Uždara Černobylio zona žaidime S.T.A.L.K.E.R – ypač pavojinga vieta, kurioje gausu mutantų, anomalijų, radiacijos. Su Aleksejumi lankę tikrąją Pripetę, slaptą sovietų karinį objektą DUGA, gyvūnų tyrimo laboratorijas ir kitus zonos objektus, neišvengėme akistatos su šiandieniniais „stalkeriais“ – atvykstančiais į zoną nelegalais.
„Aš jų negaudau, tik pabendrauti noriu, sužinoti, iš kur jie, ką jie. Bet pamatę iš tolo mane, jie bėga. Todėl negaliu pasakyti, iš kokių šalių, kokio amžiaus. Liesučiai tokie, greiti, tai, manau, kokių 18-19 metų“, – pasakojo Aleksejus.
Pasak jo, nelegaliai čia galima patekti tik pėsčiomis. Apeiti didžiulę teritoriją – nemenkas iššūkis. „Tačiau jie apeina. Piešia grafičius. Kažkur nakvoja. Internete esu matęs vaizdo įrašų iš vietų, kur pats nė už ką neičiau. Per daug pavojinga. Bet internete pasižiūrėti įdomu“, – sakė A. Jeremenko.
Už „monstrų“ ir „anomaljų“ paieškas zonoje nelegalams gresia baudos. Aleksejus nesidomėjo, kokio dydžio. Kiek yra girdėjęs iš pareigūnų, sumos priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis „stalkeriai“ pričiumpami. Jei tik be leidimų keliauja, moka mažiau, jei niokoja pastatus ar kitaip kenkia, lengvai neatsiperka.
Aplink Černobylio atominę elektrinę pastatuose pavojingiau ar gamtoje? Pasak Aleksejaus, visaip. Pastatuose gali būti likusių užterštų daiktų, gamtoje – vadinamųjų radiacinių dėmių. Zonoje daug laukinių žvėrių, ypač vilkų. Tačiau kalbų, kad reikia itin atsargiai elgtis su Černobylio lapėmis, kurios nebijo žmonių ir eina artyn, DELFI vedlys nepatvirtino.
„Normalios lapės. Pvz., Pripetėje viena gyvena, kurią visi Semionu vadina. Ji pribėga prie žmonių, paprašo ėdalo. Nepasiutusi. Galima duonelės duoti. Žinoma, gyvūnų patartina neliesti, nes ant kailio gali būti radioaktyvių dalelių. Visko gali būti, tačiau šiaip jie normalūs gyvūnai. Mokslininkai juos tyrė ir nieko ypatingo nerado. 30 kilometrų zonoje gyvena ir garsieji laukiniai Prževalskio arkliai – miškuose didelėmis kaimenėmis laisvai laksto“, – pasakojo A. Jeremenka.
- Jūs pats pirmiau atradote Černobylio zoną ar S.T.A.L.K.E.R?
-1990 metais, kai gimiau, Černobylio atominės elektrinės ketvirtojo bloko avarija jau buvo įvykusi, o žaidimą S.T.A.L.K.E.R. pradėjau žaisti kokių 10-11 metų.
Atsimenu, pirma dalis buvo labai baisi. Ypač – slapta laboratorija šalia Pripetės X-18, su mutantais, monstrais. Bet kabino. Galima sakyti, tokiu būdu Ukrainos jaunimas sužinojo, kas tas Černobylis. Mokykloje apie tai nemoko, nes Ukrainos istorija mums prasideda tik nuo 1991-ųjų.
Pati žaidimo koncepcija ir dalis terminų pasiskolinti iš Strugatskių apysakos „Piknikas šalikelėje“, o pavadinimas iš A. Tarkovskio filmo „Stalkeris“, pastatyto pagal ją. Žaidimo veiksmas vyksta alternatyviame pasaulyje, po antros ir daug didesnės Černobylio katastrofos.
-Kokią įtaką žaidimas turėjo Černobylio zonos žinomumui?
-Paprastų žmonių turizmas į Černobylio zoną – neminint mokslininkų, reporterių, daktarų – čia prasidėjo būtent po S.T.A.L.K.E.R išpopuliarėjimo pasaulyje, nuo daugmaž 2004 metų. Atvykstantys ypač ieškojo garsiojo Pripetės apžvalgos rato. Tai buvo stiprus impulsas žmonėms pasidomėti tragedija bei šia vieta. Ir dabar apie pusę visų atvykstančiųjų – šio žaidimo fanatikai.
- Kada jūs pats pirmą kartą atvykot?
-Vos sukako 18 metų, su ekskursija. Tokių paauglių, kaip aš, buvo ir yra galybė. Sukanka 18 ir tiesiog per gimtadienį čia atvyksta.
Į zoną įleidžiami tik pilnamečiai, o kai tau 18 metų, pasirašai popierius, prisiimi visišką atsakomybę už save. Ir aš vos sulaukęs 18-os kitą dieną jau buvau čia, vienos dienos ekskursijoje. Viską apžiūrėjau. Buvo super. Galvojau, o kad čia pavyktų apsigyventi – visą laiką vaikščiočiau. Tačiau mus lydėjęs darbuotojas pasakė, kad tokį darbą leidžiama dirbti tik vyresniems, nuo 30 metų amžiaus.
Tačiau zona švarėjo, keitėsi įstatymai ir po mano turizmo studijų Kijevo universitete, pažįstamas pasiūlė pabandyti lydėti atvykstančius po zoną. Žinoma, kad norėjau – ir būdamas 18 metų, ir tada. Pabandžiau, tikau ir dabar tai mano pagrindinis darbas.
Černobylio zona – ypatinga vieta. Ne visiems gal patiktų, nes gali pasirodyti depresyvi, apleista. Bet aš čia gerai jaučiuosi.
Būna ir grupių, ir pavienių žmonių, kurie čia atvyksta. Kai kurie vien gyvūnus stebi. Dienų dienas sėdime ir laukiame, kol išlįs.
- Neatsibosta?
-Ne. Toks mano darbas. Pvz. su profesionaliu fotografu einam prie Pripetės apžvalgos rato. Jis stato stovą ir 6 valandas fotografuoja. Būna, dvi dienas fotografuoja nuo ryto iki vakaro. Trečią dieną lyja, jis daro tą patį. Ketvirtą dieną giedra – irgi.
Kiekvienas savaip šitą vietą mato. Pvz., lietuvius pavadinčiau informuotais avantiūristais. Jiems svarbu ne tik viską sužinoti, ką žino – pamatyti, bet ir kiek galima daugiau patirti. O turistai iš JAV, kiek teko pastebėti, pirmenybę teikia istorijoms, jiems įdomu išgyventi tragediją. Kai kurie keliaujantys po Černobylio zoną tiesiog nori čia pasivaikščioti, pasižiūrėti, kas kaip ir nelabai domisi istorija. Dar kiti vien radiaciją matuoja skirtingose vietose. Todėl nebūna vienodų palydėjimų.
- Kai vaikščiojom po Pripetę, Černobylį, slaptą sovietų objektą DUGA, konkrečias vietas siejote ir su S.T.A.L.K.E.R. Kas atitinka?
-Kai režisieriai čia atvyko, radiaciją fiksavo ne visur, o tam tikrose vietose. Eini, eini normaliai, bet gali žengti vos žingsnį į šalį, o ten jau čirškia dozimetras. Pagal šį principą jie kūrė žaidimą. Ir jūs vaikščiodami po zoną matėte, kad kai kur žemė kiek kitokios spalvos, galbūt niekas neauga arba atvirkščiai – auga daug intensyviau, keistų formų augmenija. Bendrame fone tos dėmės išsiskiria, tad žaidimo kūrėjai jas padarė kaip anomalines teritorijas.
Realiame gyvenime mums užtenka atvykti į Černobylio zoną ir pasižiūrėti, kaip čia kas, o žaidimo kūrėjams reikėjo sugalvoti, dėl ko žmonės čia turėtų pasilikti, gyventi. Taip atsirado artefaktai – visos stalkeriškos filosofijos esmė.
Artefaktas tai bet kokios formos objektas, suteikiantis tam tikrų savybių – pagreitina žaizdų gijimą, stabdo kraujavimą. Jei artefaktą įsidedi į portfelį, jis palengvėja ir pan. Tai kaip pinigų atitikmuo – viena vertus padeda stalkeriui gyventi, tačiau už tai apšvitina. Knygose filosofinė artefaktų potekstė dar akivaizdesnė – kad viskas turi savo kainą ir kuo daugiau artefaktas suteikia gero, tuo daugiau atima.
- Kokia dalis atvykstančiųjų legaliai - S.T.A.L.K.E.R fanatikai, ar šis žaidimas vis dar populiarus?
-Ukrainoje palyginti nedidelei grupei jaunimo įdomus S.T.A.L.K.E.R, tačiau 25-30 metų žmonės, kurie tą žaidimą žaidė, jį pamena. Iš ukrainiečių grupių, kurios čia atvyksta, atsiranda po vieną du šio žaidimo gerbėjus, o štai užsienio turistų grupėse bent pusė sudaro jį žinantys ir žaidę. Užsienyje S.T.A.L.K.E.R daug populiaresnis, ypač Lenkijoje, Latvijoje, Čekijoje, pas jus.
Vienas lenkas netgi išleido detalų Pripetės žemėlapį. Kainuoja apie dešimt dolerių, tačiau iš tiesų tų pinigų vertas. Jame sužymėtas kiekvienas namas, užrašytas kiekvienos gatvės pavadinimas. Titaniškas darbas. Netgi mes, lydintys lankytojus, ar vietiniai, kai ko nežinojome, ką sužymėjo jis. Lenkijoje tas žemėlapis labai populiarus, o pas mus Ukrainoje net neparduodamas.
Antra susidomėjimo uždara Černobylio zona ir ypač Pripete banga kilo pasirodžius žaidimui Call of duty 4. Jo kūrėjai taip pat buvo atvykę realiai pamatyti šios vietos. Tačiau daugiausia čia pakartotinai atvykstančių fotografų. Yra tokių, kurie kasmet grįžta. Rekordas, kurio kol kas niekas nepralenkė, 48 kartų Černobylio zonoje buvęs žmogus. Net nežinau, iš kur tas užsienietis.