Šventės Gitanai virto tragedija, tad ji ne laukia, o bijo kitų, į kuriuos iš anksto prikvietė svečių.
„Po švenčių mūsų namuose – karo padėtis. Su draugais prisigėręs alkoholio vyras visų akivaizdoje trenkė man per veidą, kai paprašiau jau skirstytis, nes ir kaimynams, ir mums patiems laikas ilsėtis“, - DELFI pasakojo Gitana.
Tai buvo pirmas kartas, kai sutuoktinis, su kuriuo gyvena 5 metus, ją apstumdė ir trenkė, nepaisydamas net to, kad buvo su vaiku ant rankų.
Smurto žymių neliko, vilnietė policijos nekvietė, tačiau nėra tikra, kad incidentai nesikartos. Nebesijaučia saugi.
„Sako, po pirmo karto būna antras, trečias, bet išsiblaivęs vyras dievagojasi, kad ne. Man tai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Jis niekada nepanašėjo į smurtautoją, nors pavadovauti mėgo“, - alkoholį kaltina „į vietą pastatyta“ moteris.
Kaip teigia policijos pareigūnai, per šventes visada padaugėja smurto artimoje aplinkoje. Tačiau psichiatras klinikinis toksikologas Tomas Vilius Kajokas jo priežastis įžvelgia kitur ir neskuba visko nurašyti alkoholiui.
„Čia ir yra paradoksas. Labai dažnai bandoma sakyti, kad jeigu žmogus būtų blaivus, jis elgtųsi kitaip“, - teigė toksikologas, pridurdamas, jog alkoholis sumažina savikontrolę, tačiau nesmurtaujantys žmonės ir išgėrę nesmurtauja.
- Ką reiškia, kai blaivus nesmurtauja, o išgėręs smurtauja?
-Reakcijos labai priklauso nuo alkoholio koncentracijos kraujyje. Vieni žmonės iki tam tikros koncentracijos elgiasi vienaip, o paskui – kitaip. Genetiškai nulemta apsvaigimo ir elgesio dinamika gali keistis su metais. Nors jei žmonės geria daug metų, galų gale visi darosi pikti ir agresyvūs.
Gali būti, kad žmogus nekontroliuoja savo elgesio išgėręs, bet jis vis viena atsakingas už tai, ką daro. Čia ir yra paradoksas, su kuriuo susiduria visos šalys: priklausomybė vertinama kaip liga, tačiau jos padarinys – apsvaigimas – laikomas ne lengvinančia, o sunkinančia aplinkybe, nors psichikos sutrikimas galėtų būti lengvinanti aplinkybė nusikaltus.
Beveik visose šalyse priklausomybių gydymo kaštai atskirti nuo sveikatos kaštų. Jeigu žmogus susižaloja išgėręs, dažniausiai jis negauna draudimo. Bendra tendencija pasaulyje, kad apie priklausomybę kalbame kaip apie liguistą būseną, tačiau visa politika ją traktuoja kaip asmeninį žmogaus pasirinkimą.
Dar viena problema, kurią politikams ir kitiems stinga drąsos pripažinti, kad žmonės skirtingai reaguoja į alkoholį. Paprastai sakoma, kad visi žmonės lygūs ir turi teisę gerti. Tačiau aš pabrėžčiau, kad nesame lygūs – vieni žmonės priklausomi nuo alkoholio tampa daug greičiau už kitus.
Leidimas pernelyg laisvai rinktis alkoholį, skatina priklausomybę ir galbūt net degradaciją. Kita vertus, valstybė negali prisiimti atsakomybės, kad žmonės buitinėje aplinkoje agresyviai elgiasi. Tai jų pasirinkimas, o tai, kaip valstybė tą agresiją vertina, ar ji gina aukas – jau kitas klausimas.
Vis dažniau ir dažniau kalbame apie smurtą buitinėje aplinkoje, tačiau realiai vis daugiau žmonių išsisuka su minimaliomis bausmėmis. Iš dalies tai tikriausiai susiję su tuo, kad smurtas artimoje aplinkoje toks masinis reiškinys, kad labai sunku rasti sprendimą – ką daryti su tokia galybe prasižengusiųjų, kaip juos sudrausminti nenubaudžiant jų aukų, jeigu smurtautojai yra tėvai, parnešantys šeimai pinigų. Pagaliau, kur juos visus patalpinti?
Jeigu visi smurtaujantys būtų registruojami ir uždaromi, ką su jais reikėtų daryti? Man atrodo, kad neturime sprendimo. Ir politikai neturi. Todėl tokiais atvejais viską nurašome alkoholiui.
Žinoma, jei alkoholio prieinamumas būtų mažesnis, smurto būtų mažiau. Žmonės, kurie išgėrę blogiau valdosi, negalėtų taip dažnai prisigerti ir galbūt smurto sumažėtų. Tačiau nė kiek neabejoju, kad žmonės, kurie apskritai linkę smurtauti, vis viena smurtautų, tik rečiau.
- O ką manote apie siūlymą priverstinai gydyti nuo alkoholizmo, kol žmogus dar nedegradavęs?
-Jeigu žmogus tiesiog geria ir niekam netrukdo gerdamas, tai – jo asmeninis sprendimas. Lyg ir neturėtume izoliuoti prieš jo valią. Tačiau jei gerdamas smurtauja namuose, kažką laužo gatvėje, pažeidinėja įstatymus, turbūt reikėtų izoliuoti. Turėtų būti aišku, kad jei vairuoji automobilį išgėręs, už tai – labai griežtai baudžiama ir ne vien pinigine bauda.
Aš nelabai tikiu priverstinio gydymo idėja, nes gydymas - tik galimybė, kuria žmonės pasinaudoja arba ne. Vienas iš terapijos tikslų - padėti suvokti, kad gydymas, kurį jie gauna, yra ne prievarta, o dovana, nes gali padėti gyventi kitaip.
- Ką daryti su žmonėmis, kurie nepripažįsta esantys alkoholikai, nors artimiesiems tai akivaizdu?
- Paprastai, kai artimieji sako, kad reikia gydytis, alkoholikas į tai atsako labai teisingai: „Tau reikia, tu ir gydykis“. Aš manau, kad ir tiesiogine, ir perkeltine prasme jis teisus. Jeigu alkoholikas lieka šeimoje, ji turi gydytis ir nuspręsti, kaip leis tam žmogui gyventi geriant.
Ankstyva geriančio žmogaus fantazija yra tokia: „Aš nusipelnau gerti, nusipelnau atleidimo, nes mano elgesys pateisinamas dėl užimamos ypatingos padėties arba turiu labai ypatingų traumų, kurių kiti nesuvokia, todėl iš esmės turiu teisę taip gyventi“.
Iš tiesų taip ir yra – jis turi teisę taip gyventi, bet neturi teisės į žmones, kurie yra šalia.
Artimieji turėtų pasiūlyti rinktis, su kuo bus geriantysis ir atsitraukti. Tačiau labai dažnai nesitraukia. Jie mano, kad turėtų gelbėti. Taip sukuriama kolizija, kad mes prievarta turime gelbėti žmogų, kuris geria.
Dažnai namiškiai organizuoja priverstinį gydymą nuo alkoholizmo, nors pats priklausomas žmogus to nenori: tvarko nedarbingumo lapelius, visokiais būdais jį dangsto, nors galėtų pasakyti: „Galiu tau padėti, tačiau tik tuomet, jei pats to nori“.
Kai priklausomų žmonių artimieji patys ieško sprendimo, paprastai pasako: „Aš nenoriu gyventi su tavimi geriančiu. Esi man brangus, bet neketinu viso savo gyvenimo paversti pragaru. Tu gali rinktis tarp alkoholio ir manęs. Jeigu gydysiesi, keisiesi, aš tau padėsiu. Tau atrodo, kad viskas gerai, bet man taip neatrodo“.
Smurtą artimoje aplinkoje nurašyti alkoholiui – ydinga
Kaip rašė DELFI, Lietuvoje 2012-2014 m. buvo užregistruota beveik 70 tūkst. pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje. 80 proc. visų nukentėjusiųjų yra moterys, o 90 proc. smurtautojų – vyrai.
Smurtinio elgesio keitimo problemas analizavęs Vilniaus vyrų krizių ir informacijos centro direktorius Arūnas Kuras teigė, jog sunkiausi pacientai – manantys, jog moterys yra žemesnės prigimties atstovės.
Pasak centro vadovo, didelė dalis vyrų, mušančių moteris, nemato savo kaltės. „Smurtas gimdo smurtą. Jei aš jums pasakau kažkokį blogą žodį, jūs, norėdami užglaistyti situaciją, pasakote kitą. Tada aš jaučiuosi įsižeidęs. Kaip rodo tyrimai, merginos labiau linkusios į psichologinį, o vaikinai – fizinį smurtą. Moteris naudoja tai, ką sugeba – žodžius, o vyras – kumštį. Tuomet į konfliktą įsikiša policija“, –renginyje Tarptautinei kovos su smurtu prieš moteris dienai paminėti sakė A. Kuras.
Kaip pabrėžė Labdaros ir paramos fondo „Frida“ vadovė Daiva Baranauskė, tai, kad visuomenė smurto artimoje aplinkoje priežastis iki šiol daugiausiai sieja su alkoholio vartojimu - ydinga.