Šįkart su menininku kalbamės apie naujas idėjas, kurių taip pat tikrai nepavyks nepastebėti.
- Kartas nuo karto nustebini netikėtomis idėjomis. Kas šįkart bręsta, tvinksta ir galbūt tuoj tuoj sprogs (gerai tik, kad tavo sprogimai ne griaunantys)?
- Nuo didelio visuomenės dėmesio ir palaikymo sulaukusios skulptūros “Laisvės kelias” sukūrimo praėjo dveji metai, todėl jau daug kas klausia, ką reiškia tyla ir kas joje bręsta. Nebuvo taip, kad nieko neveikčiau. Dirbau ir visą tą metą, nebuvo visiško štiliaus. Dalyvavau Pietų Korėjoje pasaulinėje parodoje “Expo 2012”, kur mūsų, lietuvių, kurtas paviljonas laimėjo sidabro medalį. Londono olimpinėms žaidynėms, bendradarbiaudamas su “Audimu”, savo skulptūros “Vienybės medis” motyvais sukūriau amuletą, apyrankę, dalyvavau komunikacijoje, praėjusiais metais Europos krepšinio čempionatui Lietuvoje “FIBA Europe” užsakymu su UNIKALU LT komanda sukūriau krepšinio sirgalių atributiką – transformavau Užgavėnių kaukes. Beje, šiuo metu M. K. Čiurlionio muziejuje ( Velnių muziejuje ) Kaune eksponuojamos vienetinės ąžuolinės Užgavėnių kaukės- atributikos linijos prototipai. Man tai buvo labai įdomu, tačiau esu skulptorius. Skulptūra man neduoda ramybės. Todėl netrukus Raseiniuose atsiras mano kurta Maironio skulptūra. O pats naujausias, jau subrendęs projektas – “Lietuvos skydas”. Savo esme, idėja jis artimas “Vienybės medžiui” ir “Laisvės keliui”. Tai ryškus įrodymas to, kad mano kūryba, darbas yra kryptingi. O kūriniai kartu ir modernūs, bet tuo pačiu ir besiremiantys į labai aiškų valstybingumo, pilietiškumo, istorijos pagrindą. Bus du šio projekto lygmenys – interneto svetainė ir skulptūra. Jau startavo interneto svetainė “Lietuvos skydas”. Svetainės tikslas – surengti forumą, ieškant iškiliausių pasaulio lietuvių. Ieškosime sąsajų tarp po visą pasaulį išsimėčiusių lietuvių. Norisi sustiprinti saitus tarp Lietuvos ir išeivijos. Kiekvienas miestas ir miestelis Lietuvoje, o taip pat ir visame pasaulyje galės siūlyti savo kandidatus – sąrašas prasideda a raide ir jame visos vietos, kuriose gyvena lietuviai nuo Alytaus iki Adelaidės. Visi gali siūlyti savo šviesuolius. Taip tikimės surinkti tautos žiedą.
- Kokie kriterijai? Ką reikia būti nuveikus, kad galėtum patekti tarp iškiliausių pasaulio lietuvių?
- Bus galima siūlyti žmones, kurie yra ką nors įsimintino sukūrę po Nepriklausomybės atkūrimo nuo 1990 metų iki šių dienų, kuriuos pripažino visuomenė, tai žmonės, išradę ką nors svarbaus ne tik meno, bet ir mokslo, sporto, kitose srityse. Iš pokalbių su užsienyje gyvenančiais žmonėmis, žinau, kad įvairiose pasaulio vietose gyvena neįtikėtinai įdomių lietuvių, bet mes apie juos nieko nežinome.
- Ar jau išrinkta vieta, kur bus įgyvendinta antroji projekto dalis - kur stovės skulptūra “Lietuvos skydas” ir kaip ji atrodys?
Kas bendro tarp iškiliausių lietuvių ir “Lietuvos skydo”? Juk skydas – tai žmonės, kurie myli Lietuvą, dirba jos naudai, gina valstybingumą, saugo tradicijas, kalbą, garsina ją. Todėl pirmiausia ir dėliosime “skydą” iš iškiliausių lietuvių, o vėliau bus pastatyta ir skulptūra.
- Tave vadina komerciniu menininku. Išgyveni dėl to ar didžiuojiesi, kad sugebi parduoti savo meną ir iš to neblogai, neskursdamas pragyveni?
- Man tokios kalbos juokingos. Kiekvienas dirbame savo darbą ir kiekvienas iš savo profesijos turime pragyventi. Neturiu ką komentuoti – ar didelis menininkas tas, kuris aštuonias valandas per dieną šluoja gatves arba dirba santechniku? Dailės akademijoje studijuojantys žmonės be įvairių technikų ir meno istorijos turėtų būti mokomi to, kaip jiems išgyventi iš meno. Jei baigę aukštąjį mokslą žmonės neišgyvena, tai galbūt tuomet aukštajai mokyklai verta ruošti daugiau amatininkų – puodžių, kalvių, stalių? Kodėl visų specialybių žmonės gali uždirbti, o menininkas – ne? Jei nuolat bus kalama mintis, kad menininkai privalo skursti arba emigruoti, tai jų ir neliks...
- Menas – universalus. Tapyba, skulptūra gali būti pristatoma bet kurioje pasaulio šalyje. Ar ką nors veiki ta kryptimi, ar, kalbant dabarties terminais, pakanka Lietuvos rinkos?
- Per savo gyvenimą esu surengęs apie septyniasdešimt parodų įvairiose pasaulio šalyse - ir Rytuose, ir Vakaruose. Ilgainiui pavargau vežioti savo kūrinius po visą pasaulį, nes būdavo po dešimt parodų per metus - ir grupinių, ir personalinių. Atsibodo trankytis, o save realizuoti puikiai galiu ir čia, Lietuvoje. Dabar ilgiau brandinu idėją. Mano pastarieji projektai – visuomeniniai, idėjiniai, komunikaciniai – atsistoji, garsiai kalbi, apsinuogini, juk bet kas idėją, kūrinius gali kritikuoti. Pasiūlai idėją, ji visuose lygmenyse apsvarstoma. Žinoma, galiu tik džiaugtis tuo,kad 98% mano idėjų palaikomos. Labai džiaugiuosi dabartine savo veikla, tad kodėl turėčiau save prievartauti ir važinėti į užsienį? Užsienyje studijavau, mačiau pakankamai pasaulio, o dabar džiaugiuosi naujais dalykais.
- Kokie tie nauji menininką džiuginantys dalykai?
- Mano kūriniai gyvena naują gyvenimą. Skulptūra „Krepšiniui“ prieš dvejus metus tapo Lietuvos krepšinio federacijos logotipu, pagamintos mažos skulptūrėlės. Idėja pasklido labai plačiai ir įvairiomis formomis – ženkliukai, monetos su krepšininkų atvaizdais ir mano skulptūra kitoje monetos pusėje. Ir pati skulptūra gyva – žmonės prie jos skiria pasimatymus. Tai nuostabu, tokio kūrinių gyvenimo net negali lyginti su vienkartine tapybos paroda. Padarytos mažos „Vienybės medžio“ kopijos, kurios tapo valstybinėmis dovanomis – jos dovanojamos užsienio svečiams, prezidentams. „Laisvės kelio“ skulptūra tęs savo gyvenimą dar įdomesniu būdu – tokios skulptūros atsiras Taline ir Rygoje. Ne vienas skulptorius galėtų tik pasvajoti apie tokį skulptūrų gyvenimą ir tokią menininko sėkmę. Blogiausia, kai pro skulptūrą praeinama lyg pro tuščią vietą. O aš važiuodamas pro „Laisvės kelią“ matau, kaip žmonės fotografuojasi, atsiveda čia vaikus. Nuostabu, kai idėjos virsta kūnu.
- Esi racionalus žmogus. Iš ko paveldėjai tokią savybę, iš ko mokeisi pragmatiškumo, juk gimei menininkų šeimoje?
- Ko gero, iš mamos, nors ji irgi menininkė – muzikantė, bet ji pakankamai racionalios galvos, visada žinodavo ir mokėdavo laiku sustoti. Ji – labai valinga moteris. O mano tėvukas labai darbštus. Darbštumą paveldėjau iš jo. Nieko naujo nepasakysiu, kad norint ką nors nuveikti, būtinas darbštumas, valia ir, žinoma, tikėjimas tuo, ką darai.
- Pratęsiu tavo jau anksčiau pasakytą mintį – jei tiki tuo, ką darai, anksčiau ar vėliau pasiseka. Kokį savo darbą vadintum ta riba, kai galėjai pasakyti „pasisekė“?
- Paminėčiau skulptūrą „Dvyniai“ prie verslo trikampio, skulptūrą „Krepšiniui“, „Laisvės kelią“, „Vienybės medį“.
- Nebetapai?
- Pastaraisiais metais mažai tapiau, bet galvoju prie to grįžti. Yra tapybos darbų, kuriais džiaugiuosi, bet visą laiką norisi padaryti geriau negu iki šiol. Menininką nuolat pirmyn varo noras sukurti įspūdingiau, kitaip. Manau, kad geriausius savo kūrinius dar sukursiu ateityje.
- Prisipažįsti, kad tau patinka žmonės, kurie nesijaučia ir nesielgia kaip vergai. O apie kokį žmogų pasakytum: „Jis yra vergas“?
- Niūrus, keistas, kiek kuoktelėjęs kūrėjas bei pro jo darbo kambarį ant pirštų galų tipenantys namiškiai – maždaug toks, na, gal kiek šaržuotai įsivaizduojamas gyvenimas su menininku. Kaip yra jūsų šeimoje?
- Panašiai ir pas mus. Visi žino – jei tėtis paniręs į kokią idėją, tai geriau nelįsti į akis su smulkmenomis, prašymais. Mano kūrybinis laikas, pasišventimas užsiėmimui šeimoje yra gerbiamas. Mano tėvukų šeimoje buvo taip pat – jeigu tėvas dirba užsidaręs duris, niekas pas jį nelandžioja. Menas, idėjos, tikslai yra tabu, tam trukdyti negalima. Mes ne alkoholiu prekiaujame, tam reikia susikaupimo – kiekviena idėja yra išgyventa, išjausta, kiekvienas sumanymas brandintas ir subrandintas ne per vieną dieną. Tai ilgas procesas. Už kiekvieną idėją reikia kovoti. Ne taip paprasta pasiekti to, kad idėjos būtų įgyvendintos. Daug savaitgalių dirbta, mąstyta. Net naktį negali atsipalaiduoti – mintis valdo idėja.
- Kokias charakterio savybes judu su žmona stengiatės skiepyti savo vaikams?
- Svarbiausia, kad vaikai nepasuktų šunkeliais. Kalbėdami su vaikais stengiamės sužinoti, ką jie patys nori daryti šiame pasaulyje. Vyresniųjų dar ir klausiame, kaip tai darysi, kaip išreikši, ar tave supras. Dvi mūsų dukros jau studentės, sūnui – dešimt, mažiausiai dukrai – treji su puse. Savo kelio negalima pasirinkti per anksti – reikia sulaukti likimo ar gyvenimo parodyto ženklo. Schematiškumas čia netinka. Mūsų šeimoje pakankamai didelė demokratija ir nuomonių įvairovė. Tikiuosi, iš viso to kas nors išeis.
- Nors esi laisvas nuo darbdavių, ko visgi nedarytum, jei tik galėtum nedaryti?
- Na, tegul tai lieka paslaptyje. Daugiau išvardinčiau to, ką norėčiau daryti – norėčiau dažniau pažuvauti museline meškere, pabraidžioti po upes, susitikti su senais draugais. Be darbo ir pareigų, yra ir daugiau ką veikti šiame pasaulyje. Trūksta tokių akimirkų, kai galėtum gulėdamas paupyje ilgai žiūrėti į dangų ir tiesiog svajoti. Bet, žinau, kad ne man vienam jų dabar trūksta.