Diskusijų buvo daug ir įvairių, tačiau Lietuvos kariuomenės savanoris Donatas Dabulskis turi tvirtą nuomonę ir teigia, kad kariuomenė - tikra vyriškumo mokykla, kurią būtina praeiti kiekvienam, o ypač lepūnėliams.
– Donatai, spaudoje skaitėme daug žymių žmonių pasisakymų už ir prieš kariuomenę, tačiau, ką gali papasakoti paprastas vaikinas, kodėl jis nusprendė tapti Lietuvos kariuomenės savanoriu?
– Aš savanoriu tapau praėjusiais metais, kai žiniasklaidoje dar nebuvo kilęs šis ažiotažas. Tada nebuvo nei tiek daug įvairių nuomonių, nei raginimų eiti į kariuomenę ar neiti.
Kodėl aš pasirinkau savanorystę? Buvo daug priežasčių. Pirmiausia man yra labai svarbi Tėvynė. Aš, kaip ir mano broliai, esame patriotai. Šias vertybes mums dar vaikystėje įskiepijo tėvai, todėl visada žinojau, kad noriu vienaip ar kitaip prisidėti prie Lietuvos gerbūvio kūrimo. Šiuo metu tai yra tarnavimas kariuomenėje. Žinoma, tai ir savęs, kaip žmogaus, išbandymas, iššūkis sau. Galiausiai, kaip yra sakoma, tai vyriškumo mokykla, kuri berniukus paverčia vyrais. Su šiuo teiginiu taip pat turiu sutikti 100 procentų.
– Ką veikėte tuo metu, kai nusprendėte tapti kariu savanoriu? Galbūt buvote bedarbis, neturėjote įsipareigojimų, todėl nebuvo taip sudėtinga pasitraukti iš kasdienės rutinos?
– Ne. Praėjusiais metais buvau Kauno technikos kolegijos pirmakursis, kurioje iki šiol studijuoju statybos inžineriją. Tad, norėdamas tapti kariu savanoriu baziniuose kariniuose mokymuose, kurie trunka 3 savaites, o po to sudaroma kario sutartis su Lietuvos kariuomene 4-iems metams, turėjau derinti studijas ir karinius mokymus.
Labai džiaugiausi, kad kolegija į mano norą tarnauti žiūrėjo teigiamai, sudarė visas sąlygas išvykti, o po to net siūlė nukelti sesiją, jeigu nespėčiau pasivyti grupiokų. Gerai, kad to neprireikė, nes viską susitvarkyti pavyko, nors buvo galbūt ir šiek tiek sunkiau.
– Daugelis dabartinių šauktinių jaudinasi, kad jie nėra pakankamai fiziškai stiprūs ir pasirengę atlaikyti kariuomenės krūvį. Ar jūs ruošiatės specialiai prieš atvykdami į mokymus?
–Specialiai niekaip nesiruošiau, tačiau aš visą laiką buvau sportiškas, nuolatos bėgiodavau, žaisdavau krepšinį, svarmenis pakilnodavau. Kartu su manimi į šiuos mokymus užsirašė ir mano mergina, kuri taip pat puikiai su viskuo susitvarkė. Galiu drąsiai teigti, kad čia tikrai nėra fiziškai nualinami žmonės. Jei žygyje tu atsilieki, tavęs palauks.
Armijoje viskas daroma komandiškai, vieni kitiems padedame, todėl bijoti tikrai nereikėtų. Juk mes tik mokomės. Tai puikiai supranta mūsų vadai, todėl į viską žiūrimą žmogiškai. Sunkiau per pirmas savaites priprasti prie griežtos disciplinos, visur esančios tvarkos.
– Jei prakalbome apie discipliną, tai galbūt galite papasakoti, kokia yra ta kario diena, kada ji prasideda ir kuo baigiasi?
Mes keldavomės 5 valandos 45 minutės ryte. Tada turėdavome kelias minutes apsirengimui ir bėgdavome į lauką atlikti rytinės mankštos, prabėgdavome lengvą 1-2 km krosą, padarydavome atsilenkimus ir atsispaudimus.
Grįžę į kareivines, eidavome praustis, susitvarkydavome savo kambarį, o tada traukdavome valgyti.
Galiu tik patvirtinti, kad armijoje maitina labai sočiai ir skaniai. Po pusryčių mūsų laukdavo pagal grafiką numatyti užsiėmimai. Pirmoje savaitėje turėjome daugiausiai teoriją bei mokėmės žygiavimo. Vėliau atsirado taktiniai apmokymai, elgesys su ginklu, naktiniai žygiai, užsiėmimai šaudyklose. Po šių užsiėmimų turėdavome laisvo laiko bendravimui ir 22 valandą jau eidavome miegoti.
– Kas šių užsiėmimų metų buvo sudėtingiausia?
– Negalėčiau išskirti labai sudėtingų fiziškai užsiėmimų. Mankštos būdavo paprastos, žygiuodavome po 6 km, todėl tai buvo tikrai įveikiama. Kaip ir minėjau, sunkiau buvo su griežta tvarka.
Pirmomis dienomis buvo sudėtinga gyventi pagal tokį griežtą ritmą. Taip pat turbūt daugelis yra girdėję, kad kariuomenėje lovos turi būti paklotos idealiai. Tai daug kam irgi keldavo problemų.
Man kariuomenėje labai patiko, aš neseniai net gavau kvietimą dalyvauti taikliojo šaulio kursuose, kurie truko dvi savaites. Kursą baigiau tarp 3 geriausių.
– Žvelgdami dabar į mokymus ar matote, ką jie jums davė? Ar jie jus pakeitė?
– Taip, kariuomenė duoda labai daug. Dar kartą pasikartosiu, bet disciplina, kuri yra ten, yra labai naudinga ir praverčia gyvenime. Kariuomenėje net buvo tokių, kurie nemokėjo šluotos taisyklingai laikyti ir nežinojo, ką su ja daryti. Po šių mokymų visi išėjome pasitempę, kur kas tvarkingesni ir vyriškesni. Po kariuomenės aš net tapau atviriau bendraujantis. Nebeesu toks vėjavaikis.
– Nemažai žiniasklaidoje buvo diskutuojama dėl to, kas turėtų būti pašaukti. Dviprasmiškai yra vertinami teistumą turintys asmenys. Kokia jūsų nuomonė?
– Tiesą pasakius, aš tikrai suprantu, kodėl jų kviesti į armiją nederėtų. Manau, kad jie taip nesistengtų, viską darytų atmestinai. Armijoje jie būtų tik todėl, kad juos pašaukė. Neabejoju, kad tai griautų komandinę dvasią, kuri ten yra. Man labai patiko, kad baziniuose kariniuose mokymuose mes visi siekdavome vieno tikslo kartu, jautėme tą komandos dvasią, meilę Tėvynei. Tai yra labai svarbu. Dabartinė kariuomenė nebėra ta sovietinė, apie kurią girdėdavome tiek daug blogo.
– Tai kokie tada žmonės ten turėtų tarnauti?
–Tarnauti turi tie, kurie jaučia tam pareigą. Tačiau labai sveika būtų šią vyriškumo mokyklą praeiti ir visiems, mano taip vadinamiems lepūnėliams, kurie neatlimpa nuo kompiuterių, tingi apsitvarkyti savo kambarį ar susirasti darbą. Kariuomenė jiems tikrai būtų naudinga.