„Bažnyčios teisė kunigams aiškiai draudžia dalyvauti partijų veikloje, nebent būtų kažkoks išskirtinis atvejis ir vyskupas leistų. Kunigas, kaip ganytojas, yra skirtas visiems žmonėms, o dalyvavimas vienos kurios partijos veikloje kunigą tolintų nuo kitų jo ganomųjų“, - DELFI sakė arkivyskupas bei pridūrė, kad tokia pat nuostata galioja ir dėl kunigų dalyvavimą rinkimuose ne po partijos skėčiu.
Jo teigimu, kunigų dalyvavimas partinėje, politinėje ir rinkimų veikloje ypač apribotas po visuotinio Vatikano II susirinkimo 1965 m.
„Kurdami krikščioniškąją bendruomenę, kunigai niekuomet neturi tapti kokios nors žmogiškos ideologijos arba partijos tarnais, bet kaip Evangelijos šaukliai ir Bažnyčios ganytojai tepašvenčia savo veiklą dvasiniam Kristaus kūno augimui“, - rašoma dekrete „Dėl kunigų tarnybos ir kunigų presbyterorum ordinis “.
Tarpukariu į kunigų dalyvavimą politikoje irgi žiūrėta neigiamai?
Arkisvyskupas S. Tamkevičius teigia, kad apskritai Katalikų Bažnyčia nuo seno į politinėje veikloje dalyvaujančius kunigus žvelgė gana atsargiai. Jo teigimu, palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis jau tarpukariu kritikavo kunigus, kurie užsiima politine ir partine veikla.
„Tarpukariu, kai vienas kitas kunigas dalyvavo partinėje veikloje, jau tada palaimintasis J. Matulaitis neigiamai apie tai atsiliepė ir manė, kad jie turėtų nedalyvauti, o po Vatikano II susirinkimo Bažnyčios nuostata yra labai aiški“, - teigė S. Tamkevičius.
DELFI primena, kad Lietuvai dar esant Rusijos imperijos dalimi 1905 m. buvo įkurta Lietuvos krikščionių demokratų sąjunga, kuri savo veiklą atnaujino 1917 m. persivadinusi Lietuvos krikščionių demokratų partija. Jai, be kitų asmenų, vadovavo kunigas Mykolas Krupavičius bei kunigas Antanas Šmulkštys, tačiau kunigai postų vyriausybėse dažniausiai neužimdavo.
Beje, S. Tamkevičiaus minimas J. Matulevičius-Matulaitis prisidėjo kurdamas Lietuvos krikščionių demokratų partijos programą.
Kunigai kiek daugiau prisidėjo buriant Lietuvos krikščionių demokratų sąjungą Rusijos imperijoje, kuri veikė 1905-1907 m. ir kuri siekė išlaikyti Katalikų Bažnyčios įtaką Lietuvoje, priešinosi plintančiai socialdemokratinei ideologijai bei propagavo autonominės Lietuvos idėją Rusijos imperijos sudėtyje.
Egzistuoja teorinė galimybė leisti kunigui būti politiku?
Pasak Kauno arkivyskupo, jeigu kunigas nori dalyvauti partinėje ir politinėje veikloje, jis turi atsisakyti kunigystės. Tačiau, anot S. Tamkevičiaus, teoriškai egzistuoja galimybė, kad vyskupas sankcionuotų jo vyskupijai priskiriamo kunigo politinę veiklą, nors, jo nuomone, tokiu atveju veikiausiai būtų tariamasi Lietuvos vyskupų konferencijoje.
„Šiuo metu tai tik teorinė galimybė, bet praktiškai nė vienas vyskupas nesiryžtų šitaip daryti. Jeigu iškiltų toks atvejis, vyskupas tikriausiai tartųsi Lietuvos vyskupų konferencijoje, kaip reikėtų pasielgti“, - pasakojo S. Tamkevičius.
Jo tvirtinimu, nuostata dėl kunigų dalyvavimo politinėje veikloje šiuo metu nebekelia jokių diskusijų visame pasaulyje, išskyrus nebent Lotynų Ameriką.
„Deja, Lotynų Amerikoje, kurioje vyravo išsilaisvinimo ideologija, kunigai bandė jungtis į tą išsilaisvinimo judėjimą, tačiau Jonas Paulius II visa tai pasmerkė bei pasakė, kad šitaip daryti kunigams nevalia, nes tai ne jų misija“, - pasakojo S. Tamkevičius.
P.Subačius: J.Varkalos laiške jaučiami tolimi išsilaisvinimo teologijos atgarsiai
Vilniaus universiteto docentas Paulius Subačius taip pat teigia, kad kunigų dalyvavimas partinėje bei apskritai politinėje veikloje yra draudžiamas – pasak jo, tai reiškia, kad kunigas negali būti partijos nariu, tiesiogiai dalyvauti rinkimuose, kelti savo kandidatūros, būti traukiamas į kandidatų sąrašus ir panašiai.
„Daugiausia precendentų, susijusių su išsilaisvinimo teologija, yra buvę tik Pietų Amerikoje. Ten buvo susiformavusi ir atskira teologinė srovė, kuri itin pabrėžė socialinę atsakomybę. Netgi kunigo J. Varkalos laiške būtų galima įžvelgti labai tolimą, nebrandų tos išsilaisvinimo teologijos šūkį. Tačiau išsilaisvinimo teologija Bažnyčios Magisteriumo buvo įvertinta kaip netinkama ir neatitinkanti Bažnyčios mokymo“, - pasakojo P. Subačius.
Anot jo, per XX a. labai apsikeitė demokratijos būklė – visuomenės perėjo prie visuotinio balsavimo, todėl dvasininkų poreikis politinėje veikloje natūraliai mažėjo.
Pasak P. Subačiaus, visą šią situaciją puikiai suvokia ir „Drąsos kelio“ partijai vadovauti panoręs kunigas J. Varkala, paprašęs suspenduoti jo kunigystės įgaliojimus. „Nors jo laiškas ne visai kanoninis, bet jis deklaruoja, kad supranta, jog pagal esamą tvarka jis negali eiti kunigo pareigų, jeigu jis toliau dalyvaus toje partijoje“, - reziumavo P. Subačius.
DELFI primena, kad steigiamajame „Drąsos kelio“ partijos suvažiavime šios partijos pirmininku išrinktas kunigas J. Varkala, kuris laišku Vilkaviškio vyskupui paprašė suspenduoti jo kunigystės įgaliojimus, nors Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovai nusprendė dar kartą jį įspėti apie šio žingsnio pasekmes ir leido pagalvoti.