Tai ne paranoja: Rusijos FSB savo tikslams Vakaruose išleidžia milijonus

 (364)
Sovietinių socialistinių respublikų sąjungos pavadinime neapibrėžta tos šalies geografinė padėtis. O herbe pavaizduotas žemės rutulys taip pat buvo be jokių valstybes žyminčių kontūrų.
Marko Solonino paskaita
© Autoriaus archyvas

1922 m. gruodžio mėnesį įsteigtoje SSRS deklaracijoje teigiama, kad „tik Sovietų lageryje, tik proletariato diktatūros sąlygomis... tapo galima padėti pagrindus broliškam tautų bendradarbiavimui“. Iki 1943-ųjų šios šalies himnas buvo „Internacionalas“.

„Ką tai reiškia? O tai, kad bolševikai tikrai neplanavo sustoti. 15 respublikų buvo ne riba. Ir jų tikslas buvo ne Eurazijos žemynas, o visas pasaulis“, – paskaitoje „Kokiam karui ruošėsi Stalinas“, vykusioje Klaipėdoje, kalbėjo garsus Rusijos istorikas Markas Soloninas.

Markas Soloninas
Markas Soloninas
© Autoriaus archyvas

Tai, kad jis teisus, įrodo tai, jog iš pradžių Sovietų Sąjungą sudarė tik keturios respublikos: Rusijos, Užkaukazės, Ukrainos ir Baltarusijos, o gyvuoti ji baigė vienijusi 15 socialistinių respublikų.

„Neseniai peržiūrėjau 1938 m. pastatytą filmą „Didysis pilietis“. Finalinėje jo scenoje pagrindinis herojus taria tokius žodžius: „Kaip būtų gera po didelio karo išeiti ir apsidairyti po Sovietų Sąjungą, kurią sudaro 30–40 respublikų“. Beje, internetinėje jo versijoje šie žodžiai iškirpti. Nustebau. Tačiau paprašiau kopijos iš kino archyvo. Juostelėje šie žodžiai tebėra“, – apie grobikiškas Sovietų Sąjungos užmačias kalbėjo istorikas.

Todėl nenuostabu, kad bolševikai ruošėsi dideliam karui. Tam jie prie vakarinių valstybės sienų sutelkė didžiausią armiją žmonijos istorijoje. Taip pat ir beveik 17 tūkst. tankų, daugiau nei tuo metu turėjo visos pasaulio valstybės kartu sudėjus. Tuo metu sovietai pirmieji buvo sukūrę ir puolamajam karui parengę sunkiuosius tankus KV („Klementas Vorošilovas“). Prisiminkime, kad Hitleris, vengdamas sutriuškinimo savo teritorijoje, Sovietų sąjungą užpuolė turėdamas kiek daugiau nei 3000 tankų, tarp kurių nebuvo nė vieno sunkiojo. Pastaruosius tankus, pavadintus „Tigrais“, hitlerininkai sukūrė tik 1943-aisiais.

„Stalinas rengėsi karui svetimoje teritorijoje. Tai įrodo ir mano turimi žemėlapiai iš Rusijos armijos generalinio štabo archyvo. Juose parašyta, kad būtina „smogti priešui Vakarų kryptimi nuo Sovietų sąjungos sienų“, – teigė istorikas. Šioje direktyvoje taip pat nenurodomi geografiniai pavadinimai ir galimi priešai. Viename iš 1939 m. žemėlapių Raudonosios armijos išeities pozicijos nurodytos taip pat į Vakarus nuo tuometinės Sovietų sąjungos sienų, Lenkijos teritorijoje, kuri 1939 m. rugsėjį buvo padalyta.

Tai ne paranoja: Rusijos FSB savo tikslams Vakaruose išleidžia milijonus
© Autoriaus archyvas

Būtent tai ir pasakojo istorikas M. Soloninas. Jo knygų apie Antrojo pasaulinio karo pradžią tiražas jau pasiekė ketvirtį milijono. Beveik visos jų yra išverstos ir į lietuvių kalbą.

Minėtoji „pobedobesijė“, pasiekianti isterinį lygmenį, yra tiesiog savotiška realybės triukšmo ir dūmų uždanga, kad gyventojai nesusimąstytų, kad jie neturi jokios ateities. O jei ateities nėra, tuomet jums papasakosime apie herojišką praeitį.
M. Soloninas

„Kiek Klaipėdoje gyventojų?“ – paklausė istorikas Markas Soloninas. Sužinojęs, kad liko tik 150 tūkst., šyptelėjo: „Kaip didelė gyvenvietė Rusijoje. Bet į paskaitą susirinko daugiau žmonių nei būtų atėję Rusijoje“.

– Per paskaitą prasitarėte, kad Jums atrodo keista, kodėl lietuviai leidžia jūsų knygas. Juk Lietuvoje beveik nėra skaitytojų...

– Atsiprašau, jei jus įžeidžiau, bet aš kalbėjau lygindamas su Rusijoje leidžiamų knygų tiražais. Stebiuosi, kaip galima leisti knygas, jei skaitytojų tėra tik du milijonai? Net nesuprantu, kaip leidėjai išgyvena. Aišku, tai ne mano reikalas. Bet nesu tikras, ar leidykla „Briedis“, kuri leidžia mano knygas, gauna iš jų kokią nors ekonominę naudą. Su savininku Karoliu Mickevičium mūsų santykiai puikūs, tačiau esu įsitikinęs, kad tai jis daro tik švietėjiškais tikslais. O išgyvena leisdamas kitus, kur kas pelningesnius leidinius.

– Antrojo pasaulinio karo istorijos aspektas, kurį jūs tyrinėjate, prieštarauja oficialiajai Rusijos Federacijos istoriografijai. Koks dabartinių Rusijos istorikų požiūris į jūsų veiklą?

– Nuolat kartoju, kad Rusijoje dėl to nepatiriu jokio spaudimo. „Kodėl? Koks tavo receptas?“ –
manęs klausia. Atsakau. Iš jų nereikia imti pinigų. Pinigų aš iš Rusijos negaunu. Neėmiau nė kapeikos. Knygų jų leidyklose neleidžiu, į jokius mokslinius titulus nepretenduoju. Oficialiai niekur nedirbu ir esu bedarbis. Todėl man iš jų nieko nereikia. Nei teigiamų recenzijų, nei darbo vietos, nieko nereikia. Todėl pagal dabar Rusijoje galiojančią tvarką, jie neturi jokių galimybių daryti man spaudimo. O to etapo, kai man jau bus daromas nebe psichologinis, o fizinis spaudimas, Rusija dar nepasiekė.

– Kaip į jūsų veiklą reaguoja šeima?

– Įdomus klausimas. Iš pradžių mano vaikai kategoriškai atsisakydavo skaityti mano knygas. Tai mane liūdino. Tačiau sūnus, kuris jau suaugęs, augina dukrytę, mano anūkėlę, beveik pusę to, ką aš esu parašęs, perskaitė. Dukra, aišku, neskaito. Būtų keista, jei mergina domėtųsi šia tema. Tačiau šeima mane visuomet palaikė. Be jos palaikymo, kai dirbti ištisus metus be atlygio, tikrai būtų sunku.

– Kaip vertinate šiemet Rusijoje per gegužės 9-ąją prasidėjusią pergalės maniją („pobedobesije“)?

– Tą „pobedobesiją“ vertinu neigiamai. Galiu pakartoti, kas šiuo klausimu buvo ne kartą sakyta – dabartinė Rusijos valdžia be jokios gėdos ir sąžinės graužimo pergalę „privatizavo“. Kažkodėl ji nusprendė, kad pergalė yra jos nuosavybė, todėl ji viena turi teisę ja didžiuotis. Minėtoji „pobedobesijė“, pasiekianti isterinį lygmenį, yra tiesiog savotiška realybės triukšmo ir dūmų uždanga, kad gyventojai nesusimąstytų, kad jie neturi jokios ateities. O jei ateities nėra, tuomet jums papasakosime apie herojišką praeitį. Tačiau...

Lygiai taip pat neigiamai vertinu tokį reiškinį, kuris rusiškai vadinamas „demšiza“, arba demokratinė šizofrenija. Metuose yra 365 dienos. Jūs turite 364 dienas, per kurias galite pasakyti viską, ką manote apie Staliną, apie Sovietų Sąjungą, sovietų valdžią, apie politiką ir t. t. Bet kam tai daryti gegužės devintąją? Kai dar gyvena ir šliaužioja seniai, kuriems klausyti tai yra nemalonu. Na, kam to reikia būtent gegužės devintąją? Būtent tą dieną aš nieko nekalbu, neskaitau paskaitų (paskaita Klaipėdoje vyko gegužės 10-ąją). Tačiau yra „demšizos“ atstovų, kurie neturi nieko bendro su istorijos mokslu ir net nesupranta to, apie ką kalba, būtent gegužės 9-ąją išlenda iš visų pakampių ir leidžia sau pasisakyti šia tema. Atseit, to nebuvo, tas blogai... Manau, kad tai lygiai toks pat nepriimtinas elgesys. Vakar vėl stebėjau išsišokimus „Echo Moskvy“ tinklapyje, kitur.

Tai tikrai nepriimtina. Užtat kitomis dienomis ir galime, ir reikia ramiai, santūriai, įtaigiai ir su įrodymais pasakoti žmonėms, koks buvo sovietinis režimas, kokios buvo jo užsienio politikos gairės ir kokiomis sąlygomis jis dalyvavo Pasauliniame kare. O gegužės 9-ąją verčiau patylėti.

– Kaip Jūs susidomėjote būtent šia tema?

– Dar mokykloje susidomėjau Didžiuoju Tėvynės karu, kaip jis vadinamas Rusijoje. Dešimtoje klasėje jau supratau, kad vadinamasis sovietinis istorijos mokslas ir sovietinis istorijos fakultetas niekuo nesusiję su tikromis istorijos mokslo studijomis. Todėl ten ir nestojau. Nors mokyklą baigiau aukso medaliu ir galėjau įstoti į bet kurią aukštąją mokyklą, įstojau į Kuibyševo (dab. – Samara) Aviacijos institutą, įgijau aviacijos inžinieriaus specialybę. Baigęs dirbau lėktuvų konstruktoriumi. Žinoma, dėl to nė kiek nesigailiu, mat rimtas inžinerinis-techninis-aviacinis išsilavinimas praverčia iki šiol. Esu dėkingas savo mokytojams, kurie mane išmokė dirbti su informacija. O tarp techninės ir istorinės informacijos nematau didelio skirtumo.

Kai Sovietų Sąjungoje prasidėjo „persitvarkymas“, atsivėrė ir archyvai. Pirmuosius straipsnius apie Molotovo-Ribentropo paktą parašiau apie 1987-uosius. Jie buvo išspausdinti mūsų srities laikraštyje. 2001-aisiais aš šiek tiek užsidirbau versdamasis smulkiu versliuku. Turėjau tokią metalinę dėžę, kurioje laikiau uždirbtus 12 tūkst. dolerių. Iš tų pinigų visa šeima – aš su žmona ir dviem vaikais – gyvenome gal ketverius metus. Per tą laiką rinkau medžiagą savo pirmajai knygai. Jei kas nors man anksčiau būtų davęs tuos dvylika tūkstančių, tai gal anksčiau ką nors būčiau parašęs.

– Kodėl dabartinė valdžia neleidžia istorikams naudotis archyvais?

– Dėl tos pačios priežasties, kurią minėjau pradžioje. Juk kiekvienas archyve surastas ir paskelbtas dokumentas duoda triuškinantį smūgį tam oficialiam karo paveikslui, kurį ir nupiešė dabartinė valdžia. Negi jie patys savo priešams šovinius padavinės? Iki šiol stebiuosi, kaip man pavyko gauti tuos dokumentus ir žemėlapius, kuriais remiuosi rašydamas savo knygas. O tai, ką jūs matėte paskaitoje, tėra tik viena šimtoji to, ką turiu išsisaugojęs savo kompiuteryje. Stebiuosi, kodėl jie iki šiol viso to nesudegino.

Tai ne paranoja: Rusijos FSB savo tikslams Vakaruose išleidžia milijonus
Marko Solonino paskaita.
© Autoriaus archyvas

Tai, kad istorikus leidžia ar neleidžia į archyvus, tikrai nėra didžiausia bėda. Šis režimas nėra amžinas. Net Romos imperija negyvavo amžinai. Svarbiausia, kad tie dokumentai ten ir liktų, kad tik jų niekas fiziškai nesunaikintų, nesudegintų. Visame archyve yra net 14 milijonų bylų, susijusių su Didžiuoju Tėvynės karu. Šiuo požiūriu esu optimistas.

Kai dirbau Generalinio štabo archyve, kuriame „vadovauja“ seniai pensininkai, jie mane pamėgo. Vieną kartą jie atidarė tokias duris, tačiau į vidų neįleido. Sako, pastovėk ir pažiūrėk. Pamačiau didelę salę, kurioje buvo vien tik lentynos, kurios iki pat lubų prikrautos įvairiausių dokumentų aplankų. Tai buvo aukščiausio Generalinio štabo ešelono dokumentai, kurie iki šiol neišslaptinti. Džiaugiuosi, kad jie tebėra ir jų dar niekas nesudegino.

Ylos maiše nepaslėpsi. Tikiuosi, kad tiesa paaiškės. Tai, ką iki šiol kalbėjau, tėra mano hipotezės ir pasvarstymai. Tačiau tikrai rasime tokius dokumentus, kurie bus labai panašūs į mano keltas hipotezes.

– Minėjote, kad Jūsų knygos išleistos Lietuvoje, Estijoje, Lenkijoje. Taip pat Slovakijoje ir Čekijoje. Tačiau suomiai jų neleidžia. Vokiečiai, anglai – taip pat. Kodėl ši tema Vakaruose tokia nepatogi?

– Taip tikrai yra. Tai niekaip nesusiję su Vladimiro Suvorovo ar mano knygų publikavimu ar nepublikavimu. Iš ten sklinda milžiniškas pasipriešinimas. Jei V. Suvorovą kritikavo, su juo polemizavo, tai kitos kartos kūrybai, mano knygoms, taikomas kur kas efektyvesnis niekinimo metodas – nutylėjimas. Noriu, kad suprastute, tai tikrai ne kokios nors asmeninės mano ambicijos. Juk galioja tam tikros mokslininkų bendruomenės elgesio taisyklės – negalima ignoruoti oponento argumentų. Negalima apsimesti, kad šimtai surastų ir paskelbtų dokumentų yra niekas. Istorikų bendruomenėje bet kokio mokslinio dokumento publikavimas yra įvykis. O jei paskelbi ištisus dokumentų rinkinius – tai milžiniškas įvykis. Paprastai tai būna akstinas surengti tarptautinę konferenciją. Tačiau mano atveju niekas to nenori pastebėti.

Mano interneto puslapyje yra beveik visų mano knygų vertimai į anglų ir vokiečių kalbas. Tik skaitykite, aptarinėkite, kritikuokite. Tačiau jokios reakcijos. Nulis. Tačiau metai iš metų garsiausi istorikai kartoja – dokumentų nėra, dokumentų nėra. Tai jau tampa panašu į anekdotą, kai iš komandiruotės grįžęs vyras aptinką žmoną su meilužiu. Jie paisto visokias nesąmones, neigdami akivaizdų faktą. Lygiai taip elgiasi vakarų istorikai – ne, mes to nematėme. Nereikia mums tų tavo dokumentų. Mes jų nematome.

Galiu tik spėlioti, kodėl taip yra.

Smegenims plauti Sovietijoje buvo pasitelkiamas KGB, dabartinėje Rusijoje – FSB. Juk jie milijardus tratina ne tik šalies viduje. Visiškai tikėtina, kad milžiniški pinigai išleidžiami vakarų visuomenės viešajai nuomonei formuoti. Juk tas pats „Russia Today“ kanalas disponuoja pusės milijardo dolerių metinių biudžetu. Įsivaizduokime – pusė milijardo! Ne kiekvienos turtingos valstybės nacionalinės informacijos agentūros turi tiek pinigų. Neatmestina tikimybė, kad dalis pinigų išleidžiama ir akademinės visuomenės „apdorojimui“, nurodoma, ką galima ir ko negalima cituoti. Ką galima ir ko negalima kviesti į konferenciją.

Tai galite vadinti konspirologija, paranoja, tačiau jūs tikrai klystate. Tai nėra paranoja. Paprasčiausiai mes nesuvokiame, kokiu masteliu, kaip atkakliai ir profesionaliai Putino režimas „plauna smegenis“ visuomenėms į Vakarus nuo šalies sienų. Jie ne tik vagia. O jie tikrai vagia ir kemšasi nuosavas kišenes. Jie taip pat leidžia pinigus tam tikslui, kurį jie yra numatę.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Lietuvoje

Rekordinis būsimų pirmokų skaičius Vilniuje – steigiamos papildomos klasės (1)

Į sostinės mokyklas jau užsiregistravo daugiau kaip 6,8 tūkst. pirmokų, papildomai steigiamos pirmosios klasės 15 mokyklų – šį rudenį pirmąsias klases pradės lankyti apie 400 daugiau vaikų nei pernai.

Lietuvis atskleidė kitą emigracijos pusę: 4 darbuotojai apgyvendinti 6 kv. m. dydžio garažuose (22)

Iš Lietuvos išvykęs Laurynas nori perspėti visus, kurie mano, kad emigrantų gyvenimas lengvesnis ir geresnis.

Įvertino Gedimino kalno tvarkymą: bandoma išsaugoti nesąmones (15)

Gedimino kalnas Lietuvai toks svarbus simbolis, kad valdžia bijo kažką daryti, LRT radijui sako tinklaraštininkas Ričardas Savukynas-Rokiškis Rabinovičius.

Derybos prasidėjo: ministerijos turi sutaupyti apie 187 mln. eurų (3)

Pirmadienį prasideda oficialios diskusijos dėl vadinamojo Vyriausybės „pokyčių krepšelio“.

Įtariami ėmę kyšius už neįgalumo nustatymą, bet buvo sučiupti STT (27)

Visi devyni korupcija įtariami Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos darbuotojai nedirbs, žada šios institucijos vadovas Manfredas Žymantas.