Tarp kolaboranto ir patrioto: žodžiai, kurių niekada nebepakartojo

 (1105)
Kai kurie sovietmečio herojai lygiai taip pat sėkmingai veikė nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Kas tai – kolaboracija ar žmogiškas sugebėjimas keistis?
Vytautas Landsbergis, Kazimiera Danutė Prunskienė ir Algirdas Mykolas Brazauskas
Vytautas Landsbergis, Kazimiera Danutė Prunskienė ir Algirdas Mykolas Brazauskas
© LCVA (A.Sabaliausko nuotr.)

Istorikas Saulius Grybkauskas sako, kad žmogus veikia savo laiku ir jo aplinkoje. Jo teigimu, tokios asmenybės kaip Vytautas Landsbergis, Algirdas Brazauskas, Justinas Marcinkevičius ne tik patys keitėsi istorinių įvykių ir transformacijų akivaizdoje, bet ir keitė mus.

Filosofės Nerijos Putinaitės vertinimu, A. Brazausko, Just. Marcinkevičiaus laikysena nepriklausomybės laikotarpiu – veikiau prisitaikymas prie pakitusių aplinkybių. Pasak filosofės, panašiai prisitaikė ir nemaža dalis visuomenės, iš esmės ir likusi sovietine nepriklausomoje Lietuvoje. Jos teigimu, nieko nereikia kaltinti – tiesiog svarbu įvertinti veikėjų pasirinkimus ir veiklą skirtingais laikotarpiais bei nevadinti herojais.

Nuo A. Brazausko pareiškimų šiandien linksta ausys

Pastaruoju metu akademinėje bendruomenėje ir visuomenėje užvirė diskusijos dėl žinomų asmenų veiklos sovietmečiu. Itin daug dėmesio sulaukė poetas Justinas Marcinkevičius – prisimenama ne tik sovietmečiu tautiškumą skatinusi trilogija „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“, bet ir apysaka „Pušis, kuri juokėsi“, kuri, įtariama, buvo inicijuota KGB. Šiandienos mokslininkai spėja, kad ir drama „Mindaugas“ galėjo būti inicijuota iš šalies. Nepamirštamos „tautos sąžine“ vadinamo Just. Marcinkevičiaus eilės Leninui.

Panašūs prieštaravimai lydi prezidento A. Brazausko atminimą. Pavyzdžiui, A. Brazauskas į istoriją įėjo kaip pirmas demokratiškai išrinktas nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentas, savo veikla vedęs Lietuvą į Vakarus. Kita vertus, negalima pamiršti A. Brazausko praeities: buvęs Lietuvos komunistų lyderis, praėjusią vasarą Lietuvos ypatingajame archyve surengtoje parodoje atsidūręs greta KGB šulų ir trėmimus vykdžiusių NKVD pareigūnų .

Tarp kolaboranto ir patrioto: žodžiai, kurių niekada nebepakartojo
© DELFI (M.Ažušilio nuotr.)

Nors nekvestionuojamas A. Brazausko lojalumas ir darbas Lietuvai nepriklausomybės laikotarpiu, iki šiol prisimenamos kai kurios šiandien skandalingai skambančios politiko citatos:

„Kaip mes galime apsieiti be Tarybų Sąjungos? Tam, kuris tai padarys, aš Nobelio premiją duosiu“ (Lietuvos televizijos „Panorama“, 1990 m.).

„Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“ (1988 m. Katedros aikštėje išlydint delegatus į partinę Lietuvos komunistų partijos konferenciją).

„Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai. Aš manau, kad tai nerealu“, ( 1989 m., interviu „Argumenty i fakty“).

„Kai kurie asmenys atkakliai perša mums Lietuvos Respublikos atkūrimo idėją. Esame įsitikinę, jog neįmanoma nutraukti penkių dešimtmečių Tarybų Lietuvos raidos. Pagaliau nėra ir pakankamai pagrįstų argumentų, kad tai daryti būtina“ (1989 m., „Komunistas“).

„Kuriame socializmą TSRS sudėtyje. Jokio kito kelio nėra ir negali būti. Kraštutiniai lozungai – išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti nepriklausomą Lietuvą – mums nepriimtini.“ („Tiesa“, 1989 m.)

Kaip šiandien reikėtų vertinti žmones, sovietmečiu dirbusius režimui, vėliau tapusius nepriklausomos Lietuvos herojais? Ar žmonės paprasčiausiai keičiasi, ar sugeba prisitaikyti?

Istorikas: jie keitėsi istorinių įvykių akivaizdoje

Pasak Istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo dr. S. Grybkausko, tokios asmenybės kaip V. Landsbergis, A. Brazauskas, Romualdas Ozolas ir Just. Marcinkevičius ne tik kad patys keitėsi istorinių įvykių ir transformacijų akivaizdoje, bet ir keitė mus.

„Kitaip sakant, jie konstravo mūsų tapatybę. Ir ši tapatybė yra neatskiriama nuo teisingos istorijos ir teigiamo herojaus joje sampratos. Pagal ją, mūsų istorija yra linijinė, aiški ir tiesi – mes visada buvome už Lietuvos nepriklausomybę, ne tik gūdžiais Stalino metais, bet ir 7 ir 8 dešimtmetyje žinojome, kad Lietuva bus nepriklausoma“, – aiškina S. Grybkauskas.

Saulius Grybkauskas
Saulius Grybkauskas
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Pasak jo, toks galvojimas yra dominuojantis mūsų istorijos suvokimas, šiandieną atspindimas vadovėliuose ir viešame kalbėjime: pokariu kovojome su ginklu rankose, vėliau, 6-7 dešimtmetyje, dalyvavome antisovietiniame pogrindyje, 8 dešimtmetyje įsijungėme į disidentinį judėjimą, kuris išaugo į mūsų tautinį sąjūdį ir iškovotą nepriklausomybę.

„Taigi, išeitų, keistis mums visai nereikėjo ir nereikia – viduje mes visada buvome nepriklausomi ir už nepriklausomybę, ir tik kai sąlygos leido, mes tą nepriklausomybę ir pasiekėme. Todėl gandai apie tokius A. Brazausko išsireiškimus ir pasisakymus priimami šiandieną kaip nesusipratimas ir net išdavystė: tuomet, kai mes dar gūdžiu sovietmečiu „žinojome“, kad Lietuva bus nepriklausoma, kaip dar galima 1988-1989 m. kalbėti apie kažkokį ribotą ekonominį savarankiškumą ar autonomiją.

Tačiau tokie užsipuolimai yra dekontekstualizavimas, prieštaraujantis svarbiausiam istorizmo principui – žmogus veikia savo laiku ir jo aplinkoje, o ne tik „teisingai“ ar kaip visiškas „kolaborantas“, žvelgiant iš šiandienos visažinystės“, – sako knygų apie sovietinę nomenklatūrą autorius S. Grybkauskas.

Pašnekovo teigimu, istorija yra žymiai įvairesnė ir įdomesnė – mums tik atrodo, kad mes visada turėjome teisingą nuomonę, niekada neabejojome dėl jos ir neklydome. S. Grybkauskui sovietmečiu gyvenęs žmogus įdomus savo įvairiapusiškumu: jis galėjo burnoti prieš valdžią savųjų rate, bet tikėti sovietiniais pasiekimais; lankytis bažnyčioje, bet stengtis darbo kolektyve vykdant gamybinius planus; džiaugtis savo įmonės pergale socialistiniame lenktyniavime ir kartu „išsinešti“ iš gamyklos gaminių, medžiagų ar detalių.

„Šio žmogaus į vienprasmišką klišę – patriotas ar kolaborantas – neįsprausime. Ir ne tik inžinieriaus, mokytojo ar kolūkiečio, bet ir rašytojo, kompozitoriaus ar kito kūrėjo“, – teigia S. Grybkauskas.

Pasak jo, paradoksalu ir ironiška, kad šiandieną kritika atsisuka prieš pačius teisingos, linijinės istorijos sampratos kūrėjus. Kritikuoti „tėvus kūrėjus“, permąstyti istorijos raidą ir diskutuoti dėl sovietmečio poveikio mums šiandieną yra sveikos ir demokratiškos visuomenės požymis. „Kitas dalykas, jei tai daroma su panieka, ne diskusijos, o visažinystės poza, siekiant revizijos. O juk čia ir yra tikrasis sovietmečio palikimas – indoktrinuoti suniekinant oponentus ir „netinkamus“ veikėjus“, – kalbėjo istorikas.

N. Putinaitė: panašiai prisitaikė ir nemaža dalis visuomenės

Skandalą sukėlusią knygą „Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“ parašiusi filosofė Nerija Putinaitė sako, kas žmogus kaip asmuo visada gali keistis.

Jos teigimu, šios istorijos yra labai įdomios ir svarbios. Pavyzdžiui, sovietmečiu gyveno kunigas Algimantas Žilinskas, kuris pasitraukė iš kunigystės, vėliau parašė propagandos užsakytą autobiografiją apie tikėjimo praradimą. Knyga buvo naudojama kaip viena iš ateizacijos priemonių. Tačiau, pasakoja N. Putinaitė, vėliau jis atgavo tikėjimą, vertino tai kaip Dievo malonę, apie tai viešai kalbėjo, taip pat tyrė ir Vido Spenglos slapyvardžiu publikavo kunigų represavimo istorijas. Tai yra įspūdinga ir Lietuvoje labai reta žmogaus biografija.

Nerija Putinaitė
Nerija Putinaitė
© DELFI (M. Ažušilio nuotr.)

„A. Brazauskas ir Just. Marcinkevičius niekada nieko panašaus nėra kalbėję ir nėra aiškiai įvertinę savo sovietinio laikotarpio veiklos. Nepriklausomybė buvo labiau pateikiama kaip tas pats darbas Lietuvai, tik be okupanto. Visos kolaboravimo veiklos buvo priskiriamos tarsi okupanto sudarytom sąlygom ir prievartai, bet ne savo pačių pasirinkimui (dėl karjeros, privilegijų ar tikėjimo režimu).

Juo labiau tai nevertinami kaip blogi pasirinkimai. Abiejų šių žmonių ir vėlesnėse veiklose nematau jokio lūžio ir jokio sovietinės veiklos permąstymo. Yra veikiau prisitaikymas prie pakitusių aplinkybių. Panašiai prisitaikė ir nemaža dalis visuomenės, iš esmės ir likusi sovietine nepriklausomoje Lietuvoje“, – teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja.

Pasak N. Putinaitės, asmeniškai žmogus keičiasi, ne vieno sovietmečio veikėjo biografijos vingiai yra sudėtingi. Filosofės manymu, asmeniškai turbūt mes jiems atleidome jau seniai ir nekaltiname.

„Apskritai kalba ne apie kaltinimus. Apie valstybės ir visuomenės herojus. Svarbu yra įvertinti veikėjų pasirinkimus ir veiklą skirtingais laikotarpiais, dalykus įvardyti savais vardais. Svarbu įvardyti, kad režimą kūrė ne vien „svetima“ okupanto (Maskvos) valdžia, bet kūrė ir valdė „savieji“, Antanas Sniečkus, Lietuvos komunistų partija. Jiems talkino įvairios kūrybinės sąjungos, per kurias buvo kontroliuojami ir skatinami talkininkauti rašytojai, menininkai ir kiti.

Lietuviškieji komunistai stengėsi išlaikyti savo valdžią žmonėms, buvo suinteresuoti režimo išlikimu. Daug kalbame apie okupantą, bet mažai – apie „savus“ režimo palaikytojus ir kūrėjus, gana išradingus ir sumanius. Šių veikėjų negalime vertinti kaip dabartinės Lietuvos herojų, net jei jie buvo savotiški tiltai iš sovietinės į nepriklausomą Lietuvą“, – dėstė N. Putinaitė.

Jos manymu, dabar kilusi diskusija rodo, kad sovietmečio vertinimas neįvyko. Nors daug kalbame apie pasipriešinusius, kovojusius ir žuvusius, tačiau užmirštame kolaboravimą ir prisitaikymą. „Tai priimame tarsi normalų dalyką. Tai reiškia, kad sovietmetis tęsiasi, neįvyko jokio lūžio. Jis tęsiasi mūsų galvose, vertybėse, dabartinio gyvenimo vertinimuose. Tai daro labai pažeidžiamą mūsų ateitį“, – konstatuoja mokslininkė.

Pasak filosofės, reikalingi tyrimai, įžvalgos, argumentų ir vertybinių atramų paieška. Jos manymu, būtent šiuo metu mokslinių tyrimų pasaulyje kyla nauja šių vertinimų banga.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Lietuvoje

Prezidentė pareiškė užuojautą dėl buvusio Vokietijos prezidento mirties

Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ir visų Lietuvos žmonių vardu pareiškė užuojautą Vokietijos Federacinės Respublikos prezidentui Joachimui Gauckui dėl buvusio Vokietijos prezidento Walterio Scheelio netekties.

Žuvusiam karininkui V. Pociūnui atminti – jo vardo gatvė Vilniuje (15)

Vilniaus miesto Tarybos sprendimu Pilaitėje esanti bevardė gatvė trečiadienį pavadinta žuvusio Valstybės saugumo departamento karininko Vytauto Pociūno vardu.

Vyriausybė nerado kaltų dėl brangių A. Butkevičiaus bilietų į Rio olimpiadą (39)

Ateityje planuodami komandiruotes Vyriausybės atstovai vengs pernelyg detalizuoti reikalavimus vežėjams.

D. Grybauskaitė pirmąkart susitiks su Lenkijos prezidentu (28)

Regioniniame renginyje Kroatijoje ketvirtadienį numatomas dvišalis Lietuvos ir Lenkijos prezidentų susitikimas. Tai bus pirmasis tokio formato pokalbis, kai Andrzejus Duda pernai rugpjūtį tapo Lenkijos prezidentu.

J. Bernatonis neabejoja, kad jo pavaldinys konkursą laimėjo skaidriai (7)

Teisingumo ministras socialdemokratas Juozas Bernatonis neabejoja konkurso į Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus postą skaidrumu.