Straipsnio autorius Johnas Edgaras Browningas penkerius metus Naujajame Orleane ir Bafale praleido tirdamas tikrų vampyrų gyvenimą. Jų rasti tikrai nėra lengva, tačiau ieškoti apsimoka – dažniausiai jie labai malonūs ir draugiški.
Tikrieji vampyrai – terminas, kuriuo vadinami paprasti žmonės, mintantys krauju ir kitų žmonių energija. Iš tikrųjų naktimis jie nevirsta šikšnosparniais ir tikrai negyvena amžinai, tačiau faktas lieka faktu – jų gyvenimas iš esmės verda būtent naktimis. Kalbant apie vampyrus, galima išskirti kelis bendrus vardiklius – jiems reikalingas kraujas (žmonių ar gyvūnų) ir energija.
Kraujo poreikis pradeda ryškėti brendimo laikotarpiu. Kaip pasakoja patys vampyrai, jiems paprasčiausiai trūksta energijos, kuria paprastus žmones aprūpina jų kūnas. Čia ir slypi didžiausia problema ir faktas, kurio jie pakeisti negali, todėl tenka tiesiog susitaikyti.
Tikrųjų vampyrų bendruomenė neribojama valstybių sienų – jai priklauso vampyrai iš viso pasaulio, nuo Rusijos iki Pietų Afrikos Respublikos, nuo Anglijos iki Jungtinių Valstijų.
Interneto amžiuje jiems bendrauti ir kartu spręsti bendras problemas paprasta kaip niekada anksčiau.
Pavyzdžiui, Bafalo vampyrams įdomesni viso pasaulio vampyrų bendruomenės reikalai, o tiems, kurie gyvena Naujajame Orleane, svarbesnė uždara vietos bendruomenė (jie renkasi į specialius susitikimus, kuriems dažniausiai vadovauja vyriausiasis vampyras, padedantis naujiems nariams lengviau susitaikyti su nauja tapatybe).
Neretai vampyrų bendruomenės (tokie dalykai dažnai vyksta Naujajame Orleane) organizuoja labdaros renginius, pavyzdžiui, renka lėšas benamiams.
Nepaisant jų humanitarinių pastangų ir gerų norų, atvirai apie save jie nepasakoja ir savo gyvenimo būdo nereklamuoja – bijo visuomenės pasmerkimo ir diskriminacijos tų, kurie jų nesupranta ir nenori suprasti.
Yra duomenų, kad minėtuose miestuose vampyrų bendruomenės egzistuoja bent jau nuo XX 8-ojo dešimtmečio, tačiau straipsnio autorius vietos vampyrų bendruomene domėtis pradėjo 2009 metais.
Jis teigia, kad iš viso sutiko 35 tikrus vampyrus, tačiau Naujajame Orleane iš tikrųjų jų gyvena mažiausiai dvigubai daugiau. Vampyrų amžius – nuo 18 iki 50 metų, vyrų ir moterų skaičius panašus. Teigiama, kad jie minta krauju ir kitų žmonių energija, kurią gali pasisavinti ir nuotoliniu būdu.
Kalbinti vampyrai teigia, kad kraujo skonis tarsi metalo ar vario, tačiau jis priklauso ir nuo donoro fiziologijos ir net nuo to, ar jis geria pakankamai vandens. Kai kurie vampyrai maitinasi tantriniu būdu – pavyzdžiui, per seksą. Kiti sugeba energijos gauti per atstumą. Yra ir tokių, kurie minta kitų žmonių emocijomis.
Kad ir kaip ten bebūtų, tiek energetiniai, tiek kraują gurkšnojantys vampyrai valgo ir kitokį maistą, pavyzdžiui, vaisius, žuvį ir daržoves. Be to, jie išpažįsta įvairias religijas, skiriasi seksualine orientacija, dalis – turi šeimas, dalis – išsiskyrę. Yra nemažai turinčių vaikų.
Nieko keisto, kad straipsnio autorius padarė išvadą, kad jo sutikti vampyrai – „normalūs“ piliečiai. Kraują jie geria saugiai ir teisėtai, jį įsigyja iš donorų savanorių, reguliariai tikrinasi sveikatą.
Į užribį stumiantys pasakojimai
Kalbant apie straipsnio autoriaus sutiktus vampyrus, jam didžiausią įspūdį paliko faktas, kad jie patys žino labai nedaug apie vampyrų įvaizdį populiariojoje kultūroje.
Pasirodo, jų žinios žymiai menkesnės, nei būtų galima tikėtis. Kitaip tariant, tai reiškia, kad šie žmonės nepradėjo gerti kraujo ir misti kitų žmonių energija vien dėl to, kad prisiskaitė per daug Anne Rice romanų ar prisižiūrėjo filmų apie vampyrus.
Tiesą sakant, tikrųjų vampyrų bendruomenė praktiškai neturi nieko bendro su jai populiariosios kultūros lipdomomis etiketėmis. Dauguma rengiasi kaip gotai, tačiau tikrai ne visą laiką. Karstuose miega vienetai.
Tikrieji vampyrai suvokia savo instinktyvų norą maitintis krauju ir energija, puikiai supranta, kad populiarioji kultūra juos suvokia kaip blogio jėgas, todėl tam tikra prasme jiems lengviau rasti kalbą vieniems su kitais ir kurti tvirtą vieningą bendruomenę.
Be to, tikrieji vampyrai mums gali padėti suvokti, kokį ideologinį bagažą nešiojamės patys. Jie savo kailiu tarsi parodo marginalizacijos procesą – per juos matome ir suvokiame savo pačių tamsiąją pusę.
Trumpiau tariant, vampyrų bendruomenė savo pavyzdžiu parodo – tai, kad jie skiriasi nuo mūsų, dar nėra pakankamas pagrindas stumti juos į visuomenės užribį. Tikri vampyrai gyvena kartu su mumis – ir tai nieko blogo.