Vyriausybė nusprendė, kad nuo sausio 1 dienos vėl bus mokamos kompensacijos asmenims, nukentėjusiems nuo tarnybos sovietų armijoje, taip pat šeimoms, kurių sūnūs toje tarnyboje žuvo. Tačiau vis dar sunkiai gauna paramą tie, kurie po nepriklausomybės atkūrimo pabėgo iš tarnybos sovietų armijoje, už tai buvo persekioti ir nukentėjo, net prarado sveikatą.
© Corbis/Scanpix
Tie jauni žmonės tuometinės Sovietų Sąjungos pareigūnams buvo dezertyrai, sulaužę priesaiką. Tuo tarpu kai kurie mūsų politikai juos vadino didvyriais, atsisakiusiais tarnauti okupantų kariuomenėje.

Dalis tų jaunų žmonių, kurie tuomet ryžosi pavojingam žingsniui, save tebelaiko apmulkintais ir jaučiasi Tėvynės pamiršti.

Slėpėsi ligoninėse

1990-ųjų pavasarį, tuoj po Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimo, iš sovietų armijos pradėjo bėgti vaikinai, pašaukti iš Lietuvos. Tokių bėglių iš viso buvo 575. Kaip tik tiek jų užsiregistravo Jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisijoje, veikusioje prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo).

Kai kurie vaikinai, sugrįžę iš įvairių SSRS vietų, dažniausiai slapstėsi pas gimines ir draugus, kiti prašė valdžios globos. Kai tokių bėglių susidarė kelios dešimtys, valdžia sumanė surasti jiems prieglobstį. Tam buvo nuspręsta pasinaudoti atsikūrusia Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija, kuri tuoj po Kovo 11-osios tuometinėje Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje įsteigė globos skyrių.

Kaip tik šiame skyriuje ir buvo vadinamieji dezertyrai. Tuometinė valdžia (kaip vėliau pasirodė) naiviai manė, kad prie pastato plevėsavusi Raudonojo Kryžiaus vėliava sudrausmins okupacinės armijos kareivius - jie nedrįs brautis į ligoninę ir gaudyti bėglius. Pagal tarptautinę praktiką Raudonojo Kryžiaus objektai - neliečiami. Tačiau okupacinė armija tokių skrupulų neturėjo.

Naktį į kovo 27-ąją psichiatrijos ligoninę šturmavo daugiau kaip šimtas sovietų desantininkų. Tuomet joje buvo 37 bėgliai iš sovietų armijos.

Daugumą sučiupo

Pasak ligoninėje vis dar dirbančių žmonių, gaudynės priminė uraganą. Sumušę budėjusį policininką, sovietų kareiviai puolė gaudyti bėglius. Beveik visus sučiupo ir išvežė nežinoma kryptimi. Jų likimas paaiškėjo tik po kurio laiko. Daugelį bėglių desantininkai žvėriškai sumušė, todėl kai kurie vaikinai tapo net invalidais.

Tarp sučiuptųjų buvo ir šiaulietis Gintaras Dilpšas. Kai desantininkai įsiveržė į ligoninę, jį užpuolikai smarkiai sumušė, bet jam vis dėlto pavyko pasislėpti.

Gintaras ilgai slapstėsi pas gimines ir draugus. Bet jis jautė nuolatinę įtampą ir baimę. Todėl jo motina Birutė Dilpšienė nusprendė, kad sūnui vis dėlto bus geriau, jeigu jis sugrįš į dalinį ir baigs tarnybą.

Dalinio vadovybei, kad ši sūnaus smarkiai nebaustų, motina nuvežė ir “lauktuvių”: ne tik dešrų ir skilandžių, bet net pinigų ir televizorių. Už pasitraukimą iš tarnybos Gintaras atsipirko tik dabokle.

B.Dilpšienė dabar skundžiasi, kad jos sūnus iš armijos grįžo paliegęs, pakrikusių nervų. Motina dėl to kaltina tuometinius politikus, raginusius Lietuvos vaikinus dezertyruoti iš sovietų armijos.

Statuso negavo

Bėglių interesus daug metų gynė Lietuvos kareivių motinų sąjunga. Jos buvusi pirmininkė Gražina Buzienė “Kauno dienai” sakė, kad dalis vadinamųjų dezertyrų tikrai liko nuskriausti - prarado sveikatą, bet iki šiol neturi nukentėjusio nuo tarnybos sovietų armijoje asmens statuso.

G.Buzienė kaip pavyzdį paminėjo kauniečio Linvydo Girdvainio atvejį. Ji sakė, jog šis vaikinas turi, atrodo, pakankamai dokumentų, įrodančių, kad jis metė tarnybą sovietų armijoje, bet dėl biurokratinių kliūčių negavo nukentėjusiojo statuso. O kai jo nėra, tai nėra ir valstybės skiriamos materialinės paramos.

Linvydo Girdvainio motina Marijona Girdvainienė “Kauno dienai” sakė, kad iki šiol jos sūnus negali įveikti biurokratinių kliūčių. Ji teigė, jog dabar pateikti visi reikiami dokumentai, kad jam buvo pripažintas invalidumas. Tačiau valstybinės institucijos ragina, kad buvęs kareivis savo teises apgintų teisme, sakė motina, pridūrusi, jog bylinėjimuisi reikia pinigų.

Ji sakė, kad kaip dabar prisimenanti tuometinio Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio žodžius: “Vaikinai grįžkit, mes jus apsaugosim!”

Motina papasakojo, kad jos sūnus iš dalinio Taškente su kitu lietuviu pabėgo 1990 metų gruodį, kai sužinojo, kad šauktiniai iš Lietuvos bus perkelti į naują tarnybos vietą kalnuose, iš kur pasprukti bus neįmanoma.

Bėglys Tėvynėje turėjo slapstytis dar dvejus metus. Pasak M.Girdvainienės, “sūnus parbėgo tuščiomis rankomis - neturėjo nei karinio bilieto, kitų dokumentų, kurių reikalavo įvairios žinybos ir jų komisijos; po truputį viską surinkom”.

Bet motina sakė, jog vis dar turi vilties, kad sūnus gaus nukentėjusio asmens statusą.

Esama biurokratinių barjerų

Kodėl taip atsitiko, jog, praėjus beveik 15 metų, iš sovietų armijos pabėgę ir dėl to nukentėję vaikinai vis dar priversti varstyti įstaigų duris, kad valstybė jiems suteiktų nors šiokią tokią paramą?

Štai ką į tokį “Kauno dienos” klausimą atsakė Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Dalia Kuodytė: “Visa problema yra ta, kad nėra įstatymo, kuris reglamentuotų tokių žmonių teises. Yra įstatymas, kuris numato valstybės paramą asmenims, nukentėjusiems per 1991-ųjų sausio 13-osios ir vėlesnių dienų įvykius, bet bėgliai iš sovietų armijos prie šios kategorijos nepriskiriami.

Kitame įstatyme yra numatyta teikti materialinę paramą asmenims, nukentėjusiems nuo tarnybos sovietų armijoje. Bet šis teisės aktas taikomas asmenims, kurie sovietų armijoje tarnavo iki 1990 metų kovo 11-osios.

Gi bėgliai atsiduria tarsi tarp šių dviejų įstatymų. Tačiau jie gali pretenduoti į nukentėjusiojo asmens statusą, bet su viena sąlyga - jeigu įrodo, kad invalidais tapo būtent po tarnybos sovietų armijoje”.

D.Kuodytė sakė, kad Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centras kreipėsi į Seimą su pasiūlymais taip pataisyti minėtus įstatymus, kad kuris nors iš jų be išlygų būtų taikomas ir bėgliams, tačiau kol kas ši problema iš vietos nepajudėjo.

Dvejų metų pastangos

Labiau nei L.Girdvainiui pasisekė žinomo žurnalisto Sauliaus Bartkaus broliui Egidijui, kuris gimtinėje atsidūrė po kančių kelių Baku. Ten jis buvo žvėriškai sumuštas, susidorojimo pasekmės išlikusios iki šiol.

Vaikino motina Nijolė Bartkuvienė sakė, kad sūnus nukentėjusiojo asmens statusą gavo tik po didelių vargų - per dvejus metus.

“Jis per mėnesį gauna maždaug penkis šimtus litų, turi vaiką ir žmoną, o valdžia vis suka galvą, kaip iš nelaimėlio atimti dalį to, ką anksčiau davė. Anksčiau tokiems žmonėms kaip jis buvo įvairių lengvatų - nuolaidos autobusų bilietams, vaistams; dabar tų nuolaidų neliko”, - liūdnai pasakojo motina, kurios širdį slegia jauno invalido likimas.

Ne tik B.Dilpšienė ir M.Girdvainienė, bet ir kitos buvusių kareivių motinos ir tėvai kaltina tuometinę Lietuvos valdžią, kad ji vaikinus ragino trauktis iš svetimos kariuomenės.

Jokio oficialaus dokumento, kad tokių raginimų buvo, nėra.

Vyriausybės spaudos tarnyba pranešė, kad nuo 2005 metų sausio 1 dienos vėl bus atnaujintas nukentėjusiesiems sovietų armijoje kompensacijų mokėjimas.

Kompensacijos nukentėjusiesiems sovietų armijoje pagal anksčiau priimtą įstatymą buvo mokamos nuo 1995 metų iki 1997 metų, bet vėliau nutrauktos.

Žmonėms, kurie kreipėsi dėl kompensacijų nuo 1995 metų iki 1997 metų rugpjūčio 1 dienos, jau išmokėta daugiau kaip 30 milijonų litų. Paramą gavo 1600 žuvusiųjų šeimų ir apie 2300 sovietų armijoje sužalotų asmenų bei invalidų.

Tačiau bėgliai vis dar kovoja, kad gautų nukentėjusiojo nuo tarnybos sovietų armijoje statusą. Ir retai kam ši kova baigiasi sėkme.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: pajusime tikrą rudens alsavimą (7)

Iki pat savaitės pabaigos šalyje išsilaikys gaivūs orai , dažnai varvės dangus, įsismarkaus...

Traukinys Maskva-Vladivostokas: lietuviai juo vyko, tikėdamiesi nuotykių ir problemų (202)

Šią vasarą aš – Tadas, ir mano brolis Mantas, atostogoms nusprendėme pasirinkti kiek...

Sezoninį darbą pasirinko dėl neįprastos priežasties: šis įdarbinimas buvo pats svarbiausias (15)

Dauguma jaunuolių sezoninį darbą renkasi dėl paprastų priežasčių, vieni nori užsidirbti...

Eksperimentas: 7 absoliutaus pritarimo vyrui dienos (21)

Kas bus, jei ištisą savaitę pamėginsime pritarti bet kokiam vyro sprendimui? Eksperimentas, kurį...

Tris kartus už nuosavus tvirtesni dantys – per parą (51)

„ Dantys per vieną valandą – dantys vienai valandai“, – anksčiau ironizuodavo...

Rusijos propagandos gniaužtuose atsidūrusios šalies atstovė: žmonės mąsto, emigruoti ar dar palaukti (299)

Jauna moteris, buvusi kandidatė Moldovos prezidento rinkimuose Maia Sandu yra pasiryžusi...

Prasidėjo visiškas Saulės užtemimas: pasigrožėkite vaizdais (28)

Rugpjūčio 21 d. įvyks neeilinis visiškas Saulės užtemimas, kurį galės stebėti tūkstančiai...

Žvaigždžių gretos byra: Europos čempionatas – be būrio elitinių žaidėjų (23)

Savaitgalį vos per 24 valandas iš Europos krepšinio čempionato žaidėjų sąrašo buvo...

Į susišaudymo Vilniuje sūkurį pateko ir S. Stavickis-Stano (113)

Pirmadienio vakarą Vilniuje , Antakalnio gatvėje, aidėjo šūviai. Policijos duomenimis, tarp...

Vilniuje esančioje Antakalnio gatvėje aidėjo šūviai papildyta 20.44 (86)

Šiandien Vilniuje aidėjo šūviai. Antakalnio gatvėje esančioje kavinėje tarp susipykusių...