Siekdama savo grožiu suvilioti Antonijų, Kleopatra į Romą atplaukė nepaprasto grožio barža, o pati buvo pasipuošusi kaip romėnų meilės deivė Venera. Apžavėtas Kleopatros kerų, Antonijus grįžo su ja kartu į Aleksandriją ir prisiekė visuomet saugoti Egiptą ir Kleopatros karūną. Žinoma, tokia sąjunga ypač nepatiko pirmajai Antonijaus žmonai, kuri sukiršinusi jį su Oktavianu, privertė karvedį grįžti į Egiptą. Norėdamas įrodyti ištikimybę ir meilę savo šaliai, Markas Antonijus privalėjo vesti Oktaviano seserį.
Tuo tarpu Kleopatra ir toliau valdė tuo metu itin suklestėjusį Egiptą ir pagimdė dvynius nuo Marko Antonijaus. Likus vos dviem savaitėms iki gimdymo, sužinojusi apie mylimojo išdavystę, Kleopatra ir toliau jį rėmė ir palaikė. Po kelerių metų Markas Antonijus grįžo pas Kleopatrą, mat suabejojo Oktavijaus lojalumu. Šis žingsnis įsiutino galingąjį Romos valdovą, kuris manė, kad Markas Antonijus visiškai pasidavė Kleopatros įtakai, ir šis paskelbė karą.
Nepaisant grasinimų, Antonijus ir Kleopatra susituokė. Pasakojama, kad mūšyje su romėnais Antonijus gavo melagingą žinią apie Kleopatros mirtį ir sukrėstas pasismeigė ant kardo. Sužinojusi apie Antonijaus mirtį Kleopatra nusižudė.
Marko Antonijaus ir Kleopatros santykiai – tikras išbandymas meilei. Jie pamilo vienas kitą iš pirmo žvilgsnio. Dėl šių dviejų įtakingų asmenybių santykių Egiptas tapo stipria valstybe, tačiau jų meilės istorija papiktino romėnus, šie buvo nepatenkinti stiprėjančiu Egiptu.
2. Henrikas VIII ir Ana Bolein
Henrikas VIII iki savo mirties buvo Anglijos karalius ir Airijos lordas (vėliau Airijos karalius). Jis buvo antrasis Tiudorų dinastijos monarchas. Beieškodamas moters, kuri jam padovanotų taip trokštamą sūnų, buvo vedęs net šešis kartus. Henrikas VIII turėjo bene daugiausiai galių iš visų Anglijos monarchų, jo valdymo metu buvo išformuoti vienuolynai ir sudaryta Anglijos ir Velso unija.
1525 m. dar būdamas susituokęs su pirmąja žmona, kuri vis negalėjo jam pagimdyti sūnaus, jis susižavėjo jauna charizmatiška karalienės palydos dvariške Ana Bolein. Jis įsakė kardinolui Volziui pradėti derybas su Roma, kad būtų anuliuotos jo vedybos, bet popiežius nenorėjo patenkinti karaliaus prašymo. Todėl jis nušalino tuo metu buvusi paskirtą kardinolą Volzį nuo Lordo kanclerio pareigų ir jo įpėdiniu paskyrė Tomą Morą, kuris dar mažiau tiko Henriko VIII tikslams įgyvendinti, tad jis sulaužė ištikimybę Romai. Tuo metu Henrikas VIII aptiko ir paaukštino kitokio būdo žmones. Tarp jų buvo du įtakingi dvasininkai, Tomas Kromvelis ir Tomas Kranmeris. T. Kranmeris pasiūlė Henrikui pasitarti su žemyno universitetų teologijos fakultetais dėl jo santuokos teisėtumo.
Šis projektas, skatinamas papirkinėjimo ir paslaugų, susilaukė sėkmės ir 1530 m. pateikė parlamentui Henrikui palankią nuomonę. T. Kranmeriui už jo pagalbą karaliui atsikratyti žmonos buvo suteiktas ambasadoriaus postas, o po to jis pakeitė mirusį Viljamą Varhamą (William Warham) ir tapo Kenterberio arkivyskupu. Tuo metu T. Kromvelis tapo pagrindiniu karaliaus patarėju, pateikęs dar drąsesnį pasiūlymą Henrikui VIII paneigti popiežiaus viršenybę ir pasiskelbti Anglijos bažnyčios galva. Abu jie buvo Bolein statytiniai ir buvo palankūs protestantiškoms doktrinoms, kurios plito iš žemyno. Grasinimai, kad bus nustota mokėti dešimtinė, nepaveikė popiežiaus, ir Herrikas VIII visko ėmėsi pats: 1533 m. sausio mėnesį jis slapta vedė Aną Bolein ir su savo sąjungininkais parlamente priėmė įstatymą, draudžiantį kreiptis į Romą. Arkivyskupas Kranmeris paskelbė santuoką su Ana Bolein teisėta. Birželio 1 d. Bolein buvo karūnuota ir po trijų mėnesių pagimdė dukrą Elžbietą I.
Popiežius ekskomunikavo Henriką VIII 1533 m. liepos mėnesį. Po to įvyko didelis religinis perversmas. Kromvelio skatinamas parlamentas 1534 m. pavasarį priėmė kelis aktus, kurie įvykdė atsiskyrimą nuo Romos. Tais pačiais metais parlamentas Paveldėjimo aktu pripažino Henriko ir Anos Bolein santuoką ir atmetė popiežiaus priekaištus. Katerinos duktė, ledi Marija, paskelbta neteisėta dukra, o Bolein vaikai turėjo teisę pretenduoti į sostą.
Nors Ana Bolein labai prisidėjo prie religinės reformos, jos santykiai su karaliumi netrukus po vedybų pašlijo. Po Elžbietos gimimo ji buvo bent du kartus pastojusi ir patyrė persileidimus. Henrikas patyrė tokį pat nusivylimą kaip ir Katerinos atveju. Nusprendęs turėti sūnų įpėdinį ar paskatintas Tomo Kromvelio, Henrikas VIII įsakė suimti Aną Bolein ir apkaltino ją panaudojus burtus, kad jis ją vestų, turėjus lytinių santykių su kitais penkiais vyrais ir incestu su broliu Džordžu Boleinu, karaliaus sužeidimu ir bandymu jį nužudyti. Tikėtina, kad kaltinimai sufabrikuoti, tačiau ji buvo nužudyta.
3. Pjeras ir Marija Kiuri
Marija Pjerą pirmą kartą pamatė laboratorijoje, kurioje jai teko dirbti. Savo atsiminimuose ji taip aprašė savo įspūdžius apie susitikimą su mokslininku: „Įėjusi į kambarį pamačiau jauną, aukštą žmogų kaštoniniais plaukais ir didelėmis šviežiomis akimis. Jo veidas buvo rimtas ir simpatiškas, o šioks toks apsileidimas išdavė svajotoją, paskendusį savo mintyse“.
Fizikas Pjeras Kiuri buvo vienišius iki 35 metų, nes jo atrastos radiacijos tyrimai jam atrodė svarbesni ne vien už gražiąją lytį, bet ir už visą pasaulį, tačiau susitikimas su Marija nutraukė šį užburtą ratą.
P. Kiuri joje įžvelgė ne tik vertingą kolegę, bet ir nepaprastą moterį. Jauni žmonės nė patys nepastebėjo, kaip jų draugiškas prieraišumas, abipusė pagarba ir susidomėjimas peraugo į stipresnį jausmą, bet kai Pjeras pasipiršo Marijai, ji tiesiog pasimetė.
Jai tuomet buvo 26 metai, o tais laikais tai jau buvo vadinama senmergės amžiumi, beveik treji metai asketiško gyvenimo Paryžiuje atpratino ją nuo minčių apie meilę, o be to, santuoka su prancūzu jai atrodė vos ne tolygi gimtinės išdavystei, tačiau Pjeras buvo atkaklus, savo išrinktajai jis vis pasakojo apie savo karštus jausmus, todėl po ilgų dvejonių Marija galų gale sutiko susituokti.
1894 metų liepos 26 dieną jie kukliai užregistravo santuoką merijoje – atsisakė bažnytinės ceremonijos, vestuvinių žiedų ir vestuvių šventės. Jaunoji buvo pasipuošusi į akis nekrintančia tamsia suknele, kurią jai padovanojo viena iš draugių – Marija paprašė būtent tokios, kad ateityje ji tiktų dirbti laboratorijoje, o visas sutuoktinių turtas buvo du dviračiai, ant kurių kiuri šeimyna išvyko į romantišką povestuvinę kelionę.
Pati nemaloniausia jų skurdo pasekmė buvo negalėjimas pasisamdyti tarnų – priešingai nei buvo įprasta mokslininkų aplinkoje, Marija pati užsiimdavo namų ruošos darbais ir gamindavo valgyti. Visais kitais atžvilgiais jų šeima buvo laiminga, jie kartu dirbo, o sėkmingam darbui nesutrukdė net dukterų Irenos bei Evos gimimas.
Už pasiekimus radioaktyvumo tyrimų srityje sutuoktiniai Kiuri1903 metais buvo apdovanoti Nobelio fizikos premija, jų vardai buvo pripažinti visame pasaulyje, o Pjeras buvo skirtas vadovauti Sorbonos fizikos katedrai. Jis kartu su žmona 1898 metais atrado polonį ir radį, ištyrė radioaktyvų spinduliavimą bei mokslo aplinkai pateikė naują terminą „radioaktyvumas“.
Ir staiga viskas nutrūko – 1906 metų balandžio 15 dieną P. Kiuri žuvo po arkliais traukiamos karietos ratais, o Marija dėl to puolė į neviltį: „Neįmanoma nusakyti siaubingo ir milžiniško mano gyvenimo lūžio, kuris įvyko netekus to, kuris buvo mano geriausias draugas ir artimiausias žmogus, reikšmės. Prislėgta šio likimo smūgio, nesugebėjau galvoti apie ateitį“.
Vienintelė išeitis pasirodė esantis darbas, į kurį Marija pasinėrė visa galva ir minimaliai bendravo su draugais, kurių ji ir taip turėjo ne tiek jau daug. Jai taip ir nepavyko susitvarkyti savo gyvenimo po tragiškos vyro, kurį ji vadino savo pagrindine gyvenimo meile, žūties.
Ji pati sukūrė radioaktyvumo matavimo metodus. Remiantis jos moksliniais tyrimais ir atradimais, buvo sukurti pirmieji pasaulyje medicininiai rentgeno įrenginiai.
Antrą Nobelio premiją 1911 metais Marija gavo viena, nors ji buvo nominuota abiems sutuoktiniams: toks buvo jos noras. Taigi, Pjeras antrą kartą Nobelio premijos laureatu tapo po
mirties.
Marija mirė 1934 metais, tikriausiai dėl spindulinės ligos, nors medikai tuomet tiesiog nežinojo tokios diagnozės. 1995 metais sutuoktiniai vėl susitiko – jų palaikai buvo perkelti į Paryžiaus panteoną ir palaidoti greta.
4. Caras Nikolajus II ir Aleksandra
Romanovų dinastijos Rusijos caro, Lenkijos karaliaus ir Suomijos didžiojo kunigaikščio Nikolajaus II, valdžiusio 1894–1917 m., istorija – tragiška.
Pulitzerio premiją pelnęs istorikas Robertas Kinlochas Massie III pasauliui pristatė paskutinės Rusijos carų šeimos biografiją, kurioje buvo atskleista šios nepaprastai turtingos šeimos istorija. Pasirodo, būtent ištikimybė ir begalinė meilė šeimai ir buvo didžiausia šio Rusijos caro žlugimo priežastis – Nikolajus II ir jo žmona Vokietijos princesė Aleksandra be proto mylėjo vienas kitą ir penkis savo vaikus.
Kai 1894 m. lapkričio mėnesį Vokietijos princesė Aleksandra Fiodorovna ištekėjo už naujojo Rusijos caro Nikolajaus II, pasaulyje pasklido kalbos. Rusijos visuomenė tuomet laidė pastabas, kad princesei nepaprastai pasisekė, mat ji ištekėjo už tuomet turtingiausio žmogaus pasaulyje. Naujajai caro žmonai buvo daromas spaudimas pagimdyti sūnų, kuris galėtų pratęsti carų giminės liniją. Vis dėlto jie susilaukė 4 dukrų, tad pasigirdo spėjimų, kad jų santuoka yra prakeikta.
Dėl nuolat kintančio politinio Rusijos klimato ir vis didėjančių ir agresyvėjančių grasinimų Nikolajui II, imperatoriškoji šeima buvo nuolat slepiama nuo visuomenės, žurnalistams tuomet buvo išvis uždrausta ką nors kalbėti ar rašyti apie šią šeimą.
1904 m. galiausiai šeimoje gimus sūnui, kuris jau nuo pat pradžių buvo laikomas Rusijos viltimi, keturios seserys tapo tik carų šeimos puošmena – tuomet buvo aišku, kad caro sostą paveldės Aleksejus, tačiau dar kūdikiui jam buvo diagnozuota hemofilija (sutrikęs kraujo krešėjimas), dėl kurios patyręs net ir menkiausią sužeidimą, jis galėdavo mirtinai nukraujuoti. Todėl caras su žmona ėmė visiškai pasirikėti rusų valstiečiu ir mistiku Grigorijumi Rasputinu – jį vadino vieninteliu žmogumi, galinčiu apsaugoti jų mylimą sūnų nuo bet kokios galimos žalos.
1916 m. gruodžio 31 d. Rusijos didikai G. Rasputiną nužudė. Tai buvo nepaprastai skaudus smūgis karališkajai šeimai, bemaž toks pat skaudus, kaip ir priverstinis sosto atsisakymas.
1918 m. naktį iš liepos 16-osios į 17-ąją, tuoj po vidurnakčio, Jakovas Jurovskis, vietinės slaptosios bolševikų policijos vadas, pažadino carų šeimą ir nuvedė visus į vieną apatinio aukšto kambarių sakydamas, kad vykdoma pastato evakuacija. Šią tragišką visai šeimai naktį tamsiame Jekaterinburgo rūsyje Nikolajus II, jo žmona Aleksandra ir penki jų vaikai buvo negailestingai nužudyti. Perskaitęs vietos bolševikų išleistą mirties nuosprendį, Jakovas Jurovskis šovė Nikolajui į galvą – tai buvo ženklas kitiems jo egzekucijos būrio nariams pradėti šaudyti į iš anksto paskirtus taikinius. Tie, kurie žuvo ne iš karto, buvo subadyti durtuvais. Taip bolševikai susidorojo su paskutiniuoju caru Rusijos istorijoje ir atėmė gyvybes dar be galo jauniems ir nekaltiems jo vaikams bei žmonai.
5. Mildreda ir Ričardas Lovingai
Dar paauglystėje baltaodis Ričardas Lovingas įsimylėjo juodaodę Mildredą Džeter. Vis dėlto meilė tarp šių jaunuolių nuo pat pradžių buvo lydima nesėkmių. JAV Virdžinijos valstijos įstatymai draudė santuoką tarp juodaodžių ir baltaodžių, todėl 1958 metais įsimylėjėliai meilės įžadais apsikeitė ir susituokė Vašingtone.
Praėjus penkioms savaitėms po vestuvių į sutuoktinių namus Virdžinijoje vidury nakties įsiveržė policininkai. Prikelti jaunavedžiai buvo išvežti į policijos komisariatą. Tuomet 24-erių metų sulaukęs Ričardas Lovingas su savo žmona buvo nuteisti metams kalėjimo už Virdžinijos įstatymų nepaisymą ir visuomenės gerovės drumstimą gyvenant kartu. Negana to, pora 25-eriems metams buvo ištremta iš gimtosios Virdžinijos, apsigyveno Vašingtone, kur susilaukė trijų vaikų.
Praėjus penkeriems metams jie kreipėsi į savanorius advokatus, nes norėjo sugrįžti į Virdžiniją. Tik jų dėka Mildredos ir Ričardo byla pasiekė Aukščiausiąjį JAV teismą. 1967 metais teismas nurodė, kad skirtingų rasių santuokos draudimas Virdžinijoje ir kitose 15 JAV valstijų prieštarauja Konstitucijai ir buvo paskelbtas negaliojančiu. Jiems derėtų padėkoti už tai, kad JAV buvo įteisinta santuoka tarp skirtingų rasių žmonių.
