Anot psichoanalitiko Raimundo Milašiūno, šventė yra stresas bet kokiu atveju. Nesvarbu, kokias emocijas skelia – pasitenkinimą ar vienatvės pojūtį.
„Žmogus – saugumo ieškanti būtybė, o saugumą užtikrina tai, kas įprasta, prognozuojama, nuspėjama. Tuo tarpu šventė įprastą režimą išbalansuoja. Vieni žmonės tai kompensuoja tiesiog švęsdami, pripažindami, kad ta diena jiems džiugi. Kiti, priešingai, pasiduoda liūdesiui ar net depresijai. Treti, bandydami nuslopinti nerimą, prisigeria. Tačiau šventė visais atvejais iš tiesų kelia nerimą“, - teigė pašnekovas.
Norintiems komforto per šventes psichoanalitikas patarė apsispręsti, kas yra svarbiau – išlaikyti bent šiokią tokią rutiną ar, atvirkščiai, kuriam laikui iš jos iškristi.
„Pavyzdžiui, jei žmogui yra įprasta darbe būti tarp žmonių, o per šventes jis pasijaučia vienišas, jam reikėtų ir toliau bendrauti, nelikti vienam. Kitaip tariant, jo dienotvarkė neturėtų būti labai neįprasta. Tokiam žmogui išsigelbėjimas galėtų būti ir vieši renginiai. Būdamas tarp žmonių, jis nesijaus toks vienišas. Žmonėms, kurie pavargę nuo bendravimo darbe, geriau į tokius renginius nelįsti. Norintys pakeisti įprastą režimą, kuris juos vargina, galėtų užsiimti koki nors individualia veikla, žodžiu, dieną praleisti neįprastai“, - patarė R. Milašiūnas.
Anot psichoanalitiko, žmogus, planuodamas šventės dieną, bet kuriuo atveju turėtų būti aktyvus, neplaukti pasroviui. Tuo tarpu plačiai paplitusį girtavimą per šventes pašnekovas sieja su senomis sovietinėmis tradicijomis, kai alkoholis būdavo neatskiriamas šventės atributas.
O ką daryti tiems, kuriems kalendorinės šventės, tradiciškai laikomos šeimyninėmis, yra kančia? „Žinoma, egzistuoja moraliniai dalykai, tradicijos, tačiau visada sakau, kad žmogui nereikia savęs prievartauti. Jei save prievartausime, šventė virs dar vienu lažu. Kita vertus, jeigu žmogus nenori su artimaisiais susitikti net esant gerai progai, verta užduoti klausimą, kodėl – kas vyksta?“ - sakė pašnekovas.
Yrant šeimai, nyksta šventės
Anot psichoterapeuto Eugenijaus Laurinaičio, mūsų kultūrinis kontekstas nuo seno buvo labai smarkiai susijęs su šeimos tradicijomis. Jei kalbėsime apie palaikymą, paramą sprendžiant sudėtingas problemas, kaip tik artimieji buvo tie žmonės, kurie padėdavo. Tradicinės šventės tapdavo proga šeimai iš naujo suartėti, sužinoti giminės naujienas. Tokie susibūrimai palaikydavo jausmą, kad aš nesu vienas šiame pasaulyje, nes būti vienam – labai sunku.
Šventės buvo ir tam tikras metų laikų ritualas, būdas atsipalaiduoti, apžvelgti nuveiktus darbus. Malonūs žodžiai nėra įprasti mūsų kultūroje, tačiau per šventes žmonės pasinaudodavo proga pasakyti vienas kitam ką nors gera, pagirdavo prie stalo savo narius, jais pasidžiaugdavo.
„Kalbant apie dabartines šventes, į akis labiausiai krinta jų komercializacija. Šiandien svarbiausia įvykdyti moderniąsias priedermes: apdovanoti visus, parodyti, kad neužmiršome. Tačiau net ir visi sveikinimai šiandien skamba vienodai. Todėl susistatę juos ant stalo nesijaučiame nė kiek geriau. Kita vertus, šventės žmogui būtinos. Jei gyvenimas būtų tik kasdienybė, tikrai būtų tik vergovė ir kančia šioje žemėje“, - teigė psichoterapeutas.
Tačiau silpnėjant šeimyniniams ryšiams, žmogus jaučiasi vis labiau vienišas. Todėl šventė galėtų tapti proga šiuos ryšius kurti ar atstatyti. Kita vertus, tai gali būti proga tik dar labiau susipykti, kas iš tiesų dažnai nutinka.
Švenčių atpildas – saugumo jausmas
Anot etnologo Liberto Klimkos, švenčių reikia kiekvienam žmogui. Jos skaldo laiką. Nagrinėjant indoeuropiečių papročius pastebėta, kad didesnės kalendorinės šventės vykdavo kas 40 dienų. Šventės esmę paprastai sudarydavo du aspektai – sakralinis, susijęs grįžimu į pasaulio pradžią, bei šventinis, kitaip tariant, linksmybės. Jos leisdavo žmonėms neišprotėti nuo sunkaus darbo baudžiavos laikais.
Visuotinės šventės reikalingos pirmiausia tam, kad žmonės, kaip tauta, pajustų vieningumą. Vienybė kuria saugumo pojūtį. Saugumo poreikis, etnologo teigimu, atėjęs dar iš akmens amžiaus gentinės visuomenės laikų. Senais laikais, kai žmonės petys į petį susėsdavo prie laužo, apšviestame rate, tarpu savųjų, jie jausdavo saugiau. Už šviesos rato buvo svetimas, grėsmingas pasaulis.
Tiesa, senosios religijos ritualai, įsivyravus krikščionybei, po truputį nyko, neteko buvusio sakralumo ir virto papročiais, kurie atliekami tik iš pagarbos protėviams. Juk dabar niekas rimtai netiki, kad kalendorinių švenčių papročiai gali turėti poveikį realiam gyvenimui.
Tačiau saugumo jausmas, kad esi ne vienas, svarbus ir šiandien, besikeičiančiame pasaulyje. Visada smagu žinoti, kad jei tau gatvėje atsitiks nelaimė, žmonių solidarumas suveiks ir tikrai atsiras gelbėtojų. Kitas klausimas, ar ši viltis visada pasiteisina. Vis dėlto šventės, anot ekspertų, stiprina šį solidarumo jausmą.