Krīžininka, da mėnavuojamė kap krīžioute, Teutuonu uordėns, Vuokītiu uordėns – bova vėins ėš trījū glavnū krėkštiuoniu rėteriu uordėnu. Ons ikorts 1190 m. Akruo, par III krīžiaus žīgi. Pradiuo ons teriuojė Artėmūju Rītū žemes ale kumet mahuometuona ėšvījė anūs ėš sava žemiu, krīžininka bova parkeltė i Euruopa teriuotė paguoniu žemiu. Pradiuo krīžininka nukeliava Vengrėjuon ė padiejė kuovuotė prīš kumanus, ale bistre vengru ciesorius Ondrius II ėšvijė anūs, kadongi tė nenuorėjė paklostė.
Prismenu, kap iž dynės galvų gūzdzydz darėm. Išpjaustai akis, dancis, dar kokį liežuvį ingrūdzi, žvakelį uždegi vidurin, pavėrei an kuolo ir jau stovi pamėklė pas susiedo langų. Pats pasrėdai, savo galvų paslapi po kailiniais, o jau an kuolo scyro cik jau toj baisynė. Bilsc langan... Kas tokių baisybį paragėjis nenusgūs. Klykia, visus namiškius sukelia – numirėlis paraj. Jau kap kas ir daspranta, pro dures išpuola, vejas. Nujau tadu duok, Dzieve, kojelas. Nuog piktesnio susiedo tai ir šluotu, kačergu gaudavom švencyc per šonus. Ale jir juokelio sau prisdarydavom. Užtekdavo akvatos ir darbus nudyrbc, ir baikų prikrėsc, maža miegoc, o an rycinės darbai vėl nepabaigiami. Veselai gyvenom.
Įsivaizduokime, kad taip su jumis kalbėtų visi paslaugų teikėjai nuo Tauragės iki Skuodo arba nuo Lazdijų iki Varėnos. Arba atsisėdate prie kompiuterio Plungėje ar Alytuje, bet ten viskas žemaitiškai arba dzūkiškai. Būtent taip, kaip kalba vietiniai gyventojai – tarmiškai. Žodyno po ranka neturite, o mokytis irgi nėra kada. Tarmės yra tik kliūtis žmonėms bendrauti? Anaiptol.
Naudingos ne tik mokslininkams
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto mokslininkas doc. dr. Vytautas Kardelis teigia, kad tarmės naudingos ir svarbios ne tik dialektologams, bet ir kitų sričių žmonėms. „Remiantis tarmėmis galima sužinoti daug etnografinių, tautosakos faktų – kokia buvo žmonių buitis anksčiau, kokie buvo papročiai, tradicijos. Jei nebūtų tarmių, vargu ar žinotume tiek daug apie savo istoriją“, – tarmių svarbą istorikams dėstė doc. dr. V.Kardelis.
Anot jo, tarmės kartais netgi padeda atpažinti žmogaus tapatybę, kam žmogus save priskiria. Lietuvoje yra vietovių, kur susimaišę skirtingų tautų ir kultūrų žmonės. „Labai įdomus atvejis yra Adutiškis. Ten kai kurie žmonės kalba lietuviškai, yra baigę lenkų mokyklą, o jų tėvai – rusai. Tai tokiu atveju būtent tarmė ir padeda nustatyti žmogaus tapatybę“, – pasakojo mokslininkas.
Tapatybės nustatymą išskyrė ir Lietuvių kalbos instituto Tarmių archyvo vyr. laborantė Joana Gruodytė. „Lietuvių kalbos tarmės sudaro sąlygas atsinaujinti bendrinei kalbai, yra tautinio tapatumo rodiklis, išlaiko etninį įvairių regionų tapatumą“, – teigė tarmių archyvo vyr. laborantė.
Tuo metu Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės dr. Irena Smetonienės teigimu, bendrinės kalbos norminimas irgi būtų neįmanomas be tarmių. „Juk dabartinė bendrinė lietuvių kalba yra susiformavusi vakarų aukštaičių patarmės pagrindu“, – sakė I.Smetonienė. Kalbininkė teigė, kad tarmės yra ne tik mokslinių tyrimų objektas, bet jomis gali būti remiamasi ir mokant kalbos bendrojo lavinimo mokyklose, pavyzdžiui, mokant kirčiuoti.
Paskirtis – bendrauti tarpusavyje
Tarmiškai daugiau bendraujama tarpusavyje, nes buityje yra parankiau bendrauti tarmiškai negu bendrine kalba. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės I. Smetonienės teigimu, dažnai yra klaidingai manoma, kad tarmės yra surusintos, jos yra netaisyklingos kalbėsenos pavyzdys.
„Barbarizmai nėra tarmės pagrindas. Tarmės paskirtis – pasikalbėti artimais dalykais“, – tarmės paskirtį aiškino I.Smetonienė.
Tarmė nėra netobulumo požymis, o ji yra tokia pat gera bendravimo priemonė kaip ir bendrinė kalba. Šiems teiginiams pritarė ir doc. dr. V.Kardelis: „Visada turime atsižvelgti į padėtį. Jei mes pereiname į buitinį lygmenį, mes tikrai galime kalbėti tarmiškai, o bendrinė kalba skirta daugiau oficialiam bendravimui“, – tarmės ir bendrinės kalbos skirtumus dėstė mokslininkas.
Pastarųjų metų praktika rodo, kad ten, kur tarmė yra stipriai įsitvirtinusi, ji gali pereiti ir į oficialųjį lygmenį. Skuodo rajono savivaldybės meras Stasys Vainoras teigia, kad savivaldybės taryba per posėdžius nusprendė kalbėti tarmiškai, nes taip siekiama išsaugoti kultūrinį žemaičių paveldą – tarmę.
„Tiesiog esame žemaičiai, todėl, kad nelaužytume liežuvio, nutarėme įsivesti ir žemaičių tarmę. Taip mes puoselėjame savo tapatybę“, – pasakojo S.Vainoras. Anot Skuodo rajono savivaldybės mero, žemaitiškai moka kalbėti visi tarybos nariai, tačiau per posėdžius iš 25 žemaitiškai kalba tik 5. Šis reglamentas buvo patvirtintas vienai tarybos darbo kadencijai. Visi dokumentai Skuodo savivaldybėje vis tiek pildomi bendrine lietuvių kalba.
Nykimo priežasčių – ne viena
Tarmės vis dėlto yra nepajėgios atsispirti svetimų kalbų ir kultūrų – globalizacijoms procesų – įtakai. Dėl jos kalbančių tarmiškai sparčiai mažėja. Kalbininkė I.Smetonienė teigia, kad tarmių nykimui taką pirmiausia daro per didelis bendrinės kalbos ribų išplėtimas.
„Tarmių nykimą spartina neteisinga dažno mokytojo pažiūra į tarmes. Neva tarmiškai kalbėti nedera ir reikia kalbėti taisyklinga bendrine kalba“, – pasakojo I.Smetonienė.
Nors, anot jos, kiekviena kalba gyvuoja, jei turi bendrinės kalbos statusą, tačiau tarmių svarba ir vieta neturėtų būti nustumta į šoną.
VU mokslininkas V.Kardelis nesutinka, kad tarmės nyksta: „Tai yra kitimas, ne nykimas. Mes patys kalbą kuriame, tai ją ir keičiame nuolatos“, – kitimo reikšmę aiškino doc. dr. V.Kardelis. Jis yra linkęs nesuabsoliutinti bendrinės kalbos poveikio. „Gyvenimas kinta. Žmonės žiūri televiziją, skaito laikraščius, žurnalus, taigi naudojasi tam tikra informacija. Natūralu, kad tarmei lieka mažiau vietos“, – teigė V.Kardelis.
Pašnekovai tikino, kad daug didesnę įtaką tarmių kitimui ir nykimui daro natūrali kartų kaita ir nykstantis tradicinis kaimas. Tarmės labiausiai išsilaikė kaimuose, kuriuos globalizacijos procesai yra mažiau paveikę. Tačiau Lietuvoje gyventojų kaimuose sparčiai mažėja, todėl mažėja ir kalbančių tarmiškai.
Gėdytis nedera
Lietuvoje dažnai gėdijamasi kalbėti tarmiškai, nes manoma, kad tai yra mažo išsilavinimo požymis. Žinomas dialektologas prof. Aleksas Girdenis savo mokslo darbuose yra išreiškęs poziciją, kad ironiškas požiūris į tarmes, į tarmiškai kalbančius žmones yra žemos kultūros požymis. Tai, anot jo, kartu ir niekinamas požiūris į savo tautos praeitį, į jos geriausias, gražiausias, demokratiškiausias tradicijas. Tuo metu kalbinti kalbininkai teigia, kad neigiamas požiūris į tarmes irgi paspartina tarmių nykimą. „Žmonės jaučiasi nevisaverčiai, jei kalba tarmiškai. To neturėtų būti“, – mano I.Smetonienė. Anot jos, reikia būti tolerantiškiems, negalima šaipytis iš tokių kalbos apsirikimų, kurie eina iš tarmių.
Tarmė išlieka ir tada, kai žmonės ją labiau vertina. „Svarbus yra tarmės prestižas. Labai priklauso nuo individo, kaip žmogus save suvokia. Vieni jaučiasi nevisaverčiai, kiti didžiuojasi, kad moka tarmę (pavyzdžiui, žemaičiai)“, – tarmės prestižo klausimą dėstė doc. dr. Vytautas Kardelis.
Kalbininkai dažnai apgailestauja dėl to, kad tarmės nyksta. Anot VU mokslininko doc. dr. V.Kardelio, tarmių kitimo neįmanoma sustabdyti, jis prasideda ir eina toliau, dėl to nereikia sielotis. „Aš negaliu net mąstyti, kad kalba gali nesikeisti. Juk kalba keičiasi nuolat ir kuo ji daugiau keičiasi, tuo geriau. Tai parodo, kad kalba yra gyva“, – savo požiūrį į tarmių kitimą dėstė V.Kardelis.
Išsaugoti galima
Tarminis kalbėjimas labiausiai yra paplitęs Žemaitijoje, Dzūkijoje ir Suvalkijoje, o labiausiai sunykęs Rytinėje Aukštaitijos dalyje. Anot mokslininkų, šis regionas yra labiausiai paveiktas kitų kalbų ir kultūrų.
Siekiant populiarinti lietuvių kalbos tarmes, 2000–aisiais buvo patvirtinta „Tarmių ir etninių vietovardžių išsaugojimo 2001–2010 m. programa“. Joje konstatuota, kad dėl keletą dešimtmečių trukusio tarmių gujimo iš švietimo sistemos ir kultūrinės veiklos bei kultūrinės veiklos sričių daugelis yra ne tik įgiję nevisavertiškumo kompleksą kalbėti tarmiškai, bet yra įsitvirtinusi tendencija išsižadėti tarmiško kalbėjimo. Dėl to buvo numatyta užfiksuoti ir išsaugoti dabartinį lietuvių kalbos tarmių garsinį vaizdą, tobulinti bendrinės kalbos ir tarmių sąveikos metodiką. Už programos įgyvendinimą yra atsakinga Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
Anot jos pirmininkės I.Smetonienės, kad ir kaip būtų keista, tačiau beveik visa programa jau yra įgyvendinta. „Išleista daugybė knygų, sukurtas tarmių archyvas, tarmių žodynai. Kasmet programai buvo skiriama apie 400 tūkstančių litų pinigų. Žinoma, galėjo būti ir daugiau“, – apie programos vykdymą pasakojo I.Smetonienė. Anot jos, pasibaigus ekonominiam sunkmečiui reikės naujos programos, kuri jau aprėps ir miesto šnektas.
Anot mokslininko doc. dr. V.Kardelio, tarminį kalbėjimą reikėtų populiarinti ir mokyklose. „Reikia aiškinti mokiniams, kad tarmiškai kalbėti yra gražu“, – pasakojo V.Kardelis. Tam esą dėl didelių darbo krūvių nereikia atskirai ruošti mokytojų, nes tarmių svarbą gali aiškinti ir to krašto mokytojas.
„Kai dalykas pradedamas mokyti kaip sistema, tada jis atgyja. Reikia aiškinti ne tik tarmių, bet ir etninės kultūros svarbą, kuri yra labai susijusi su tarmėmis“, – tarmių diegimo švietimo sistemoje svarbą aiškino I.Smetonienė.
Visą lietuvių kalbos tarmių lobyną galima pamatyti Lietuvių kalbos tarmių archyve. Tarmių aprašai fiksuoja tam tikro laiko kalbinę padėtį, todėl lyginant ankstesnius ir vėlesnius tyrimus galima įžvelgti tarmės raidos pokyčius, pastebėti vienų kalbos reiškinių apnykimą arba išnykimą, kitų radimąsi.
Šis straipsnis yra autoriaus baigiamojo darbo kūrybinės dalies “Kultūros paveldas: tarp vakar ir šiandien” dalis.