Lotyniški pavadinimai tiko ir kalbantiems arabiškai
Anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, švedų ir daugelyje kitų kalbų naudojami lotyniški mėnesių pavadinimai ar jų variacijos, atėję su krikščionišku kalendoriumi, kuris perėmė romėnų naudotus dievų ir imperatorių vardus. Panašiai skambantys žodžiai prigijo net arabų kalbos atmainose, kurios vartojamos Egipte, Sudane, Somalyje, Jemene, Mauritanijoje, Maroke, o Alžyre ir Tunise mėnesių pavadinimai panašesni į prancūziškus, bet ne angliškus (pavyzdžiui, rugpjūčio pavadinimas, tariamas ūt, primena prancūzišką août, o ne anglišką August).
Etnologo Liberto Klimkos teigimu, Europos pakraščiuose gyvenusios slavų ir baltų tautos išlaikė senuosius fenologinius kalendorinius įvardijimus. Kitaip tariant, jais apibūdinti sezoniniai pokyčiai gamtoje, žemės ūkio darbų eiliškumas, nurodyta, kuo tas laikas išsiskiria. Pavadinimai ne kartą yra keitęsi – kai kurių su dabar žinomu net gerai pasukęs galvą nesusietum.
Savitų mėnesių pavadinimų galima rasti jau pirmuosiuose lietuviškuose raštuose: Martyno Mažvydo „Katekizme“ (1547 m.) minėti tokie mėnesiai, kaip „sausa“, „kova“, „balandza“; Jono Bretkūno „Postilėje“ (1591 m.) – „gegušės“, „semenies“, „Mikieles“. Pastarasis buvo germanizuotas Mykolo vardas, veikiausiai reiškiantis dabartinį rugsėjį.
XVI-XIX a. išleistuose žodynuose galima rasti įvairių lietuviškų mėnesių pavadinimų. Kai kurie šiandien gali gerokai supainioti. Antai M. Pretorijus dabartinį sausį vadino vasariu, vasarį – kovu, balandį – gegužiniu, gegužę – birželiu, spalį – lapkrisčiu, o gruodį – sausiu. Anot L. Klimkos, kai kurie senieji pavadinimai tiksliau atitikdavo gamtos reiškinius: pavyzdžiui, lapkričio pavadinimas labiau tinka dešimtajam mėnesiui, gruodžio – vienuoliktajam, sausio – dvyliktajam.
Romėnų žiema iš pradžių mėnesių neturėjo
Pirmas metų mėnuo vadinamas sausiu, mat ankstesniais laikais tuomet visi vandens telkiniai būdavo užšalę. Jei sninga, iš dangaus krenta smulkus, sausas sniegas. Sausis vadintas ir pusčiumi, dideliu ragučiu, ragu, vasariu, siekiu, šalčio ar vilkų mėnesiu.
Lotyniškai jis buvo vadinamas Ianuarius – dviveidžio Januso, durų ar tarpdurio dievo, mėnesiu. Romėnai tikėjo, esą šis dievas vienu veidu žiūri į praeitį, kitu – į ateitį ir atveria duris naujiems darbams, atgimimui. O suomiams metų pradžia asociuojasi su ąžuolais.
Vasaris tokį pavadinimą gavo, nes anksčiau buvo šiltasis žiemos mėnuo, žiemos speigų išvarginti žmonės, saulei kopiant vis aukščiau, imdavo svajoti apie vasarą, planuoti būsimus darbus. Poetas Vincas Mykolaitis-Putinas apie jį rašė: „apgavikas, vasaros vardu žieduotu prisidengęs“. Šis mėnuo vadintas ir mažu ragučiu, kovu, koviniu, pridėtiniu, taip pat ir pusčiumi.
Suomiai vasarį vadina karoliukų mėnesiu. Lotyniškas pavadinimas – februarius – kilo iš žodžio februum, reiškiančio apsivalymas. Su juo siejamas ir apsivalymo, atleidimo šventės Februa, minimos 15-ą šio mėnesio dieną, pavadinimas. Beje, sausis ir vasaris romėnų kalendorių papildė paskutiniai (apie 700 m. pr. m. e.), nes žiema buvo laikoma mėnesių neturinčiu laiku.
Savo mėnesį gavo ir gegutės, ir kiškiai, ir varlės
Romėnai iki II a. pr. m. e. vidurio Naujuosius sutikdavo kovo 1-ąją. Tai ir dabar atsispindi daugelyje kalbų vartojamuose mėnesių pavadinimuose: romėnai pirmą metų mėnesį vadino martius pagal karo dievą Marsą. Kaip teigiama Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos tinklalapyje, airiai jį vadina vėjų, škotai – varnų, valai –atgimimo, o suomiai – panašiu į žemę mėnesiu. Pirmą pavasario mėnesį parskrenda kovai, tačiau anksčiau lietuviai jį vadino ne tik koviniu, bet ir karveliniu, balandiniu, balandų ar morčiaus mėnesiu.
Dabar balandžiu vadinamas antras pavasario mėnuo, nors skirtingais laikais skirtingose vietose jis turėjo įvairių pavadinimų: karvelis ar karvelinis (nuo paukščių burkavimo), sultekis, biržetas, beržinis, gegužinis, mildvinis, žiedų, Velykų mėnuo.
Lotyniškai jis vadintas aprilis – šis pavadinimas siejamas su veiksmažodžiu aperire (atverti, atidaryti, atsiskleisti). Meilės deivės Veneros globojamą mėnesį bundanti gamta tartum atsiverdavo, skleisdavosi gėlių žiedai, medžių pumpurai. Valams balandis buvo daigų, airiams – kiškių, škotams – pumpurų, o suomiams – drėgnos žemės mėnuo.
Mėnesį, kai imdavo kukuoti gegutė, lietuviai pavadino geguže (taip kartais vadinamas ir šis paukštis). Anksčiau jis vadintas gegužiniu, berželiu, birželiu, sultekiu, miličiu, žiedžiu, sėmeniu, sėtiniu, žiedų mėnesių. Romėnai jį vadino maius graikų deivės Majos, vyriausios plejadės, garbei. Šią deivę atitiko romėnų Majesta (didingoji), dar vadinta Bona Dea, vaisingumo ir vešlios augmenijos globėja, kuriai skirta šventė vykdavo būtent šį mėnesį. Tiesa, poetas Ovidijus manė, kad maius kilo iš žodžio maiores (vyresnieji), o vėlesnio mėnesio – birželio – lotyniškas pavadinimas iuni kilo iš žodžio iuniores (jaunimas). Škotams gegužė – linksmybių, o valams – varlių mėnuo.
Imperatoriai įsiamžino kalendoriuje
Visjavis, sėjinis, jaunius, šienpjovys, sėjinis, sėmenis, biržulis, mėšlinis, sėmenija, biržis, kirmėlių, pūdymo, sėjos mėnuo – taip anksčiau vadintas birželis. Romėnai jį vadino iunius, santuokos ir moterystės globėjos, vyriausiojo dievo Jupiterio žmonos Junonos garbei. Keltai šį mėnesį pavadino arklių, valai – saulės, airiai – medaus, škotai – žemuogių, o suomiai – tiesiog vasaros mėnesiu.
Liepa (anksčiau – šienpjūtis, šienapjūvis, kirmėlius, plūkis, pjaukjavis, liepinis, liepžiedis, šienavimo mėnuo) jau ne vieną amžių vadinama būtent taip. Dabartinį pavadinimą mėnuo gavo nuo tuomet žydinčių medžių, iš kurių bitės prineša itin skaniu laikomo medaus. Suomiams tai yra šieno mėnuo (beje, lingvistai teigia, kad jo pavadinimas kilo iš lietuvių ir kitų baltų kalbų žodžio „šienas“).
Romėnai 44 m. pr. m. e. šį mėnesį pradėjo vadinti iulius imperatoriaus Juliaus Cezario, kuris gimė būtent tada, garbei. Iki tol jis mėnuo vadintas quintilis (nuo quintus – penktas). Tą mėnesį 46 m. pr. m. e. Cezaris įvedė naują kalendorių, dabar žinomą kaip Julijaus. Valai šį mėnesį vadina Šieno, airiai – uodų ar pievų, škotai – griaustinio.
Nuo imperatoriaus nenorėjo atsilikti ir įsūnis Augustas – jo siūlymu Romos senatas 8 m. pr. m. e. ligtolinį sextilis (nuo sextus – šeštas) pervadino augustus. Kad pamalonintų Augustą, senatas suvienodino ir mėnesių trukmę: šeštasis mėnuo, turėjęs 30 dienų, pailgėjo iki 31 dienos – tie turėjo liepa. Tokiu būdu pailgėjo kalendorinė vasara – beje, astronominė vasara Šiaurės pusrutulyje iš tiesų ilgesnė už žiemą.
Lietuvoje šis mėnuo yra rugių, kurie nuo seno auginami mūsų krašte ir kurių pavadinimas yra senas, baltiškas, pjūties metas. Ankstesniuose žodynuose daugiausia buvo pateikiami ir kitokie pavadinimai: šilius, visjavis, rugsėjus, pjūtis, pjūmonies, pjūvės, rudens mėnuo. Rugpjūtis buvo vadinamas ir degėsiu – prūsiškai vasara buvo „dagis“, o lietuvių kalboje ir dabar vartojama „daga“, reiškianti ne saulės kaitrą, o derlių, pjūtį, brandą.
Valams tai yra vyšnių mėnuo, olandams – ginčų, airiams – gandrų. Grūdų ar derliaus mėnesiu jį vadina suomiai.
Vieniems pakako skaičių, kiti prisiminė mirtį
Kiti Romos imperatoriai ėmė savintis septintą mėnesį ir vadino jį Tiberijaus, Antonijo Pijaus, Aurelijaus Komodo vardais. Jis taip pat buvo pailgintas iki 31 dienos, bet ilgainiui viena jo diena atiduota spaliui, o pats mėnuo pavadintas paprastai – september (nuo septem – septyni). Suomiai taip pat nebuvo išradingi – pavadino rudens mėnesiu.
Lietuviams jis seniau buvo rugys, viesulinis, rudeninis, rudugys, paukštlėkis, gandrinis, gervinis, šilinis, grybaulia, želmeninis, rujos, šilų, viržių mėnuo. Airiai ji pavadino dainų, valai – duonos mėnesiu.
Romėnai ilgai galvos nesuko ir ieškodami pavadinimo dabartiniam spaliui, kuris anuomet buvo aštuntas mėnuo, - october (nuo octo – aštuoni), nors teigiama, kad jis buvo pavadintas imperatoriaus Oktaviano vardu. Airiai šį mėnesį vadino skerstuvių, valai – derliaus, škotai – slogų, lietuviai – septintiniu, lapkrisčiu, vėliniu, visagairiu, visagaviu, spaliniu. Spaliu jis pavadintas, kadangi ateidavo spalių – lino šiaudo šapų – mušimo metu. Suomijoje tai yra purvo mėnuo.
Paskutinius du mėnesius romėnai taip pat vadino pagal jų eilę kalendoriuje: november – nuo žodžio novem (devyni), o december – nuo decem (dešimt). Lietuviams lapkritis (lapų kritimo metas) anksčiau buvo lapkrėstys, gruodinis, spalinis, vėlinis, vėlius, airiams – mirusiųjų, valams – vėlių, škotams – protėvių, indėnams irokėzams – medžionės, suomiams – mirties mėnuo.
Gruodis pavadinimą gavo nuo gruodo (speigo sukaustytos grumstuotos žemės). Anksčiau jis buvo ir vilkinis, sausinis, siekis, vilkas, vilkolakis, Kalėdų mėnuo (pastarąjį pavadinimą suomiai vartoja iki šiol). Škotams jis buvo ilgų naktų, airiams – vilkų, valams – didysis, frankams – šešėlių mėnuo.