Tokių „košmariškų scenarijų“ baimė – nieko naujo. Pavojaus varpais žmonės abiejose Atlanto vandenyno pusėse pradėjo skambinti dar kaip reikiant nenudžiuvus Rusijos prezidento Vladimiro Putino 2014 metų kovo 18 dieną pasirašytai Krymo aneksijos sutarčiai. Vos tik V. Putinas įkėlė koją į Krymą (vėliau ir į Rytų Ukrainą), kur jis nusprendė „ginti“ etninius rusus ir jų teises, imta kalbėti, kad visai netrukus toks likimas ištiks ir Estiją, Latviją bei Lietuvą.
Nuo tada šią grėsmingą plokštelę suka tiek žiniasklaida, tiek Baltijos valstybių valdžios atstovai, tiek Europos Sąjungos pareigūnai, tiek Amerikos bei NATO žmonės.
Štai kelios priežastys, kodėl stebėtojai nerimauja, kad Rusija įkels koją į Baltijos valstybes.
Rusijos karinės intervencijos Baltijos valstybėse baimė paremta dviem iš pirmo žvilgsnio tarsi pagrįstomis, tačiau klaidingomis analogijomis su konfliktu Ukrainoje.
Pirmiausia Baltijos valstybėse, kaip ir toje pačioje Ukrainoje, gyvena labai daug etninių rusų. Latvijoje rusai sudaro apie 26 proc. visų gyventojų, o skaičiai Estijoje ir Lietuvoje atitinkamai siekia 24 ir 6 proc. Be to, minėtosios rusų mažumos turi ilgą nuoskaudų dėl kalbos, pilietybės ir kultūros politikos, 1991 metais Baltijos šalims atgavus nepriklausomybę išstūmusių juos iš politinio ir ekonominio gyvenimo, istoriją.
Antras svarbus dalykas – Krymo aneksija užtikrino Rusijai prieigą prie šalies Juodosios jūros flotilės būstinės Krymo Sevastopolio uoste, tad natūralu manyti, kad V. Putinas gali užsimanyti ir prieigos prie Kaliningrado srities. Šis kraštas priklauso Rusijai, tačiau nuo pagrindinės Rusijos teritorijos atskirtas Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos. Dar svarbiau tai, kad Kaliningrade bazuojasi Rusijos Baltijos jūros flotilė. Dauguma baiminasi, kad Rusijos prezidentas, remiamas sąjungininkės Baltarusijos ir jos prezidento Aleksandro Lukašenkos, gali veržtis pro Lenkiją ar Lietuvą ir taip užsitikrinti tranzito kelią į Kaliningradą.
Kad ir kaip ten bebūtų, nuogąstauti ir bijoti neverta – ir štai kodėl.
Ar Baltijos valstybės – sekantis Rusijos taikinys? Straipsnio autorius Robertas Personas taip nemano ir pateikia šešis svarius argumentus.
1) Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas negali Baltijos valstybių ištraukti nei iš NATO, nei iš Europos Sąjungos
Tarptautinių santykių ekspertas Johnas Mearsheimeris pateikė provokuojantį teiginį, kad Rusijos invazija Ukrainoje buvo išprovokuota XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje vykusios NATO ekspansijos. Norite sutikite, norite – ne, bet Baltijos valstybės į šį garbingą klubą įstojo dar prieš Rusijai įgijus galios jas sustabdyti.
2) Rusija niekada neturės lemiamo balso Baltijos valstybių politikoje
Seniau straipsnio autorius yra rašęs, kad pagrindinis V. Putino strateginis tikslas Ukrainoje buvo Kijeve įtvirtinti valdžią, kuri leistų Maskvai atlikti lemiamą vaidmenį, formuojant Ukrainos vidaus ir užsienio politiką.
Baltijos valstybėse to nebus, nes tai tiesiog neįmanoma. Niekada. Istorinis priešiškumas tiesiog per stiprus. Seniau R. Persono atliktas Baltijos šalių valstybinio identiteto tyrimas atskleidė, kad Antrojo pasaulinio karo metais sovietų įvykdyta okupacija – pagrindinis ir skaudžiausias visos tautos prisiminimas. Rusija vertinama kaip imperinis „kitas“, priešprieša, padedanti Baltijos valstybėms suvokti save, tad minėtųjų valstybių žmonės jokiais būdais neleistų Rusijai kištis į šalies vidaus politiką.
Be to, akivaizdu, kad V. Putino planas Ukrainai parinkti jam palankią valdžią, žlugo. Tikėtis, kad jam labiau pasisektų Baltijos valstybėse, tikrai neverta.
3) Baltijos valstybės Rusijai neturi tokios simbolinės reikšmės kaip Ukraina ir Krymas
Ukraina istoriškai Rusijai itin svarbi. Abiejų valstybių gyventojai Kijevo Rusios imperiją (ir jos sostinę Kijevą) įvardija kaip slavų civilizacijos lopšį. Kijevo princas Vladimiras Didysis 988 metais atnešė stačiatikybę, o slavų civilizacijos aukso amžiuje paklojo pamatus vėlesniems Maskvos valstybės ir Rusijos imperijos pasiekimams. Dalis šiandieninės Ukrainos teritorijų nuo XVI amžiaus priklausė Rusijos imperijai, o Krymas Rusijai atiteko dar 1783 metais.
Stiprus istorinis civilizacijų ryšys – pagrindinė priežastis, kodėl Rusija niekaip nesusitaiko su Ukrainos nepriklausomybės faktu.
V. Putinas George‘ui Bushui yra sakęs: „George‘ai, privalai suprasti. Ukraina – net ne valstybė“. Turint omenyje didžiąją dalį Rusijos istorijos, jis yra teisus: Ukraina valstybe tapo tik 1991 metais.
Tai, kad Ukraina atgavo Krymą, reikalus tik dar apsunkino, nes pusiasalį Ukrainos socialistinei sovietų respublikai Nikita Chruščiovas „padovanojo“ tik 1954 metais – šį perdavimą dauguma rusų įvertino kaip neteisėtą (tokia nuomonė vyravo tiek prieš, tiek ir po Sovietų Sąjungos griūties).
Rusijai Ukraina labai ypatinga. Visai kita istorija su Baltijos valstybėmis.
R. Personas seniau nuodugniai domėjosi Rusijos teritorine evoliucija Baltijos regione. Nors Baltijos valstybės Rusijos imperijos sudėtyje atsidūrė po Lenkijos padalijimų XVIII amžiuje, buvo gana palankios sąlygos vystytis stipriai nacionalinei tapatybei, besipriešinusiai Rusijos dominavimui.
Dar svarbiau tai, kad laikotarpiu tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų Baltijos valstybės buvo nepriklausomos. Kai prievarta 1940 metais Sovietų Sąjunga jas perėmė į savo rankas, Baltijos valstybių žmonės tai prilygino neteisėta užsienio valstybės įvykdyta okupacija – ir visus 51 metus jai primygtinai priešinosi. Net kai paskutinėmis Sovietų Sąjungos dienomis Michailas Gorbačiovas iš paskutiniųjų stengėsi išlaikyti bent šiokią tokią sąjungą, jis pats puikiai suprato, jos sudėtyje Baltijos valstybių nebus, tad leido pasitraukti.
Tiek Rusija, tiek rusai jau seniai suprato, kad Baltijos valstybės nuo Rusijos kardinaliai skiriasi – tiek kultūriniu, tiek istoriniu požiūriu. Tai atskleidė visuomenės tyrimai ir apklausos tiek Rusijoje, tiek Latvijoje. Trumpiau tariant, Baltijos valstybės Rusijai neturi tokios simbolinės reikšmės kaip Ukraina, o tai reiškia, kad ir grėsmė atsidurti taikinyje yra žymiai menkesnė.
4) Nėra jokios grėsmės Rusijos susisiekimui su Kaliningradu.Bent jau dabar
Tačiau nė viena Baltijos šalių ar Vakarų vyriausybė niekada nesistengė užblokuoti Rusijai prieigą prie Kaliningrado, nors Lietuvos pareigūnai ir yra pripažinę teorinę galimybę tai padaryti. Grasinimai atkirsti geležinkelius, kelius ir infrastruktūrą į Kaliningradą tikrai išprovokuotų Rusijos karinį atsaką ir garantuotų pavojingą eskalaciją su potencialiomis branduolinėmis implikacijomis. Taigi nė viena šalis net nebando to daryti.
Taip, Kaliningradas gali virsti karštuoju tašku, ypač jei Rusija pasitelks jį agresyviai atsisakymo suteikti prieigą strategijai. Rusijos atakos atveju Kaliningrade dislokuotos Rusijos raketos galėtų užkirsti kelią NATO jūrų ir sausumos pajėgoms pasiekti Baltijos valstybes ir kritiniu momentu izoliuotų šias šalis nuo aljanso. Tačiau kol Lietuva leidžia Rusijai laisvai pasiekti šį regioną, karas dėl Kaliningrado yra mažai tikėtinas.
5) Baltijos valstybių rusai nėra Krymo, Donbaso ar Rusijos rusai
Didelė dalis kalbų apie Rusijos invaziją į Baltijos valstybes sukasi apie čia gyvenančius etninius rusus. Kaip Rygoje sakė vienas reporteris, „jei V. Putinas pateisino savo veiksmus Ukrainoje, kur 17 proc. gyventojų sudaro etniniai rusai, o dar 24 proc. – rusakalbiai gyventojai, tariamo pavojaus ištikta Latvijos mažuma suteiktų jam patogų pretekstą imtis veiksmų“.
Vienas socialinis Latvijos aktyvistas įspėjo dėl to, kas kelia nerimą daugeliui stebėtojų: „Karinė agresija senu stiliumi, kai per sieną pervažiuoja tankai, čia mažai tikėtina... Tačiau, tai, kas vadinama hibridine agresija – provokacijos, karas žiniasklaidoje – yra labai tikėtina ir nuo to sunku apsiginti“.
Hibridinis karas apima konvencinius ir nekonvencinius kovos metodus ir mūšius perkelia į naują lauką. „Lemtingos kovos šių laikų hibridiniuose karuose vyksta ne įprastuose mūšio laukuose, bet asimetriškuose laukuose tarp konflikto zonos gyventojų, namų fronto gyventojų ir visos tarptautinės bendruomenės“, - rašė į atsargą išėjęs pulkininkas Johnas McCuenas.
Taigi daug kas būgštauja, kad Baltijos valstybėse gyvenanti rusų mažuma gali tapti Rusijai patrauklia tiksline populiacija, kurią Maskva gali panaudoti kaip paleidimo aikštelę savo hibridinei invazijai, kaip ji pasinaudojo vietos separatistų judėjimais Kryme ir Ukrainos rytuose, kad pridengtų savo hibridinį karą.
Nemanau, kad tai tikėtina. Neseniai leidinyje „Moscow Times“ rašiau, kad Baltijos valstybių rusai nėra itin palankūs Rusijos hibridiniam karui, pažymi autorius. Nors jie jaučia nuoskaudą dėl kalbos, kultūros ar pilietybės politikos, šios nuoskaudos nevirsta separatizmu.
Vis daugiau ir daugiau rusų gauna Baltijos šalių pilietybę ir galėtų pritarti Latvijos sostinės Rygos mero, etninio ruso Nilo Ušakovo požiūriui: „Aš čia gimiau. Esu Latvijos pilietis, rusiškai kalbantis latvis, kuris yra savo šalies patriotas“.
Toks požiūris itin būdingas jaunosios kartos Baltijos rusams, kurie vis stipriau laiko save europiečiais ir mėgaujasi gyvenimo Europos Sąjungoje privalumais.
Netgi senoji karta, kuri vis dar jaučia stiprų ryšį su Rusija, mato kontrastą tarp gyvenimo standartų Rusijoje ir Baltijos šalyse. Katri Raik, vadovaujanti Estijos Narvos koledžui, kuriame studijuoja Estijos rusai, palygino Narvą su Rusijos miestu Ivangorodu, kuris įsikūręs iš karto už upės: „Kas nutiktų, jei Narvoje būtų surengtas referendumas? Ar jos gyventojai panorėtų gyventi Estijoje, ar V. Putino Rusijoje? Bet kas, turintis sveiko proto, norėtų gyventi Estijoje. Nes gyvenimas čia geresnis ir stabilesnis, pensijos didesnės, mes turime socialinę apsaugą. Narvos gyventojai žino, ką jie pasirinktų, nes dažnai vyksta į Ivangorodą“.
Tai patvirtina ir Ammono Cheskino tyrimas. Nors Baltijos rusai yra išsaugoję kultūrinį artumą Rusijai, pastarosios šalies politinis ir ekonominis patrauklumas yra kur kas mažesnis.
Kad išnaudotų šį kultūrinį artumą, Maskva išbandė įvairias strategijas, įskaitant paramą prorusiškoms Baltijos valstybių partijoms, agresyvią propagandą Rusijos žiniasklaidos priemonėse, kurias žiūri dauguma Baltijos rusų, ir masinės mobilizacijos priemones, turėjusias pakurstyti separatizmą. Tačiau kol kas šie būdai Baltijos rusų neįtikino. Nepaisant to, Estija neseniai įkūrė rusų kalba transliuojančią televiziją, kad geriau integruotų rusakalbius gyventojus ir atremtų Maskvos įtaką.
6) Rusijos hibridinės atakos nepavyktų ilgai nuslėpti
Anksčiau ar vėliau pasaulis gautų aiškių įrodymų, kad „žalieji žmogeliukai“ su uniformomis be skiriamųjų ženklų priklauso Rusijos ginkluotosioms pajėgoms, o tai jau reikštų tiesioginę karinę agresiją prieš NATO sąjungininkes. Nors tam, kad būtų įrodytas Rusijos karių buvimas Ukrainoje, pririekė šiek tiek laiko, tokie įrodymai vis tiek atsirado.
Turint galvoje, kad Baltijos šalyse yra dislokuota šiek tiek JAV ir NATO pajėgų, Rusijos karinė intervencija veikiausiai būtų pastebėta kur kas greičiau.
NATO tektų spręsti: įgyvendinti tikslą, dėl kurio šis aljansas buvo įkurtas, ar pripažinti fait accompli ir atsisakyti savo reikšmės XXI amžiuje. Jungtinės Valstijos ir Europa vis dar liaupsina NATO kaip „kertinį pasaulio saugumo akmenį“. Taigi yra priežasčių manyti, kad aljansas stotų į kovą.
Palengvėjimo atodūsio belaukiant
Šios šešios priežastys mums sako, kodėl Rusija neturėtų rinktis Baltijos valstybių savo kitu karinės agresijos taikiniu. Tačiau „neturėtų“ nereiškia, kad tai yra neįmanoma. Istorijoje yra buvę didelių siurprizų.
Rusijos agresija prieš Baltijos šalis be jokių abejonių ilgainiui taptų Maskvai strategine katastrofa. Artimiausiu laiku Maskva toliau kels rūpesčių Baltijos šalims ir jų NATO sąjungininkėms. Tam ji naudos propagandą ir provokuojančias karines pratybas. Tačiau šių priemonių, nors ir keliančių nerimą, nereikėtų maišyti su pradiniu Rusijos invazijos etapu.
Robertas Personas – Jungtinių Valstijų Karo akademijos Vest Pointe tarptautinių santykių ir lyginamosios politikos profesorius. Jo specializacija yra Rusijos ir posovietinių valstybių vidaus bei užsienio politika.