S.Tamkevičius: ekonominiai sunkumai nėra patys svarbiausi

 (355)
Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius DELFI paklaustas apie „Drąsos kelio partiją“, kurios vėliavneše tapo buvusi Kauno teisėja Neringa Venckienė, teigė, kad partija, ginanti siaurą interesų sritį yra pasmerkta žlugti. Taip pat jis pridūrė, kad ši politinė jėga iškelia daugiau klausimų nei atsakymų. O galiausiai – Lietuvoje yra ir kitų problemų, kurios kartu su žiniasklaida, į pirmą planą iškeliančia neigiamas naujienas, spartina emigraciją.
Sigitas Tamkevičius
Sigitas Tamkevičius
© DELFI (R.Achmedovo nuotr.)

Kokias didžiausias problemas šiuo metu įžvelgiate?

Manau, yra ekonominių sunkumų, bet jie, ko gero, nėra patys svarbiausi. Patys svarbiausi yra moraliniai – žmonių susipriešinimas, vienas kito kaltinimas. Šituo keliu einant nieko negalima pasiekti. Tikrai didelė bėda, kai visi teisūs – kalti tik kiti. Tai nesveikas reiškinys.

Kaip galima tai išspręsti?

Mes, Bažnyčios žmonės, turim sprendimų. Sakom, jei žmogus gerai įsisavina krikščioniškus pagrindus, gyvena tikėjimu, tai būna daugiau meilės, daugiau pagarbos vieni kitiems. Normalus tikintis žmogus visada atsakymo pradeda ieškoti nuo savęs: kur mano kaltė, ko aš nepadariau, kad aplink būtų geriau? Tai kelias, kurį aš galiu siūlyti tikintiems žmonėms. Tie, kurie negyvena tikėdami, aš neturiu atsakymo – tai beveik aklavietė.

Kiek Lietuvoje netikinčių žmonių? 

Mes ne visada tikime statistika, kai atliekami tyrinėjimai. Manau, žmonių, kurie visiškai nusistatę prieš tikėjimą (kovingi ateistai), yra ne daug. Yra ir tokių, kurie gyvena ir daug nesuka galvos dėl tikėjimo – svarbu yra pramogų, pinigų. Juos tai tenkina – Dievas gal yra, gal nėra. Šitokių žmonių procentas yra didesnis. Mes tikinčiais laikome, ne tik tuos, kurie kiekvieną sekmadienį ateina į bažnyčią, bet ir tuos žmones, kurie bent per Velykas eina išpažinties, priima sakramentus. Tokių žmonių yra pakankamai didelis skaičius, aišku, ne 80 proc. Kai kurie ateina po kelis kartus per metus į bažnyčią – jie kažkiek tikėjimą praktikuoja. Mes jų turim nemažiau 40 – 50 proc. Tie skaičiai yra netikslūs. Tikėjimo klausimus yra sunku tyrinėti. 


Ar valstybę gali valdyti netikintys žmonės?

Valstybę valdyti gali įvairūs žmonės: ir tikintys, ir netikintys, bet tai turi būti sąžiningi žmonės, kurie išsiugdė gebėjimą dirbt dėl kitų. O jeigu, neduok Dieve, į kažkokius aukštus postus patenka žmonės, kurie pirmiausia mąsto apie save, apie savo naudą, o tik po to – kas liko kitiems, tuomet bėda. Manau, tokių žmonių yra pakankamai daug.

Netrukus rinkimai. Pasirinkimas išties didelis – visos partijos skelbiasi galinčios pakeisti pasaulį. Kaip rinkėjui nepaklysti ir išsirinkti tinkamiausią politinę jėgą?

Visų pirma reikia norėti nepasiklyst. Jeigu žmogus nesidomi kandidatais, nesidomi partijų programom, arba neina į rinkimus, arba dalyvauja lengvapėdiškai – pamatė kokį nors klipą, kaip koks kandidatas pirty maudos, arba yra gražus, gražiai suvaidino ir už tokį balsuoja... Šitokie žmonių sprendimai yra Lietuvos bėda. Pakankamai nemažas procentas žmonių rinkimuose dalyvauja labai lengvapėdiškai. Pasižiūri, kaip kandidatas atrodo, pasiklauso, kaip jis kalba, kaip dainuoja. Pagal tokius kriterijus niekada gero kandidato neišrinksi.

Susigaudyt, aišku, nėra lengva. Aš netikiu gelbėtojais, kad ateis nauja partija, kitus pasmerks ir kažką kardinaliai pakeis. Šitaip niekad nebus. Mes jau turime 20 metų patirtį. Manau, svarbiausia, kad žmonės vienmandatėse iš daug kandidatų išrinktų sąžiningą žmogų, kuris ne tik gražiai kalba. Reikia, kad ir jo praeitis būtų iškalbinga, kuri parodytų, kad jis bendram visuomenės gėriui yra padaręs kažką gero. Tarp tų, kurie save iškelia, yra ir gerų kandidatų. Nesąžininga šnekėti, kad visi blogi, kad visos partijos blogos. Manau, kad visose partijose yra žmonių, kurie tikrai Lietuvai nori gero.


Po politine vėliava buvusi Kauno teisėja Neringa Venckienė subūrė savo šalininkus, kurie teigė norintys apginti Laimutės Stankūnaitės dukters interesus. Kaip manote, ar mažametė negalėjo tapti priedanga siekiant politinių tikslų?

Šitoje partijoje yra daugiau klaustukų nei atsakymų. Aš pažįstu labai sąžiningų, gerų žmonių, kurie palaiko tos mergaitės interesus, palaiko ir šią partiją. Tačiau tie geri žmonės gali stokoti politinės įžvalgos.

Ten daug klausimų yra neatsakytų. Tie visi įvykiai žmones labai smarkiai supriešino. Jeigu atsistosi į vieną pusę, beveik tapsi kitos pusės priešu.

Manau, kad negali būti kuriama partija, kad apgintų kažkurį vieną interesą. Kad ir kaip mes brangintume tos mergaitės interesus, bet Lietuvoje yra ne tik Garliavos mergaitės interesai.

Yra daug sričių: gyvybės klausimai, šeimos klausimai, socialinio teisingumo klausimai. Be jokios abejonės, teisėtvarka – aktualus klausimas. Manau, kad bet kuri partija turi apimt visą Lietuvos gyvenimą plačiu spektru. Jeigu susikuria ar tai moterų partija, ar partija, kovojanti su kitom partijom, tai tokios partijos yra pasmerktos žlugimui. Partija turi turėti aiškią savo ideologiją, aiškų savo planą, programą, ką visose srityse ji darys, ko sieks. 

Daugiau nei 20 metų gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau KGB bendradarbiai iki šiol nenubausti. Kas tai trukdo padaryti?

Lietuvai tiek daug kas yra darę šunybių, jeigu juos visus prie sienos statysim ir teisim, kaltinsim, bus labai prastai. Gaila, kad nebuvo rimtos liustracijos ir aš jau netikiu, kad ji bus. Ten, kur yra aišku, kad žmonės dirbo ne Lietuvos naudai, bet okupacinei valdžiai, iš tikrųjų aukštų postų tie žmonės neturėtų užimti. Manau, kad ir teismuose šitie žmonės neturėtų dirbt. Tačiau šiuo metu ir prieš mane liudiję KGB rezervistai, užima teismuose pakankamai aukštas pareigas.

Aš manau, kad kiekvienas žmogus gali klysti ir prisikelti, bet jeigu jis klydo, tarnavo okupantams ir nei kiek nepasikeitė, ar tik išorę pakeitė, tai, manau, yra bėda. Aš nelabai tikiu, kad valstybė galėtų gerai šitą klausimą išspręst. Juo labiau, kad daugelio tų archyvų nėra. Iš rajonų suvežtų archyvų tik kai ką galima atsekt. Todėl Lietuvoje rimtos liustracijos nebuvo. Jei būtų buvę visi pilni archyvai... Bet nežinau, kaip ir tuo atveju viskas būtų buvę. Po nepriklausomybės susidarė tokios sąlygos, kad viskas susimaišė – ir tie, kurie prieš Lietuvą veikė, ir tie kurie už Lietuvą.


Su kuo siejate emigracijos procesą?

Viena priežastis iš tikrųjų yra ekonominė. Dar prieš pirmąją nepriklausomybę važiavo žmonės į užsienį – ten ieškojo geresnio gyvenimo. Dabar, kai turim laisvas sienas, reikėtų stebėtis, kad žmonės nevažiuotų.

Manau, kad prie to yra prisidėjusi ir nelabai tinkama politika. Net ir tose pačiose mokyklose apie tai, kad tėvynę reikia brangint, kad tėvynė yra brangesnė už gerą atlyginimą – apie tai mažiausiai buvo kalbama. Visi siekė kuo greičiau gerai gyventi, mąstė, kad laimė tada, kai netrūksta pinigų. Su tokia psichologija žmogus dairosi: jei Švedijoje gausiu keturis kartus daugiau, tai man ten ir tėvynė.

Manau, labai svarbi priežastis – prastas Lietuvos klimatas, prie kurio kūrimo prisideda ir: žiniasklaida. Pasiimti populiarius laikraščius ar kitas priemones, pirmoje eilėje – kriminalai, viskas, kas neigiama. Gera informacija dažnai jiems yra prasta informacija. Jiems reikia tokios informacijos, kuri dirgintų žmones. Jeigu pastoviai visi kalba, kad blogai, blogai, blogai, natūralu, kad žmogui, ypač jaunam, ateina mintis ieškoti vietos, kurioje šviesiau. Jei mes šitoje vietoje nieko nedarysim ir vien tik pesimistines idėjas mesim, vieni kitus kaltinsim, be abejo, prie emigracijos tai labai daug prisidės.

Minint Maironio metus Telšių vyskupas Jonas Boruta neleido Palangos bažnyčioje skaityti Maironio poezijos. Tai buvo asmeninė vyskupo nuomonė ar bendras Vyskupų Konferencijos priimtas sprendimas?

Ne, Vyskupų Konferencija netvarko pavienių vyskupijų reikalų. Kiekvienas vyskupas yra savarankiškas. Man atrodo tas visas reikalas buvo išpūstas iki nemažo burbulo. Visoj Katalikų bažnyčioj yra nustatyta, kad bažnyčios yra naudojamos tik pamaldoms – liturgijai. Kaip išimtis gali būti religiniai koncertai – ne muzikos, ne poezijos, bet grynai religiniai koncertai. Telšių vyskupas tos visuotinės instrukcijos laikėsi. Nemanau, kad reikėjo sudaryti įspūdį, kad tai pasaulio pabaiga.

Na, galima diskutuoti. Maironio eilėraščiai yra pilni meilės Lietuvai ir tai laikyt beveik kaip religine poezija... Deja, nevisai į tuos rėmus telpa. Dabar yra tendencija bažnyčias naudot, kaip koncertų sales – akustika daug kur gera, bet nemanau, kad tai geras kelias. Viskam turi būt sava vieta.

Galbūt Maironio poezija iš tiesų prieštarauja Bažnyčios kanonams?

Maironio poezija bažnyčios kanonam neprieštarauja. Jo poezijoje yra grynai religinių ir daug grynai pasaulietinių eilėraščių. Bažnyčia juos priima, bet ar jie turi būt skaitomi bažnyčioje, čia kitas klausimas yra. Aš nežinau nei vieno Maironio eilėraščio, kuris prieštarautų tikėjimui ar katalikiškai moralei. Maironis buvo tikintis kunigas. Jis nerašė jokių amoralių ar prieš tikėjimą eilėraščių. Visi jo eilėraščiai su tikėjimu yra santaikoje.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Lietuvoje

Konservatorius A. Navickas seka A. Pitrėnienės pėdomis: klaidos bado akis (114)

Feisbuke išplitęs švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės lankstinukas su klaida žodyje „ačiū“, panašu, ne vienintelis neraštingumo pavyzdys šios rinkimų kampanijos metu. DELFI pasiekė laiškas su konservatoriaus, ilgamečio redaktoriaus Andriaus Navicko reklamine skrajute.

Policija sako pasiekusi rimtų poslinkių tyrime dėl kibernetinių atakų prieš institucijų tinklalapius (1)

Policija teigia pasiekusi rimtų poslinkių ikiteisminiame tyrime dėl plataus masto kibernetinių atakų, šį pavasarį įvykdytų prieš Lietuvos valstybės institucijų tinklalapius.

Prabilo dar vienas brolis iš Komskių šeimos: pateikė tragiškos medžioklės detalių (787)

Antradienį pasieniečių šuns Ramzio nušovimu pasibaigusiai medžioklei vadovavo medžiotojų klubo „Rambynas“ vadas Zenonas Komskis – vienas iš brolių Komskių ketverto. Jis DELFI tvirtino, kad šuo nušautas ne iš piktybiškų paskatų.

Nyderlanduose gyvenantys lietuviai sumišę: gavo tik vieną biuletenį (49)

DELFI gavo skaitytojos laišką, kuriame moteris piktinasi balsavimo užsienyje nesklandumais. Nusprendusi balsuoti paštu ir gavusi reikalingus dokumentus ji apstulbo: voke biuletenio balsavimui vienmandatėje rinkimų apygardoje – nebuvo. Lietuvos ambasada Nyderlanduose jai paaiškino, kad šis biuletenis vėluoja, tačiau rinkėja piktinasi: kaip taip gali būti, ar tai konspiracija? „Gerai, kad aš pastabi ir pasigedau to biuletenio, bet juk dauguma net nepastebės“, – svarsto ji.

„Istorijos detektyvai“. Ko dabartiniai diplomatai gali pasimokyti iš 1918 metų Lietuvos? (1)

Sąjunga su Saksonija, bendra valstybė su Kuršu, Britanijos protektoratas, bendra Lenkijos ir Lietuvos valstybė ar atkurta Didžioji kunigaikštystė kartu su Baltarusija, - visi šie Lietuvos ateities variantai buvo svarstomi 1918-1920 metais.