Tokiomis mintimis Seime surengtoje konferencijoje apie emigraciją dalijosi Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytojas Norbertas Černiauskas. Pasak N. Černiausko, tai nebuvo tų žmonių kaltė, o baudžiavos pasekmė.
Istorikas pasakojo, kad XX a. pradžios Lietuvos ūkio plėtra dar nepajėgė pasivyti gyventojų demografinio augimo. Dėl to, sakė jis, tarpukario Lietuvos valdžia emigracijoje nematė itin didelių problemų. Štai Kauno darbo biržos komitetas, reaguodamas į emigracijos problemas, dar 1926 m. pareiškė, kad „esant dabartiniam Lietuvos ūkio stoviui vidui ir ekonominiam kriziui, emigracija pageidautina ir reikalinga“.
„Didesnė Lietuvai problema buvo paveldėtas milžiniškas nekvalifikuotos darbo jėgos skaičius, kuris proporcingai kūrė itin nedidelę pridėtinę ekonominę naudą, neskatino ūkinio augimo, didino emigracijos mastus. Kvalifikuota darbo jėga pakankamai uždirbdavo ir Lietuvoje, jos vis labiau trūko“, – kalbėjo istorikas.
Nepriklausomoje Lietuvoje vis pasigirsdavę balsų dėl darbininkų trūkumo. 1939 m. pradžioje darbo rankų trūkumą šalies žemės ūkyje kaip problemą fiksavo netgi Saugumo departamentas. „Taigi valstybei reikėjo imtis milžiniškų reformų bandant tūkstančius „juodadarbių“ išmokyti profesijos, verslumo, darbštumo, kuris jau savaime garantavo didesnes pajamas ir patiems „juodadarbiams“, ir mažesnes problemas valstybei“, – sako N. Černiauskas.
Pasak jo, tarpukario emigrantai atsirasdavo iš smulkių ir mažažemių ūkių, kuriems ir dėl ekonominių žinių, ir dėl sumanumo stokos nepavykę prasimušti iki vidutinio ūkininko statuso. Jie nenorėdavo už mažą atlygį dirbti nekvalifikuoto darbo kituose šalies ūkiuose.
Neigia darbštaus lietuvio mitą
1933 m. žemės ūkio ministras Jonas Pranas Aleksa akcentavo, kad pagrindine emigracijos priežastimi Lietuvoje yra pusiau nedarbas ir tingumas bei menkas darbo našumas, darbo kultūros stygius. Dėl šių priežasčių ūkis nesugebėjo sukurti reikiamo ekonominio gėrio.
Ministras netgi pateikė paprastą provincijos pavyzdį: skurdžiai gyvenanti šešių asmenų šeima nori emigruoti, nes šaltuoju metų laiku neturi ką veikti, tačiau eiti dirbti į šalia esantį ūkį nenori, užsiimti amatu nesugeba.
„Apibendrinant, Lietuvos pagrindine problema buvo paveldėta didelė pobaudžiavinės visuomenės dalis, kuri, jokiu būdu ne dėl savo kaltės, mokėjo atlikti tik pačius nekvalifikuočiausius darbus, stokojo bet kokios ūkinės iniciatyvos, neturėjo jokių amatininkiškų ar profesinių įgūdžių, o ateitį suvokė tik kaip gyvenimą šia diena“, – pasakojo N. Černiauskas, analogijų matantis ir šiandienos Lietuvoje, kur daug problemų atėjo iš sovietmečio.
Pasak N. Černiausko, tuometė valstybė suvokė, kad mūsų valstietis jau pademonstravo savo vertę, sumanumą ir energiją jam įprastose-tradicinėse ūkininkavimo srityse – tiesiog dirbdamas ir taupiai gyvendamas. Tačiau suvokta, kad valstybei siekiant geresnių rezultatų, naikinant baudžiavinį mentalitetą, būtina išeiti iš šių ribų ir parodyti išminties ekonomiškai organizuojantis, greičiau ir pigiau gaminant, kuo daugiau apdirbant žaliavą, suvokiant besikeičiančius rinkos reikalavimus.
Todėl, aiškino istorikas, valdžia skatino kooperaciją, ūkininkavimo permainas, vykdė švietimo reformą, o ne užsiėmė abstrakčiomis diskusijomis dėl emigracijos naudos ar žalos.
„Ties 3 ir 4 dešimtmečių sandūra permąstytas ir švelniai paneigtas darbštaus lietuvio mitas. Jį emigracijos problemos kontekste dar XIX a. pab. paneigė pats Vincas Kudirka, sakydamas, kad lietuvis darbui Amerikai nelabai tiks, nes daugiau „dirba liežuviu“ nei savo rankomis ir galva. Šį mitą teko paneigti, nes jis sietas tik su sunkiu fiziniu darbu, o ne gebėjimu planuoti ir apskaičiuoti.
Tiek tada, o gal ir dabar darbštumą turime suvokti ir sieti ne tik su mechaniniu judesiu, bet ir su pridėtinės vertės kūrimu, kūrybingumu ir pasitikėjimu savimi. Dažnai pavydime Vakarų Europai dėl keliskart didesnių algų, tačiau ar jau pasiekėme tokį pat darbštumo ir darbo našumo lygį?“, – klausė VU istorikas.
Pasak N. Černiausko, apskritai bandymas įkvėpti lietuvį verslumui traktuotinas kaip viena iš tarpukario modernėjančiai visuomenei būdingų naujovių. Būtent 4 deš. galutinai pripažinta, kad Lietuvoje iki tol „nejučiomis įsigyveno įsitikinimas, kad prekybos amatu užsiimti yra negarbinga“. Anot amžininkų, tai buvusi „lietuvių tautai lemiama klaida“, kurios palikimą „kenčiame mes iki šių dienų“.
„Įsibėgėjant 4 dešimtmečiui, verslaujantis lietuvis ėmė vaduotis iš jam pobaudžiaviniu laikotarpiu prilipdytos neigiamos „šmugelninko“ etiketės. Tačiau sovietinis „darbo rojus“ situaciją grąžino į tą patį tarpukariu beveik išguitą baudžiavinį mentalitetą: verslininkas-vagis, dirbti nenoriu, duokit pašalpą, imtis iniciatyvos ne man“, – tarpukario sąsajas su šiandiena veda istorikas.
N. Černiausko nuomone, emigracijos mažinimui reikalingos esminės reformos šalies viduje, o ne bandymai pusiau ezoteriniais būrimais susigrąžinti išvažiavusius. Istoriko teigimu, dar blogiau kaltinti emigrantus nelojalumu, išdavystėmis, mokesčių slėpimu ar dar kažkuo.