Skeptikams, besišaipantiems iš transseksualų noro fiziškai priklausyti tai lyčiai, kuria jaučiasi esą, Raminta siūlo nueiti kelią, kurį ryžosi įveikti ji, pradėjusi nuo Rusijoje įsigytų hormonų, atsispyrusi medikų siūlymams gydytis psichiką, ištvėrusi tūkstančių litų kainavusią operaciją Tailande ir iki šiol sukelianti nuostabą, kai parduotuvėje ištiesia kortelę su vyriška pavarde.
„Kaina, kurią sumokėjau, yra per didelė“
„Ta operacija per daug mitologizuota. Visi įsivaizduoja, kad lyties keitimas yra tik operacija, tačiau ne vien tai. Tikrasis keitimas yra epiliacija. Dauguma vyrų turi vešlias barzdas, kurios iš esmės skiria vyrus nuo moterų. Ją pašalinti beprotiškai brangu. Sako, kad daugiau kainuoja plaukų pašalinimas nei operacija. Aš pati sau pašalinu. Kiekvienam plaukeliui turi skirti po minutę. Tai yra kantrybės testas, kurį praėjęs gali sakyti, kad jos turi per akis. Užtrukau gal trejus metus, tuo užsiimdama kas savaitgalį.
Veidas ištinsta, kai išeini į žmones, atrodai kaip baidyklė. Panašu į pasaką, kur sesuo turėjo tylėti, kol broliai juodvarniais lakstė. Turi pasirodyti bjauri, kad taptum graži. Kančia baisi, juntamas fizinis skausmas. Bet tai yra vienintelis būdas pašalinti plaukus visam laikui. Lazeriai, fotoepiliacija juos pašalina tik laikinai. Tai yra elektroepiliacija: įkiši elektrodą į plauko kanalą. 30 sekundžių teka silpna srovė, įvyksta šarminė reakcija ir šarmas sunaikina plauko šaknį. Jei vyrai nenori skustis barzdų, gali tuo pasinaudoti. Bet juk vyrams barzda yra vyriškumo simbolis, niekada jos neatsisakys. Tai yra pakankamai rimtas atsakymas tiems, kurie sako, kad vieną rytą gali užsimanyti būti moterimi, kitą – vyru, trečią – vėl moterimi.“
Moteriški hormonai kaulų struktūros nepakeičia, gal tik riebalų pasiskirstymą, padidina krūtinę, sušvelnina odą ir ant kūno augančius plaukus. Klausimas apie plaukuotą krūtinę 45-erių Ramintą priverčia nusikvatoti: „Niekada tokios neturėjau. Mėnesinės irgi neatsiranda. Draugės sako, kad dėl to esu laiminga. Nėra iš ko joms atsirasti – tam reikėtų persodinti kiaušides.“
„Dažnai sako, kad pasirinkau patį lengviausią kelią – tiesiog pasikeisti lytį. Siūlau nueiti nors šimtadalį jo ir pažiūrėsiu, kaip atrodysite, ar viską išgyvensite. Reikia eiti prieš visą visuomenę. Aš turbūt išjungiau savo mąstymą ir ėjau autopilotu, nes prieš tokį pasipriešinimą eiti mąstant neįmanoma. Visi politikai, medikai, kaimynai, draugai – niekas nesupranta, visiems silpna darosi, jau nekalbant apie vaikus, buvusią žmoną“, – įsikarščiavusi Raminta, kai prisimena buvusią sutuoktinę, staiga prityla.
DELFI pasakodama savo gyvenimo istoriją pašnekovė nemažai juokėsi, dažnai savo komentarus atmiešdama ironijos gaidele. Tačiau praeityje jai teko patirti nuoskaudų. „Viskas, kas mūsų nesunaikina, daro mus stipresnius. Jei aš čia sėdžiu, reiškia, visos ašaros, išgyvenimai, kančios – tai, ką žmonės vadina lengviausiu keliu spręsti problemą, padarė mane stipresnę. Dažnai kiti stebisi, kokia aš stipri. Tai turi didelę kainą, aš ją sumokėjau. Gal per didelę“, – svarstė pašnekovė.
Per rinkimus pasiūlė vietoj savęs atsiųsti vyrą
Nors daug kam tikriausiai atrodo, kad transseksualams, siekiantiems iš vyro tapti moterimi, maga vilkėti sijonus ar sukneles, avėti aukštakulnius. Raminta pasirodo įlindusi į džinsus, skruostus slepiančius plaukus pridengusi megzta kepure, ausis – ausinėmis, o per petį persimetusi rankinę. Jokio ryškaus makiažo ar įspūdingos šukuosenos, kuria pabrėžtų moteriškumą, tik pasteline spalva nulakuoti nagai. Kol nežinai gyvenimo istorijos, eisena ir manieros neatrodo nei perdėm moteriškos, nei vyriškos. Tik žemas balsas išduoda, kad prieš akis – žmogus, kurį gamta fiziškai priskyrė stipriajai lyčiai.
Balsas padeda sprendžiant dvilypumo problemą, mat žmonės gerokai nustemba, kai moteris jiems ištiesia pasą ar mokėjimo kortelę su vyriška pavarde. „2007 m. pasidariau dokumentus su nauja nuotrauka, kad nebūtų neatitikimo. Bet to vis tiek neužtenka. Per rinkimus man pasakė: tegul jūsų vyras pats ateina balsuoti. Sakau: čia aš. Jei ne balsas, negalėčiau įtikinti, kad dokumentai mano. Kai pasakau, jog čia aš, atstoja. Galėjo ne kartą atimti banko kortelę. Kartais parduotuvėse pažiūri pavardę, o bankų taisyklėse juk parašyta, kad jei yra neaiškumų, kortelę gali paimti. Stengiuosi kuo mažiau afišuoti savo vardą – dažniausiai atsiskaitau grynaisiais, dokumentų rodymo stengiuosi išvengti. Nereikia žmonių traumuoti, ir taip traumuota šalis.“
Vilniaus 1-asis apylinkės teismas neseniai patenkino vilnietės skundą ir įpareigojo atitinkamas tarnybas išduoti jai asmens dokumentus su nauju vardu bei pavarde. Nors Civilinis kodeksas įpareigoja fiksuoti asmens lyties pakeitimą, Ramintai naujų dokumentų niekas neišdavė.
Jos manymu, kai kuriems transseksualams naujus dokumentus turėtų suteikti net be operacijos, nes tam tikrais atvejais chirurgų įsikišimas negalimas dėl sveikatos.
Raminta šiuo metu dar teisiasi su valstybe dėl žalos – materialinės ir nematerialinės – atlyginimo.
Bandė tapti vyru – sportavo ir vedė
Kad gimė ne tos lyties, Raminta suprato mokykloje, nors ir anksčiau nujautė, jog kažkas ne taip. Su berniukais nesibičiuliaudavo, su lėlėmis irgi nežaidė. Buvo uždaro būdo, švelnesnių manierų. Skaudžių vaikų patyčių, kad elgiasi ar atrodo truputį kitaip, nepamena, šios temos esą apskritai niekas neliesdavo: „Kažkodėl prie manęs nesikabinėdavo. Aš iš Panevėžio, iš Tulpių. Gal kas prisibijodavo mano užtarėjų, kaimynų. Tais metais nieko nežinojau, ieškojau, rankiojau informaciją po truputį, po lašelį. ar taip galima, ar negalima. Niekur nerasdavau, todėl nusprendžiau tapti vyru. Dabar madinga kalbėti apie motyvaciją – įdėsi daug pastangų ir sugebėsi persiversti. Supratau, kad mane tempia į moterų pusę. Neturėjau draugų, man su berniukais nebuvo įdomu, stengdavausi per jėgą priversti žaisti, sportuoti, kilnoti svarmenis, bet jokios naudos iš to nebuvo.“
Paauglys nežinojo, kad galima pasikeisti lytį – jei būtų apie tai išgirdęs 16-os, gal jau tuomet būtų pasiryžęs chirurgų įsikišimui. „Kodėl žmonės kalba, kad žinoti apie tai blogai? Nežinojimas – dorybė? Atsiprašau... Leiskite žmonėms žinoti kuo anksčiau. Gal aš šeimos nebūčiau kūrusi. Aišku, tuomet neturėčiau vaikų – irgi būtų blogai...“
Nors ir jausdamasis moterimi, jaunas vyras vedė, vėliau susilaukė dviejų vaikų, kurie dabar yra paaugliai. Pokalbio apie tikrąjį „aš“ su būsimąja žmona nebuvo, bet Raminta spėjo, kad ji vis tiek kažką nujautė, o po kelerių ar keliolikos metų kartu ši paslaptis vis tiek išaiškėja. „Tas pokalbis anksčiau ar vėliau įvyksta, nuo to niekur nepabėgsi. Jai buvo didelis stresas, daug ašarų. Blogiausia, kad tarp giminių atsiranda „gerų patarėjų“, kurie viską labai gerai išmano. Didžiausia problema pasidaro artimi žmonės. Manau, kad net paprastose skyrybose taip būna – giminaičiai sąmoningai supriešina žmones, nors turėtų suprasti, kad jei yra vaikų, reikia viską išspręsti kuo ramiau. Bet kai šokas ištinka, pradeda daryti nesąmones. Į „psichūškę“ uždaryti negrasino, bet buvo netoli to.“
Replikos, kad lyties keitimas, ypač jau įkopus į ketvirtą ar penktą dešimtį, gali įskaudinti ne vieną žmogų – buvusį ar esamą sutuoktinį, vaikus, jei transseksualas būna jų susilaukęs, pykdo: „Kiti žmonės lieka nelaimingi? Ką reiškia nelaimingi? Kai sukūriau šeimą, padariau kitus nelaimingus? Pirmoji psichiatrė, su kuria labai griežtai pradėjome kalbėtis, nes nusibodo su bažnytiniais, katalikiškais ir kitokiais pamokslais, man taip pasakė: esi egocentrikas, negalvoji apie artimus žmones, turi galvoti tik apie juos. Jai atšoviau: jei būsiu nelaiminga, aš tų žmonių negalėsiu padaryti laimingų. Bet ji visai nereagavo. Viską darykite savo laiku – žmogus nedažnai suvokia, informacijos neturi. Gydytojai turi nustatyti šią diagnozę kuo anksčiau ir keisti lytį.“
Ligoninėje paguldė su vyrais
Anot Ramintos, nebūna akimirkos, kai staiga suvoki, jog psichologiškai esi kitos lyties, nei rodo išoriniai fiziniai požymiai. Esą jei žmogus turi šią problemą, jis visą laiką tai žino, nors abejojantys, vedami tikėjimo ar kitų motyvų gali bandyti viską nuslopinti.
Vilnietė prieš dešimtmetį rado forumą Rusijoje, kuriam priklausę gal 80 žmonių internete pasakojo savo išgyvenimus, ir ne vien teigiamai kalbėdami apie transseksualumą. Kurį laiką ji savarankiškai vartojo Rusijoje perkamus hormonus (be recepto Lietuvoje jų negausi), kol 2007 m. nusprendė „viską legalizuoti“ ir visą kelią nueiti iki galo: „Kaip atsakingas žmogus aš rūpinuosi savo sveikata, medikų priežiūra tokiais atvejais yra būtina.“
Bet vienas gydytojas, dirbantis Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose, atsisakė skirti kokius nors medikamentus – nenorėjo nemalonumų, kurie galėtų užklupti, jei vyrui skirtų moteriškus hormonus. Jis tik nusiuntė atlikti įvairius sveikatos tyrimus.
Vėliau prasidėjo kelionės pas psichiatrus. Vienas iš jų esą taip žiauriai kalbėjo – neva jo tokia metodika, kad Raminta pusvalandžiui prarado amą. Medikas esą net pradėjo lyginti jos būklę su šizofrenija. Šeimos gydytoja, išgirdusi pacientės istoriją, reagavo supratingai. Tačiau su psichiatrais, anot pašnekovės, būdavo ir ginčų religiniais motyvais. „Kai pradeda moralizuoti, nesuprantu... Gydytojas turi būti neutralus, išaiškinti, kas ir kaip. Vasaros g. 5 (Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre – DELFI) taip ir elgėsi. Norėjau apsidrausti, jei, pavyzdžiui, netyčia patekčiau į policiją. Situacija pasidarė tokia, kad turėjau apsisaugoti. Pasaulyje pasitaiko, kad transseksualus sodina pagal dokumentus. Formaliai buvau vyras ir mane galėjo uždaryti su vyrais. Tai niekam nebūtų įdomu.“
Būtent tokioje situacijoje Raminta atsidūrė, kai dar iki lyties keitimo nusprendė išsioperuoti anginą. „Kas yra kelnaitėse, niekas nežino, bet visa kita mato. Išvaizda tada nelabai skyrėsi nuo dabartinės. Mane paguldė su vyrais. Žmonės žiūrėjo, visa laimė, kad jie buvo prieš arba po operacijų, taigi dažniausiai miegodavo. Viską priėmiau kaip iššūkį – pagulėsiu su vyrais, kas bus? Seselė, skirsčiusi pacientus į palatas, niekaip nenorėjo patikėti, kad aš esu aš. Vienas „treningas“ su auksine „cepūra“ taip į mane žiūrėjo...“
Raminta traukė ir moterų, ateidavusių pas toje pačioje palatoje gulinčius vyrus, žvilgsnius. Jos domėdavosi, gal tai yra bendra palata, gal abiejų lyčių pacientai guldomi kartu dėl vietų trūkumo. „Taip gulėti problemos nėra. Tik kartą prieš operaciją atėjo anesteziologė paklausyti ir paprašė vieno vaikino pakelti marškinėlius. Galvojau, kad ir man taip pat bus. Tik perbalau... Bet man nieko neklausė. Manau, jog gydytoja įspėjo, kad taip nereikėtų daryti.“
Po operacijos – 12 valandų sėdėjimas lėktuve
Operacija Ramintai buvo atlikta Tailande. Ji nenoriai kalba apie patirtas išlaidas, nors kelionė į šią tolimą šalį ir pragyvenimas joje atsiėjo nemažus pinigus. „Rusiški hormonai kainavo kapeikas. Pykstu ant valdžios ne dėl pinigų, o dėl to, kad mane siuntė kažkur į Tailandą. Skrydis iki Amsterdamo trunka 3 valandas, tada dar 12 valandų keliauji į Tailandą. Tiek laiko turėjau kažkokiu būdu išsėdėti skrisdama atgal. Turėjau pažymą apie operaciją ir man davė visas laisvas vietas aplink, bet neįmanoma tiek išsėdėti.“
Tailande klesti medicininis turizmas, orientuotas į amerikiečius, veikia didžiulės ligoninės. „Plastinė chirurgija ten turbūt yra nacionalinis verslas. Viskas yra kokybiška, bet jie siekia mažiausių sąnaudų, be galo aplinkui šokinėti negali. Trys savaitės po operacijos ir važiuok namo, jei nėra komplikacijų. Ligoninėje praleidi penkias dienas ar savaitę, tada išrašo į viešbutį. Ten artimųjų nėra. Atsiliepti telefonu kainuoja 7 litus už minutę. Išsiųsti žmones į tokį tolį nežmoniška. Bet tai tėra galvos skausmas, kurį nori nustumti toliau nuo Lietuvos.
Maistą ten gali užsisakyti arba bandyti įsigyti parduotuvėlėje. Taip ir rėplioji. Lauke – 30 laipsnių. tik ir galvoji, kaip neatsisėsti. O dar įspėja – laiptais nelaipiokite, nes siūlai išbyrės. Laimė, ten būna daug žmonių. Kurie sveikesni, padeda tiems, kurie pajudėti negali. Nes pasitaiko tokių, kuriems, vos tik kas, kraujavimas prasideda.“
Anot Ramintos, amerikiečiai į Tailandą keliauja, nes ten plastinė chirurgija pigesnė. Pas mus lyties pakeitimo operacijos esą nekainuotų daugiau, o gal net būtų pigesnės. Tailande operacijos kaina priklauso nuo chirurgo kvalifikacijos. Kas pusmetį ji esą pakyla 1 tūkst. dolerių, kartu šoka ir kitų paslaugų kainos. Vilnietė sumokėjo 10 tūkst. dolerių. Norėjo operuotis pas mediką, kurio paslaugos kainuoja 15 tūkst. dolerių, bet tiek pinigų neturėjo.
Ji girdėjo, kad lytį keičia Serbijoje. Čia lietuviams važiuoti būtų patogiau, nes ir atstumas trumpesnis, ir kainos galėtų būti priimtinesnės.
„Idealių vyrų ir moterų nėra – gyvenime viskas susimaišę“
Ramintą piktina, anot jos, nekorektiškas žmonių skirstymas pagal lytis. Net psichiatrai, tirdami transseksualus, aiškinasi tik ar šie nėra šizofrenikai ir pan. Esą nėra jokio testo, kuris nustatytų, kuo iš tiesų asmuo jaučiasi – vyru ar moterimi. „Yra ideali moteris ir vyras. Bet jei apsidairysite aplinkui, tokių nerasite. Bus vyriška moteris ar moteriškas vyras. Kur tie supermacho? Supervyras turbūt yra Drąsius Kedys, o supermoteris – Natalija Zvonkė. O kaip pavadinti moterį, kuri remontuoja automobilius arba yra laivo kapitonė? Tai yra patriarchalinio modelio liekanos – moteris turi būti ten, vyras – ten ir tarpusavyje jie nesueina. Bet gyvenime taip nėra.“
Anot pašnekovės, transseksualai tokį kelią, kaip ji, nueina tik jei yra pakankamai stiprūs. Dažniausiai viską užgožia visuomenės spaudimas. „Tokioje visuomenėje, kaip lietuvių, tradicija reiškia dogmų nekintamumą. Lytis yra viena didžiausių dogmų, kuri negali būti judinama“, – kalbėjo vilnietė.
Todėl ji siūlo lytį keisti patyliukais – nieko nežinodami žmonės esą liks ramūs. „Man juokinga, kai Sveikatos apsaugos ministerija sako: mes neturime įstatymo, nieko nedarysime. Tai be įstatymo darykite. Yra liga, įtraukta į tarptautinį ligų klasifikatorių, turite ją gydyti. Jei reikia, priimkite laikinas taisykles“, – siūlė pašnekovė.
Bet ji pati nesidrovi garsiai pasakoti apie savo išgyvenimus: „Gal tai, ką aš darau, pakeis visuomenės sąmonę. Man sako: ko tu čia lendi, šakojiesi, reklamuojiesi. Bet jei sėdėsi ir nieko nedarysi, niekas nevyks. Tolerancija savaime neatsiras ir jos ribos neprasiplės. Yra rusiška patarlė – po nejudančiu akmeniu vanduo neteka. Reikia ištraukti tą akmenį iš dumblo. Baimė yra susigalvota. Tegul visi žmonės gyvena draugiškai.“
Potraukis moterims išliko
Su kaimynais vilnietė net po lyties pakeitimo bendrauja normaliai – kai pokyčiai vyksta žmonių akyse, jie dažnai net nekreipia dėmesio. „Kolegų akyse turbūt likau vyru. Darbe tokia politika: kai pasikeisiu dokumentus, tada ir jie viską pakeis. Prašau keisti jau dabar, bet negaliu spausti. Nors kartais paspaudžiu, kai nusibosta (juokiasi). Esu dviprasmiškoje situacijoje. Dokumentuose turiu kitą vardą, juo ir turiu prisistatyti, jis figūruoja elektroniniame pašte. Draugei Airijoje darbovietė berods dar prieš operaciją viską pakeitė, nes suprato situacijos rimtumą. Katalikiška šalis, bet žmonės ten kitaip reaguoja. Mano darbovietė užėmė neutralią poziciją.“
Pasakoti apie santykius su vaikais Ramintai skaudu. „Jie vis tiek visuomenės dalis, juolab kad yra paaugliai... Normaliai sutariame. Ar kreipiasi „tėti“? Gali ir taip sakyti. Vis tiek aš jiems esu ne mama, bet tėtis. Kodėl gi ne. Savotiška situacija, bet ką padarysi...“
Baigiantis pokalbiui Raminta pati paklausia: „O neįdomu, kokia mano lytinė orientacija? Ji ir identitetas nėra susijęs. Kodėl tapus moterimi reikia draugauti su vyru? Būdavo, kad pasipuošusi ateidavau į darbą. Kolegos pasidomėdavo, kodėl. Eisiu į pasimatymą su drauge, sakydavau. Jie pradėdavo aiškinti, kad negerai darau, į pasimatymus reikia eiti su vyrais.“