Iki šiol su emigracija susidurdavau tik kalbindamas emigravusius pašnekovus savo straipsniams DELFI portale. Prieš pusmetį supratau: nepažinsiu gyvenimo, jei pats nepabandysiu pagyventi užsienyje. Taigi spalio pabaigoje į lagaminą prisikimšau vasariškų drabužių, palikau reporterio darbą DELFI ir praleisti lietuviškos žiemos išvykau į Australijos perlą Sidnėjų.

Apie pirmus įspūdžius nuvykus į Sidnėjų jau rašiau. Pamenu, akimis permečiau straipsnio komentarus – dalis stebėjosi, kaip galima atsisakyti darbo, viską mesti ir išvažiuoti. Ypač prajuokino įžvalgos, esą jei tau artėja 30, turi tapti sėslus. Kiti apkaltino inkštimu ir skundimusi. O aš aprašiau, kaip tada jaučiausi ir neatsiimu nė vieno savo žodžio. Tačiau greitai mano mintys apie Australiją pasikeitė kardinaliai ir šiandien man atrodo, kad dėl gautos patirties ir įspūdžių sprendimas išvykti buvo teisingiausias gyvenime.

Praėjo pusė metų – ir aš vėl vaikštau šlapiomis Vilniaus gatvėmis. Kartu su aplinkiniais bandau įsivaizduoti, kad atėjo pavasaris. Ir nuolat turiu teisintis, kodėl nelikau gyventi Australijoje – daugelio aplinkinių nuomone, turėjau naudotis proga ir bet kokia kaina ten likti.

Pusmetis Australijoje man atvėrė akis, kodėl žmonės emigruoja. Taip pat leido į Lietuvą pažvelgti kitaip. Dabar galiu išsakyti, kas čia mane labiausiai stebina.

Kas labiausiai krenta į akis grįžus

Mindaugas Jackevičius
Grįžus iš Australijos, tiek Vilnius, tiek Lietuva atrodo skurdžiai. Pradedant Naujininkų daugiabučiais vos pajudėjus iš oro uosto, baigiant išklypusiomis šaligatvių plytelėmis ar automobilių parku. Vaikščiodamas išlaižyto Sidnėjaus ar europietiško Melburno gatvėmis, buvau tą pamiršęs. Nieko tokio – kaip sakė draugai, pagyvensi čia mėnesį ir pamirši, kad iš viso kažkur išvykęs buvai.

Kai vienas draugas, pasakodamas apie savo gyvenimą Vilniuje, rašydavo, kad čia trūksta žmonių, nesusimąstydavau. Bet kai grįžęs išėjau pasivaikščioti po Vilniaus Senamiestį, tikrai pasijutau atsidūręs dykroje. Anksčiau nesuvokdavau, kad pas mus iš tikro tuštoka.

Prastas oras. Galite mane įtikinėti, kad nebūna prasto oro, tik prasta apranga, tačiau taip tik guodžiame save. Kada grįžęs iš australiško rudens patenki į dar šaltesnį lietuvišką pavasarį, supranti, kodėl žmonės nuolat sloguoja, kosti ir vaikšto pikti.

Bet labiausiai žagtelėjau perėjęs per Vilniaus barus ir kavines. Ir tik man nepasakokit, kad niekas nepabrango! Pabrangęs ir mano mėgstamas putojantis vynas, ir būsto nuoma.

Taip, Sidnėjus – vienas brangiausių miestų pasaulyje ir nuvykus kainos įvarė šoką. Bet kai pradėjau gauti padavėjo atlyginimą, viskas atrodė tvarkoje. Sidnėjuje daugiausia bendravau su jaunimu. Dauguma jų į Australiją žiūrėjo kaip į gyvenimo nuotykį, studijavo koledžuose ir dirbo aptarnavimo sferoje. Nors legaliai buvo galima dirbti tik 20 valandų per savaitę, norintys sugebėdavo padirbėti papildomai, uždirbamų pinigų užtekdavo ir nuomai, ir pramogoms, ir kelionėms – tapo įprasta, kad kas nors iš draugų ir pažįstamų skrenda į Balį, Havajus, Naująją Zelandiją arba kur arčiau – į Melburną ar Elis Springsą.

Dirbdamas padavėju, Australijoje gali oriai gyventi ir dar keliauti. Pas mus, deja, to dažnai negali leisti net dirbdamas kvalifikuotą darbą.

Harboro tiltas (Harbour Bridge) Sidnėjuje

„Ponia, šitas maišelis kainuoja“, – vienai užsienietei, bandžiusiai pasiimti parduotuvės maišelį, anądien šaukė „Rimi“ pardavėja. Tokia lietuviška tvarka stebina ne mane vieną. Kaip ir tai, kad dalis Lietuvos maitinimo įstaigų apmokestina vandenį iš krano.

Jeigu turėčiau teisės magistro laipsnį ir man pasiūlytų dirbti už minimalų atlyginimą, nedvejodamas emigruočiau. Tai padarė ir viena mano sutikta lietuvė, dabar dirbanti barmene ir sprendžianti, kur leisti atostogas – užteks Kernso, ar skristi į Tailandą.

Kas nuostabu Australijoje

Nerašysiu apie auksinius paplūdimius su švariais tualetais ir dušais, puikų viešąjį transportą, nepriekaištingai sutvarkytus parkus ar festivalių galybę. Kur kas labiau į akis krito santykiai tarp žmonių.

Pagarba žmogui. Garbės žodis – dirbdamas padavėju ir lakstydamas su šampano buteliais, jaučiausi labiau gerbiamas nei dirbdamas žurnalistu Lietuvoje. Apie pagarbą paprastam žmogui kalba ne vienas, emigravęs į bet kurią kitą turtingą, išsivysčiusią Vakarų civilizacijos valstybę. Aš iki šiol nesuprantu, kodėl Lietuvoje „ne lygis“ dirbti valytoju, o nesimokantys vaikai gąsdinami, kad turės eiti šluoti gatvių.

90-metės Australijoje nesijaučia močiutėmis. Senyvos moterys nesiriša skarelių, ir toliau dažosi lūpas bei stilingai rengiasi. Senyvi žmonės neuždaromi namuose: vežimėlyje sėdinti mama vaikų vežiojama po kavines ir vaišinama šampanu. Šoką gavau pamatęs, kad Australijoje vairuoja 95-erių sulaukę senoliai.

Opera "Aida" Sidnėjuje

Kas pasikeitė galvoje

Dabar aš dar labiau gerbiu emigrantus. Pirmiausia už tai, kad jie išdrįsta kurti savo gyvenimą svečioje šalyje. Patikėkite, atsidurti kitame pasaulio krašte, kitoje kultūroje, ten rasti darbą, savo vietą, gyventi toli artimųjų pakeliama ne kiekvienam. Jau nekalbu apie tuos, kurie užsienyje karjerą padaro.

Nors ką tik rašiau apie akis badantį skurdą, pasaulio kontekste Lietuva yra išsivysčiusi šalis. Per pusę metų sutikau jaunuolių iš viso pasaulio. Daugumos jų tikslas buvo likti Australijoje ir kurti gyvenimą čia. Ir nieko nuostabaus – pavyzdžiui, brazilai pasakojo, kad jų šalyje baisu viešai naudotis net išmaniuoju telefonu – gali atimti vidury dienos. Jau nekalbu apie masinę korupciją. Mūsų gyvenimo standartai nepasiekiami daugeliui Azijos ir Pietų Amerikos valstybių.

Aš nebebijau, kad ateityje nebus kam mokėti pensijų. Nors mūsų šalyje mažėja žmonių ir dirbančiųjų, Australijos pavyzdys rodo, kad šią bėdą galima išspręsti imigrantais. Australijos restoranų virtuvėse pluša būriai pakistaniečių, kirpyklose kerpa nepalietės ir irakiečiai, vestuvėse padavėjais dirba lietuviai, ispanai ir brazilai. Ir, kiek supratau, niekam dėl to galvos neskauda.

O dabar paaiškinsiu, kodėl šioje nuostabioje šalyje nelikau. Mat, kaip bebūtų, Lietuvoje ir Europoje gyventi įdomiau. Mes turime tiek problemų – pradedant perpildytais vaikų namais, baigiant neasfaltuotais keliais ar Putinu prie durų. Net patiems australams kartais atrodo, kad jie gyvena nuobodžiai ir užkampyje. Gėjų eitynės jiems nekelia siaubo ir aistrų, nereikia krūptelėti gavus sąskaitas už šildymą, jų vaikų nevagia dėl gerų genų kaimyninėje valstybėje.

Panešiojęs indus, pavalęs stalus ir išpilstęs dešimtis butelių šampano, dar kartą įsitikinau, kokį nuostabų darbą dirbu Lietuvoje. Būdamas svetimšalis, Australijoje su žurnalisto diplomu nelabai ką nuveiksi, o gyvendamas Lietuvoje turiu galimybę daryti tai, apie ką nuo vaikystės svajojau. Antra, Australijoje aiškiai suvokiau savo vietą – imigrantas iš Europos. Gerbiamas, aprūpintas, tačiau svetimas.

Nors man jau tuoj 30, bet liksiu naivus idealistas – noriu stebėti ir fiksuoti, kaip mano valstybė nelengvai pareina per procesus, kuriuos išsivysčiusios Europos ir pasaulio šalys jau pamiršo.