Daugelį Lietuvos problemų padėtų išspręsti didesnis atvirumas, veiklumas ir pasitikėjimas savimi, tačiau matyti polinkis pasitikti iššūkius ne aktyviais veiksmais ir idėjomis, o sustingus ir susigūžus trapiame savo kiaute.
© Corbis

Per pastaruosius keletą metų Lietuvai teko patirti, ką gali reikšti energetinė ar finansinė šalies izoliacija. Žinoma, žodį „izoliacija“ tenka vartoti kiek perkeltine prasme: dėl menamo gedimo „Družbos“ naftotiekyje Lietuva nepritrūko degalų, o kai skandinavų bankai nustojo pumpuoti pinigus į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, šių valstybių finansų sistemų neištiko krachas. Norint suprasti ar prisiminti, ką reiškia tikroji ekonominė izoliacija, greičiausiai tektų persikelti į 1991-ųjų Lietuvą, kai Rusija paskelbė prekybos embargą, o kasdienio vartojimo prekės tapo deficitu.

Vis dėlto šalis šiuo metu yra patekusi į tam tikrą ekonominę atskirtį, tiksliau, niekada iš jos taip ir nebuvo ištrūkusi. Dėl to kaltos ne tik nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės, mat Lietuvoje kol kas neįprasta darant vieną žingsnį galvoti apie kitą, o tokiose svarbiose ūkio srityse kaip finansai ar energetika turėti ne tik planą A, bet ir planą B. Mažiems pasaulio žemėlapio ploteliams, kaip Lietuva, atsarginis planas turėtų tapti būtinybe.

Finansų embargas

Kai pastarojo dešimtmečio pradžioje į šalies finansų rinką pradėjo žengti skandinaviško kapitalo bankai, vargu ar buvo tikinčių, kad jų atėjimas pablogins šalies ūkio būklę. Iš tiesų užsienio bankai atnešė vakarietiškos bankininkystės tradicijas, sudarė galimybes naudotis pažangiomis paslaugomis ir gausiais finansiniais ištekliais. Spartaus septynetą metų trukusio ekonomikos augimo, kuriuo taip džiaugėsi socialdemokratų Vyriausybė, greičiausiai nebūtų buvę, jei ne skandinaviškų bankų pinigai. Sunku įsivaizduoti lietuviško kapitalo banką, kuris būtų sugebėjęs savo kredito ištekliais prilygti užsienio bankams.

Per pasaulį nuvilnijus finansų krizei, jos atgarsiai greitai atsirito ir iki Lietuvos. 2008-ųjų pabaigoje bankai visiškai pakeitė paskolų teikimo politiką ir šalies verslą paliko be kreditinių išteklių, t. y. įstūmė į tam tikrą izoliaciją. Natūralu, kad per penketą metų iš skolintų pinigų gyventi įpratusiam verslui tai sukėlė šoką. Bet ir patys bankai buvo įsprausti į kampą, nes skolinti toliau būtų reiškę neišvengiamai didinti savo nuostolius. Pasikeitus ekonomikos situacijai, skandinaviškų bankų buvimas šalyje tapo pranašumu, dėl kurio išvengta finansų sistemos griūties, nes pagrindiniai bankai suteikė injekcijas kapitalui padidinti. Stambų vietos banką, neturėjusį tvirto tarptautinio užnugario, galėjo ištikti latvių „Parex“ likimas – jį šios šalies vyriausybei teko gelbėti biudžeto pinigais.

Žinoma, skandinavų bankai klydo, ir patys tai pripažino. Greito pelno siekis lėmė, kad jų dėmesio centre atsidūrė statybų sektorius. Dėl staiga užplūdusio finansavimo šis sektorius sparčiai išsiplėtė, į šešėlį įstumdamas kitas perspektyvias sritis, jame išsipūtė kainų burbulas, nuo kurio nukentėjo tiek patys bankai, tiek verslas, tiek ir gyventojai. Ar vis dėlto bankai turėjo būti suinteresuoti darnia šalies ūkio plėtra? Gal ir galėjo, bet tikrai neprivalėjo. Tuo turėjo rūpintis valstybės valdžia, galėjusi pristabdyti perkaitusią nekilnojamojo turto rinką ar pasirūpinti, kad pigūs kreditų ištekliai pasiektų ne vien statybų bendroves. Todėl net vienintelis planas A turėjo greit išryškėjusių trūkumų. 

Dar didesnė problema ta, kad valdžia neturėjo parengusi plano B, kuriuo būtų numatytas biudžeto rezervas ir didelio masto valstybiniai užsakymai verslui. Vietoje to jai pačiai teko nemažai ir gana didelėmis palūkanomis per praėjusius metus skolintis iš vietos bankų, taip juos išlaisvinant nuo būtinybės skolinti verslui. Pastarajam tai tikrai neišėjo į naudą. Jei bankai galvoja apie veiklos tęstinumą, jie pradės skolinti aktyviau, nes tik iš naujų paskolų galės kompensuoti seniau patirtus nuostolius ir vėl uždirbti pelno. Šiaip ar taip, norėtųsi, kad būsimą ekonomikos krizę valdžia sutiktų geriau pasirengusi. Dabar ji galėtų bent jau tesėti pažadus ir gerinti sąlygas verslui, nes imtis gelbėjimo darbų – per vėlu.

Energetikos žabangos

Kai 2010 m. pirmąją dieną liovėsi suktis Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko turbinos, prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad dabar prasideda Lietuvos kelias į energetinę nepriklausomybę. Jei šiuo keliu būtų pradėta eiti prieš septynetą metų, kai stodami į ES pažadėjome uždaryti Ignalinos AE, tai energetinę laisvę greičiausiai jau turėtume. Kita vertus, kol veikė planas A, niekas nesirūpino planu B. Taip, finansų krizė užklupo netikėtai, bet pigaus elektros energijos gamybos šaltinio praradimas artėjo neišvengiamai ir seniai. Elektros rinka, elektros jungtimis į Švediją ir Lenkiją, elektros gamybos šaltinių įvairove susirūpinta tik praėjusiais metais. Jei tuo būtų užsiimta anksčiau, dabar atominės elektrinės uždarymas taip smarkiai nelemtų kilovatvalandės kainos. 

Elektros energija nėra pati opiausia energetinės izoliacijos problema. Net ir per minėtą 1991 m. ekonominę blokadą elektros tiekimas į Lietuvą iš Rusijos nebuvo nutrauktas. Imti ir išjungti elektros tiekimo kitai šaliai neįmanoma dėl techninių tinklų charakteristikų. Tikėtina, kad kai Kaliningrade išdygs nauja atominė elektrinė, šiuo atžvilgiu Lietuva Rusijai taps dar reikalingesnė. Todėl vargu ar kada nors liksime be elektros energijos, net ir neturėdami alternatyvų. Tačiau be jų už elektrą gali tekti mokėti itin nepalankią kainą.

Kitaip nei elektros tiekimą laidais, dujų ar naftos tiekimą vamzdžiais nutraukti yra paprasta. Todėl, jei nekontroliuoji abiejų vamzdžio galų, visada gali iškilti netikėtų žaliavos tiekimo sutrikimų. Tuo Lietuva įsitikino 2006 m., kai lenkų koncernui pardavus „Mažeikių naftos“ perdirbimo gamyklą nafta „Družboje“ netikėtai baigėsi. Ši pamoka priminta ir per šių metų birželio pabaigoje vykusį Rusijos ir Baltarusijos konfliktą dėl dujų, kurio metu trumpam buvo dingusios dujos. 

Naftos tiekimo sutrikimams esame gerai pasirengę – nafta importuojama per Būtingės naftos terminalą, o jei „Orlen Lietuva“ būtų sustabdyta, kuro šalies degalinėse taip pat nepristigtume. Jį būtų galima importuoti per įmonei „Klaipėdos nafta“ priklausantį terminalą. Ši valstybės valdoma įmonė ir yra tas atsarginis planas B. Lenkai jau ne kartą išreiškė norą perimti šios įmonės kontrolę, tačiau Lietuvai tai reikštų vieno iš energetinio saugumo garantų praradimą. 

Dujos šiuo metu yra silpniausia grandis šalies energetiniame paveiksle. Lietuvoje jos dingti gali panorėjus ne tik Rusijai, bet ir Baltarusijai. Pastaroji net gali turėti didesnę įtaką, nes Rusija, sustabdžiusi dujų tiekimą Lietuvai, be jų paliktų ir Kaliningradą. Todėl taip pat yra mažai tikėtina, kad rusai ilgam nutrauktų dujų tiekimą. Vis dėlto alternatyvų neturėjimas lemia tai, kad už dujas Lietuva moka vidutiniškai trečdaliu brangiau už kitas Europos šalis. Suskystintų dujų terminalas ir galimybė jų atsiplukdyti iš Afrikos ar arabų šalių būtų geidžiamas, bet vis dar neįgyvendintas planas B. Turint jį greičiausiai atpigtų ir rusiškos dujos.

Visuomenės atotrūkis

Politiniame gyvenime izoliacionizmas pasireiškia kiek kitaip nei ekonominiuose dalykuose: čia problema yra ne plano B trūkumas, objektyvūs išorės veiksniai ar valdžios nesusitvarkymas, bet pirmiausia – savanoriškas lindimas į kiautą.

Didžioji dalis lietuvių nepasitiki valdžia, o visą politiką laiko „nešvariu“ užsiėmimu. Šios nuostatos sukuria požiūrį, kad paprasti žmonės negali turėti nors kiek reikšmingesnės įtakos priimant sprendimus. Galima be saiko kritikuoti Lietuvos įstatymus ir vykdomą politiką, neskaidrumą, lobistinių interesų „prastūminėjimą“, tačiau tiesa ta, kad piliečiai beveik nesinaudoja savo teisėmis įsitraukti į sprendimų priėmimo procesą.

Pilietinės visuomenės instituto atliktas tyrimas „Atvira valdžia“ atskleidė įdomius rezultatus: nors piliečiai turi nemažai teisėtų galimybių pateikti valstybės institucijoms peticijas ar pareikšti savo nuomonę dar svarstant įstatymų arba nutarimų projektus, šiomis teisėmis naudojasi tik vienetai.

Piliečių, visuomeninių organizacijų ir institucijų galimybės įsitraukti į įstatymų projektų svarstymo procedūrą yra numatytos Seimo statuto, o parlamento komitetai gali rengti projektų klausymus.
Paprastai Seimo komitetai skelbia laukiantys pasiūlymų ar pastabų iš visuomenės, institucijų ir suinteresuotų asmenų, tačiau praktiškai šiomis galimybėmis yra naudojamasi labai retai.

Tik maždaug dešimtadalis svarstomų įstatymų projektų sulaukia kokių nors pastabų iš visuomenės ir visuomeninių organizacijų. Remiantis 2007 m. atliktu tyrimu, iš 108 atsitiktiniu būdu parinktų Seimo komitetų išvadų dėl įstatymų projektų, pateiktų nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 12 d., tik vienuolikoje buvo užfiksuotos iš piliečių ir organizacijų gautos pastabos.

Itin retai Lietuvos piliečiai naudojasi ir peticijų teise, bandydami siūlyti konkrečias priemones, kaip reikėtų keisti vieną ar kitą įstatymą, Vyriausybės nutarimą ar savivaldybės sprendimą. Per metus Seimo Peticijų komisija priima svarstyti tik keliolika peticijų, o savivaldos lygiu tokie atvejai apskritai yra retos išimtys.

Kai piliečiai tarsi iš anksto nuvertina savo balsą, tai verčia ir valdžios institucijas atsainiai žiūrėti į jų iniciatyvas. Jos laikomos greičiau nereikalingu formalumu nei natūralia prievole įtraukti piliečius į politinių sprendimų priėmimo procesą. Abipusis valdžios ir visuomenės atsiribojimas bene labiausiai didina politinės sistemos uždarumą ir kuria dvi izoliuotas stovyklas: sau dirbantį politinį elitą ir visuomenę, nenorinčią veltis į „nešvarią politiką“ ir netikinčią savo galimybėmis ką nors pakeisti.

Atviri tik rusams

Mažai tautai būtina domėtis aplinkiniu pasauliu ir būti atvirai. Tik taip galima ištrūkti iš ankšto provincialumo kiauto ir suprasti, kokiu ritmu keičiasi gyvenimas ir kas aktualu pasaulyje „realiuoju laiku“. Globalizacija atveria vis daugiau galimybių įvairiais būdais gauti informacijos apie užsienio įvykius. Tačiau pirmiausia reikia domėtis ir mokėti priimti šią informaciją. Viskas prasideda nuo elementaraus užsienio kalbų mokėjimo.

ES užsienio kalbų mokėjimui skiriamas itin didelis dėmesys. 2008 m. buvo priimta daugiakalbystės strategija, pavadinta „Daugiakalbystė: Europos turtas ir bendras įsipareigojimas“. Šioje strategijoje pabrėžiama, kad kalbų mokėjimas yra labai svarbus atsakant į šiuolaikinius iššūkius – globalizaciją, išaugusį žmonių mobilumą ir migraciją. Kaip teigiama strategijoje, kalbų mokėjimas gerokai padidina žmonių gebėjimus pritaikyti savo profesines žinias kitose ES šalyse, o tai natūraliai didina visos ES socialinę lygybę ir gerovę, nes skatina ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą. Todėl ES ketina daugiau pastangų skirti kalbų politikai, ypač tokiose srityse kaip švietimas, žiniasklaida, tyrimai, socialinės paslaugos ir konkurencingumo didinimas.

Lietuvos gyventojų kalbų mokėjimas yra vertinamas gana įvairiai. Dauguma vykdytų apklausų rėmėsi subjektyviais atsakymais apie kalbų mokėjimą. Tarkime, 2005 m. visos ES mastu atlikta apklausa atskleidė, kad Lietuvoje 79 proc. moka rusų kalbą, 26 proc. – anglų ir 17 proc. – lenkų kalbą. Tais pačiais metais Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos užsakyta apklausa pateikė kiek kitokius rezultatus: rusų kalba gerai skaito ir kalba 70 proc. gyventojų, o anglų – tik 5 proc. Kiek vėliau atlikta „TNS Gallup“ apklausa parodė, kad rusiškai bent šiek tiek supranta daugiau nei 90 proc. Lietuvos gyventojų, o anglų kalbą – apie 17 procentų.

Minėtos kalbų mokėjimo disproporcijos lemia, kad Lietuva iš esmės yra visai atvira tik vienai kultūrinei ir informacinei erdvei – Rusijos. Kaip rašo studijos „Tarp Rytų ir Vakarų: Lietuvos visuomenės geokultūrinės nuostatos“ autoriai Ainė Ramonaitė, Nerijus Maliukevičius ir Mindaugas Degutis, Lietuva patenka į Rusijos, o ne į Vakarų informacinę erdvę.

Ši tendencija ilgainiui turėtų keistis. Jau dabar didžiųjų miestų (Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos) gyventojų tyrimas, 2008 m. atliktas „TNS Gallup“ pagal Vilniaus universiteto projektą „Miestai ir kalbos“, parodė, kad didesnė dalis jaunų žmonių (tarp 15 ir 29 metų) moka anglų, o ne rusų kalbą. Tarp įvairių informacijos šaltinių, kuriais naudojasi didžiųjų miestų gyventojai, nemaža dalis tenka interneto tinklalapiams anglų kalba – beveik 30 proc. apklaustųjų dažnai juos naršo. Vis dėlto kol kas daugiau Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų žiūri televiziją, klausosi radijo, skaito knygas ir periodiką dažniau rusiškai, o ne angliškai.

Menką užsienio periodinių leidinių paklausą Lietuvoje patvirtina ir tų leidinių platintojai. Antai iš didžiausio užsienio spaudos tiekėjo „Impress Teva“ leidinius prenumeruoja apie tūkstantį Lietuvos juridinių asmenų – daugiausia įmonės ir ambasados. Tik maždaug dar tiek pat užsienio leidinių yra nuperkama per mėnesį įvairiose prekybos vietose.

Tačiau lietuviai supranta, kad užsienio kalbų mokėjimas yra būtinas. Pagal „Eurobarometro“ apklausas, net 69 proc. lietuvių sutinka, kad visi ES turėtų mokėti dvi užsienio kalbas, neskaitant gimtosios kalbos. Tai vienas aukščiausių rodiklių visoje ES – vidutiniškai su tokiu teiginiu sutinka 50 europiečių.

Savo vaikus Lietuvos gyventojai taip pat labiausiai norėtų mokyti anglų kalbos. Į klausimą, kokios užsienio kalbos turėtų mokytis jų vaikai, net 93 proc. atsakė, kad anglų, 43 proc. – rusų ir 34 proc. – vokiečių. Pastarasis rodiklis suteikia šiek tiek vilčių, kad Lietuvoje nebus užmirštos ir kitos Europos kalbos. Anglų kalbos mokymui skiriant didžiausią dėmesį, pastaruoju metu labai krito susidomėjimas kitomis Senojo žemyno kalboms – vokiečių, prancūzų, ispanų ar italų. Pastarosios kalbos lietuviams vis dar atrodo per daug egzotiškos: tik 6 proc. tėvų norėtų, kad jų vaikai mokytųsi prancūzų, o 2 proc. – ispanų kalbos.

Žiniasklaidos užsienio kalbomis vartojimas tarp lietuvių didžiuosiuose miestuose (proc.)

VartojimasRusų kalba Anglų kalba Lenkų kalba Vokiečių kalba 
DažnumasDažnaiKartaisDažnaiKartaisDažnaiKartaisDažnaiKartais
Skaito knygas10,930,68,923,90,83 0,93,1
Skaito periodiką7,428,5620,2 0,63,20,42,4
Klauso radijo16,939,29,220,31,14,70,3 1,2
Žiūri televiziją33,144,418,1301,97,41,13,7

Kultūros kariūnai

Lindimas į savo kiautą dažnai susijęs su psichologiniu pasipriešinimu anglų kalbos ir jos skleidžiamos kultūros plitimui. Bet pabrėžtina lietuvybė ir etnolingvistinis tautiškumas, lietuvių kalbos sudievinimas ir šios pakraipos stabmeldystė persmelkia dalį visuomenės antivakarietiškomis nuotaikomis, šiek tiek net primenančiomis Rusijos žiniasklaidos skleidžiamą isterišką propagandą.
Daug kam Lietuvoje kultūra asocijuojasi su tautine savastimi ir prašyte prašosi kovos lozungų: pasipriešinimo globalizacijai, menamam nutautėjimui, nacionalines valstybes esą nuvertinančiai ES ir kitoms „svetimybėms“. Liūdni atodūsiai dėl tautinės kultūros girdėti ir tarp kai kurių intelektualų, ir tarp nostalgiją sovietmečiui (liaudies dainoms ir šokiams, tautiniams drabužiams, kaimo kapeloms) jaučiančių vyresnės kartos žmonių, ir tarp amžinų lietuviškumo ieškotojų – nuo neopagonių iki kalbininkų fundamentalistų.

Tokios kultūros mylėtojai viešojoje erdvėje neretai veikia kaip atviros visuomenės priešai: kultūra jiems pirmiausia yra tai, kas skiria „sava“ nuo „svetima“. Kalbėdami apie tautinę kultūrą, jie žodžiui „puoselėti“ būna linkę suteikti užsisklendimo, atsitvėrimo prasmę. Lietuva jiems yra lyg Žalgirio kovos laukas, kuriame išsirikiavusi priešų kariuomenė yra jau nebe kryžiuočiai, bet globalistai, žmogaus teisių gynėjai, liberali „nutautėjusi“ ES, vartotojiška Amerika ir dar daugybė vėjo malūnų, laukiančių savų donkichotų.

Šiuo atžvilgiu kovotojai už tautinę kultūrą yra ne tik tautiškumo, bet ir vertybinės savasties sargai, nuolat besijaučiantys apsupti priešų ir kariaujantys dėl vertybių. „2009 m. suliepsnoję ginčai dėl Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo buvo salvės, skelbiančios karo dėl vertybių pradžią Lietuvoje“, – rašo konservatorius Mantas Adomėnas, pagarsėjęs savo vertybiniais karais su Europos Parlamentu („karai dėl vertybių“ Vakaruose vadinami „kultūriniais karais“). Pagal donkichotišką mąstymą, vidaus ir išorės priešai šaudo salvėmis, gviešiasi lietuvių vertybinio ir kultūrinio tapatumo, o mes jį giname, kaip Pilėnus gynėme nuo kryžiuočių.


Kultūrinio aptvaro aura

Yra ir kita – ne su savastimi (vertybėmis bei folkloru) susijusi, bet universalistinė kultūros samprata, kurią skelbė šiuolaikinių universitetų idėjinis pirmtakas Wilhelmas von Humboldtas. Pagal ją kultūros esmė – ne kolektyvinis tapatumas ir vertybių bendrystė, bet asmenybės kultivavimas – ugdymas, išprusimas, akiratis. Kitaip tariant, tai, ką lemia gabumai, žinios bei polinkiai, ir tai, ką turėtų teikti, puoselėti bei saugoti universitetai.

Nei Lietuva, nei jos universitetai šiuo požiūriu neatrodo sėkmingai įveikę žlegsinčios provincialumo klampynės. Tai matyti keliais aspektais. Pirma, mūsų universitetai veik neplečia studentų kultūrinio akiračio ir, iš esmės atsisakę universaliojo ugdymo, rūpinasi tik formaliais ir siaurais žinių „kalimo“ dalykais. Už geležinės uždangos pusę amžiaus išbuvusi Lietuva per dvidešimt nepriklausomybės metų pristeigė daugybę aukštųjų mokyklų, bet universitetinis ugdymas net nepriartėjo prie tarpukario pasiekimų: nebuvo išugdyta nauja kultūros elito karta, visuomenės autoritetai bei lyderiai.

Antra, kaip tvirtina filosofas ir europarlamentaras Leonidas Donskis, Lietuvos akademinė bendruomenė, palyginti su tarpukariu, yra atsitvėrusi nuo Vakarų ir paskendusi vidaus įtakų bei protekcijų žaismėse. Anot L. Donskio, nė vienas garsesnis Vakarų tyrinėtojas taip ir netapo Lietuvos universitetų gyvenimo dalimi. Situacija visai kitokia nei prieškario Lietuvoje – anuomet buvo pasiekta, kad į mūsų valstybę atvyktų gyventi bei dėstyti kitų šalių kultūros žmonės ir akademinio pasaulio autoritetai. Maža to, Antrosios Respublikos laikais užsienyje mokslus baigę lietuvių intelektualai grįždavo į Lietuvą ir taip praturtindavo jos kultūrinį gyvenimą, o šiandien stebime atvirkštinį procesą.

Lietuvos akademiniame gyvenime vis labiau pasigendama per nepriklausomybės dvidešimtmetį išugdyto elito sluoksnio. „Kol kas Lietuva vis dar turi neblogą mokslininkų ir dėstytojų korpusą, kurį sudaro sovietmečiu parengti specialistai. Bet per dvidešimt nepriklausomybės metų akademinio pasaulio žvaigždės Lietuvoje taip ir nesusiformavo“, – teigia L. Donskis. Jo nuomone, nedalyvaujantys vietos įtakos žaidimuose ar jubiliejų nešvenčiantys kūrybos žmonės Lietuvoje yra pasmerkti likti anapus pripažinimo lauko.

Tačiau ar atvėrę visus savo langus Europos vėjams savaime išspręsime kultūros problemas ir visokeriopai pakelsime universitetų lygį? Juk Europa turi savų bėdų.

Prieš aštuonerius metus, grįžęs iš Europos kultūros parlamento pirmosios sesijos, apie tai rašė L. Donskis: „Menininkus ir mokslininkus vis labiau kontroliuojanti, o neretai ir išstumianti naujoji menedžerinė klasė, t. y. ekspertinė ir politinė biurokratija (...), paverčianti universitetų katedras ir tyrimų centrus verslo įstaigomis, vis labiau įsigalintis paraiškų rengimo profesionalų sluoksnis (...), redukuojantis visą intelektinę kultūrą į keliasdešimties ideologinių raktažodžių įvaldymą... – tai tik keletas pavyzdžių.“

Šios Europos parlamentaro ir filosofo įžvalgos tikrai nesuteikia pagrindo įtikėti, jog Europos universitetų praktikų kopijavimas išves iš sąstingio Lietuvos kultūrą ir įkvėps jai Vakarų civilizacijos dvasios. Šitai sakytina ne vien apie universitetus. Antai kitas Europos parlamentaras, Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis panašia gaida aprašo 1993 m. įvykusį savo pokalbį su tuomečiu Belgijos karaliumi Baudouinu. Pašnekovų tuomet konstatuota, jog dabartinėse demokratiškose Vakarų šalyse, kaip ir kadaise SSRS, jauni žmonės ugdomi gūdaus materializmo dvasia. „Su mažomis išimtimis, niekas nekalba apie dvasines problemas, dvasines vertybes. Visas problemų ratas apsiriboja ekonominiu efektyvumu, įtakų ir kontrolės zonomis pačia materialistiškiausia prasme (...). Bet juk tai kultūros smukimas“, – negailėjo karčios kritikos V. Landsbergis.

Kultūros uždarumas pasmerktų mus ir toliau murksoti provincialioje duobėje bei klimpti į ją vis giliau. Tačiau aistringas atsivėrimas ir ūpas nekritiškai diegti Lietuvoje kai kurias europines patirtis vien dėl jų europietiškumo gali tapti antru mūsų provincialumo veidu. Mokėti atskirti pelus nuo grūdų ir galvoti savo galva yra gerokai sunkiau, nei kariauti su Europa kultūrinius karus arba mėgdžioti jos kelius pramaišiui su klystkeliais.

Taip pat šiame "IQ The Economist partnerio Lietuvoje" numeryje skaitykite:

R. Kuodis. Kodėl stringa svarbiausios reformos. J. Čičinskas. Ši krizė ir kas toliau.

Finansų užtvanka. Lietuvos verslas praėjusiais metais tapo skandinavų vykdyto kreditų embargo įkaitu.

Daugiau kiaušinių ir degtinės. Lietuvos gyventojų atlyginimai ir perkamoji galia per 20 nepriklausomybės metų.

Netikras Umberto Eco. „Facebook“ vartotojai lengvai gali virsti įžymybėmis.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Į populiarumo viršūnes braunasi primiršta šventė: išleidžia tūkstančius eurų (27)

Jei anksčiau prabangiausia šeimos švente buvo įvardijamos vestuvės , tai pastaruoju metu į...

Naktis Vilniuje: netikėtai atpažintas kelių erelis ir vienas už kitą įdomesni pažeidėjai

Naktį iš penktadienio į šeštadienį Vilniaus policijos pareigūnai surengė reidą. Pylimo...

Hobis tapo antrąja profesija (5)

Garsiausiame Pietų Dzūkijos turguje, veikiančiame Lazdijų rajono Veisiejų miesto pakraštyje,...

Orai: įspūdingą karštį nuplaus liūtys (1)

Panašu, kad šį savaitgalį vėl sulauksime panašios karščio kulminacijos kaip ir praėjusį:...

Laisvalaikio veikla lietuviui atnešė milijonus: atskleidė sėkmės formulę (24)

Vienas iš „ Vinted “ įkūrėjų Justas Janauskas , atsimindamas studijų laikus Vilniaus...

Sutemus į „Karklę“ sugūžėjo minios: konfiskuoja ir alkoholį, ir narkotikus papildyta 23:40 (77)

Penktadienio vidurdienį duris atvėrusio festivalio „ Karklė “ apsaugos darbuotojai nesnaudžia...

Ekspertai kai kuriuos Laisvės aikštės pertvarkos projektus pavadino isteriškais (23)

Dailės galerijoje aptarus 10 pateiktųjų projektų, kaip atnaujinti Laisvės aikštę ir jos...

Kai katės pervertina savo galimybės: bando įsirangyti į kelis kartus mažesnes vietas (9)

Yra vienas dalykas, kurį katės mėgsta daryti labiau nei valgyti ir tinginiauti - bandyti sutilpti...

Socialiniame tinkle paatviravo apie sekso metu patirtus sužalojimus (17)

Seksas turėtų būti malonus dalykas, bet kartais jis pasisuka priešinga linkme ir tampa…...

Šiltesni nei įprasta orai išsilaikys ne tik rugpjūtį, bet ir rugsėjį (11)

Pagal dabar turimą informaciją, ne tik rugpjūčio pabaiga, bet ir rugsėjo pradžia turėtų būti...