„Lietuvoje tokio Holokausto neigimo, kuris yra Vakaruose, beveik nėra. Visi žino, kad čia žydai buvo nužudyti. Faktas. Bet yra tos reikšmės menkinimo problema, nutylėjimai ir bandymai menkinti lietuvių dalyvavimą tame procese. Dalinai, žinoma, šitas visas klausimas kartais ateina iš tokio savigynos instinkto, kartais Vakarų istorikai nelabai susigaudo, kas kame, ir kartais parašo tokius dalykus, kurie iškart sukelia tam tikrą pasipriešinimą“, - paskaitoje dėstė profesorius.
„Kai kalbame apie Holokaustą, jis turi būti centrinis moderniosios Lietuvos istorijos, ypač vokiečių okupacijos istorijos, įvykis. Neretai būna ir vokiečių okupacijos istorija aprašyta, o joje ne Holokaustas užima pačią centrinę ar raktinę vietą, o, sakykim, lietuviškų gimnazijų uždarymas. Nesakau, kad tai buvo gerai, reikia kalbėti ir apie lietuvių represijas, bet kaip galima palyginti tuos dalykus?“ - stebėjosi S. Sužiedėlis.
Mokslininkas sako, kad apskritai nereikėtų ypač jautriai reaguoti į kiekvieno Vakarų istoriko ar žurnalisto straipsnius, kuriuose lietuviams metamas kaltinimas dalyvavus žydų žudynėse, o verčiau į šį faktą žvelgti blaiviai ir atvirai. Svarbiausia, pasak S. Sužiedėlio, būtina užmiršti visas dvigubo genocido teorijas, kuriomis bandoma įteigti, kad esą žydai-komunistai represavo lietuvius per pirmąją sovietų okupaciją, todėl genocidas jiems buvo lyg ir atsakas už skriaudas.
„Niekas nenori kalbėti apie nemalonią istoriją, niekas nenori jos prisiminti, tai žmogiška prigimtis, tačiau įveikus tą barjerą, žmogus tampa laisvesnis, ta našta dingsta. Čia nėra kažkoks savo lizdo teršimas ar kažkoks lietuvių įžeidinėjimas, reikia pažiūrėti į tą istoriją atvirai ir nukrenta ta našta“, - svarstė istorikas.
Genocidas – organizuotos, o ne spontaniškos žudynės
Istorikas pabrėžė, kad šioje konvencijoje genocidu nevadinami veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti kokią nors socialinę ar politinę grupę, mat tam priešinosi tuometinė SSRS, taikiusi represines priemones, žudžiusi bei trėmusi žmones, apkaltintus antikomunistine veikla.
„Genocidas yra toks dalykas, kai žodis tampa kūnu. Jis neatsiranda savaime, jis nėra neapykantoje besimaudančių žmonių kažkoks staigus posūkis žudyti. Tai yra šaltakraujiškas, apgalvotas, politinės valios inspiruotas žygis. Jis turi tam tikrą procesą, logišką procesą, baisų procesą“, - teigė S. Sužiedėlis.
Pasak profesoriaus, genocidas ir visos masinės žudynės turi logiškai nusakomą procesą, kuris vyksta etapais: pirmiausia įtvirtinama rasistinė ideologija, tada vieni apibrėžiami blogiečiais, kiti – geriečiais, kiek vėliau atimamas turtas, pilietinės teisės. Dar vėliau asmenys, įvardijami priešais, atskiriami ir sukoncentruojami vienoje vietoje arba juridiškai atskiriami nuo kitų piliečių, galiausiai paskutinis etapas – naikinimas.
Hererų tautos naikintojai tapo ekspertais Rytų Europoje
Kaip savo paskaitoje pasakojo S. Sužiedėlis, Vokietijoje, kuri pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą, ir Rusijoje, tuo metu išgyvenusioje pilietinį karą, situacija buvo itin sudėtinga ir palanki politiniam ekstremizmui. Vokietijoje pradėta vystyti „smūgio į nugarą“ teorija, kuri buvo ypač paveiki. Jos esmė – esą Vokietija būtų laimėjusi karą, jeigu žydai bei kiti kairieji elementai nebūtų dūrę peilio į nugarą. „Tikrovė buvo visa kita, bet ta teorija buvo labai gaji“, - skaitydamas paskaitą teigė S. Sužiedėlis.
„Visi -izmai yra labai utopiniai ta prasme, kad jie turi privesti prie kažkokio tokio rojaus. Man atrodo, kad tai yra visų genocidų, masinių naikinimų ar persekiojimų ideologinis pagrindas. Pavyzdžiui, didieji blogiai istorijoje – vergvaldystė, indėnų naikinimas, rasizmas JAV yra pagrįsti teorija. Noriu pabrėžti vieną labai įdomų faktą: XIX amžiuje buvo atvirai kalbama, kad reikia fiziškai naikinti indėnus, o negrus tik atskirti. Kodėl? Atsakymas yra gana paprastas: ekonomine prasme indėnai buvo be įnašo į krašto ekonomiką, jie buvo klajokliai, kliuvo krašto pažangai, industrializacijai ir panašiai, o negrai naudingi, jie buvo darbo jėga, todėl jų naikinti nereikėjo“, - pasakojo profesorius.
Jo teigimu, kalbant apie žydų naikinimą Rytų Europoje, daug kas nežino su tuo susijusio ankstesnio fakto, jog 1904 m. dabartinės Namibijos teritorijoje Afrikoje buvo vykdomas hererų tautos genocidas – vokiečių kariuomenė ten sunaikino apie 50-60 tūkst. vietinių gyventojų.
„Ir kaip atsitiko taip, kad kai kurie karininkai, kurie dalyvavo hererų tautos naikinime, vėliau pasirodė Rytų fronte kaipo specialistai, kovojant su vietiniais gyventojais?“ - pečiais traukė mokslininkas.
Negalima žudyti bet kaip....
Pasak S. Sužiedėlio, ne mažiau už rasizmo įtvirtinimą, svarbus ir priešo apibrėžimo etapas – reikėjo nustatyti, kas yra žydas, o kas ne. „Priešą reikia apibrėžti, negalima žudyti bele kaip“, - neslėpdamas ironijos vokiečių teisininkų, besistengusių apibrėžti žydo sąvoką, pastangoms kalbėjo istorikas.
Galiausiai, pasak istoriko, buvo nustatyta, kad žydas yra tas, kuris turi tris arba keturis žydus senelius. Apibrėžę priešą naciai ėmėsi tolesnio genocido etapo – nusavino žydų turtą, atėmė daugelį pilietinių teisių, vėliau juos juridiškai atskyrė nuo piliečių, o Rytų Europos valstybėse, kurias nacių Vokietija užėmė, žydai buvo suvaryti į getus.
Vėliau prasidėjo galutinis etapas – naikinimas, kurį kai kuriose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, vykdė ir vietos policijos pajėgos.
S. Sužiedėlis pasakojo, kad kurį laiką vokiečių vadovybė tikrai svarstė planą iškelti žydus į Madagaskaro salą, tačiau toks planas buvo neįgyvendinamas daugiausia dėl britų karinio jūrų laivyno dominavimo.
Tiesa, pasak istoriko, ypač svarbu atkreipti dėmesį, kad kariaudami su Didžiąja Britanija ar Prancūzija naciai bent iš dalies laikėsi tam tikrų normų – pavyzdžiui, žinomi atvejai, kai vokiečių kariai buvo baudžiami už plėšimus ar prievartavimus. Tuo tarpu prasidėjus karui su SSRS, vokiečių kariams buvo tiesiai šviesiai pasakyta, kad už panašius dalykus baudžiama nebus.
„Kariaujant su Prancūzija ir Anglija vokiečių kariuomenė Vermachtas bent dalinai prisilaikė tam tikrų juridinių normų. Yra archyvuose žinių, kad kartais vokiečių kariai už savivaliavimą, plėšikavimą, prievartavimą buvo nubausti. Tačiau žengiant į Rytus buvo visai kitas tikslas – sunaikinti. Vokiečių kariuomenei buvo tiesiai šviesiai pasakyta, kad jie nebus baudžiami už bet kokius ekscesus, jeigu jie būsią reikalingi“, - pasakojo profesorius.
Jis taip pat citavo 1941 m. birželio 17 d. nacių karinį įsakymą, kuriame aiškiai teigiama, jog vokiečių kariai neturėtų trukdyti vietinių gyventojų „pastangoms apsivalyti“ nuo komunistų ir žydų. Esą tokius „apsivalymus“ kaip tik reikia inicijuoti ir nukreipti tiesiogine linkme, bet taip, kad „vietos savisaugos būriai“ vėliau negalėtų remtis nurodymais.
„Naujai užimamuose kraštuose negalima trukdyti prieš komunistus ir žydus nusiteikusių gyventojų pastangoms apsivalyti. Priešingai, jas reikia inicijuoti, tiesa, nepastebimai, o prireikus nukreipti teisinga linkme, bet taip, kad vietos savisaugos būriai vėliau negalėtų remtis nurodymais ar paskelbtais politiniais tikslais. Iš pradžių riekia vengti sudarinėti nuolatinius iš centro valdomus savisaugos būrius. Vietoje jų tikslinga skatinti vietinius liaudies rengiamus pogromus, kaip nurodyta anksčiau“, - rašoma minimame įsakyme.
Tarpukario Lietuvoje antisemitizmas neklestėjo
Kalbėdamas apie situaciją Lietuvoje, S. Sužiedėlis priminė, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą visi Lietuvos miestai buvo nelietuviški. Vienas lietuviškiausių miestų buvo Šiauliai, kur gyveno apie 30 proc. lietuvių, Kaune jų buvo apie 24 proc. Visi kiti gyventojai buvo žydai, lenkai, vokiečiai, rusai. Po karo šis santykis stipriai pasikeitė – išskyrus Vilnių ir Klaipėdą, visi miestai buvo jau lietuviški.
Tai, pasak istoriko, lėmė du tarpusavyje priešiškus procesus – viena vertus, radosi pastangos žydus lituanizuoti ir iš dalies asimiliuoti, kita vertus – stiprėjo antisemitizmas, nors apskritai Lietuvoje didelių pogromų tarpukaryje nebuvo.
Pats didžiausias su antisemitizmu susijęs įvykis įvyko 1939 m.: „Ten buvo tokia istorija, kad toks tūlas kaimietis Pilvelis ėjo į turgų, pradėjo lyti. Jis pasuko į krautuvę, parduotuvę tokio žydo ir ten susimušė. Kažkas jį pastūmė, jo ranka kažkaip užkliudė langą, langas sudužo, pasipylė kraujas, jis išbėgo į gatvę, sako: „Žiūrėkit žmonės, ką man žydai daro!“. Iškart prasidėjo akmenų mėtymas, šauliai atvažiavo bandė suvaldyti. Žodžiu, kilo riaušės“, - pasakojo S. Sužiedėlis.
Po šių riaušių buvo surašytas toks Valstybės saugumo departamento (VSD) raportas.
„Leipalingio apylinkėje viešpatauja antisemitinė nuotaika, susidariusi bendrų socialinių, tautinių ir lokalinių faktų įtakoje. Leipalingio apylinkės antisemitinei nuotaikai pavaizduoti yra reikalingas tas faktas, kad įvykusios eksceso niekas nesmerkia, atvirkščiai, visi giria, esą didelės bausmės ekscesininkams gali iššaukti dar didesnių antisemitinių ekscesų. Be to, įvykio charakteringi gandai buvo pasklidę. Girdi, už Leipalingio žydų langų išmušimą Adolfas Hitleris padovanojęs Lietuvai kažkokį brangų lėktuvą, o jei keli žydai būtų buvę papjauti, tai visą Klaipėdos kraštą būtų gražinę Lietuvai“, - raportą citavo istorikas.
Anot mokslininko, apskritai tautininkų vadai viešai smerkė antisemitizmą, rasizmą ir nacizmą.
Situaciją pakeitė pirmoji sovietų okupacija
Tačiau gana nuosaikią visuomenės nuostatą žydų atžvilgiu, pasak S. Sužiedėlio, pakeitė pirmoji sovietų okupacija 1940-1941 m., kurios metu buvo ypač sustiprintas žydų komunistų, išdavusių Lietuvą, įvaizdis.
Jo tvirtinimu, apskritai žydų ir komunistų sutapatinimas buvo klaidingas, nes 1941 m. pavasarį Lietuvos komunistų partijoje dominavo rusai ir ukrainiečiai, kurie buvo nustūmę lietuvių ir žydų komunistus.
Pasibaigus pirmajai sovietų okupacijai ir atėjus vokiečiams, Lietuvoje buvo išleistas pirmasis rasistinis potvarkis, kuris apibrėžė, kas yra žydas, tačiau didelių pogromų ir žudynių dar nebuvo. Organizuotas genocidas, pasak S. Sužiedėlio, prasidėjo 1941 m. rugpjūčio 16 d., kai policijos nuovadoms buvo išdalinti nurodomai sulaikyti žydus saugoti, kol bus paimti ir neva išvežti į stovyklas.
„Mano įspūdis, kad ypač tolesnėse provincijos nuovadose ne visi iš karto suprato, ką tai reiškia. Aišku, po pirmųjų poros akcijų net ir pati bukiausia policininko galva mažam krašte turėjo tučtuojau suvokti, kam tie žydai vežami į tuos susisiekimo punktus“, - pasakojo jis.
Pasak istoriko, įsakymą gavę policijos skyriai kruopščiai registravo visus žydus, viską surašė biurokratine kalba, o sulaikomųjų net nevadino įžeidžiamais terminais, nors realiai siuntė juos į mirtį.
„Kai kurie policininkai, o dalis jų galvojo, kad juos veš į stovyklas, surašė visus – nuo vyriausio iki jauniausio. Kruopščiai, pavardes ir taip toliau. Jie vartoja terminą „žydų tautybės piliečiai“ - labai biurokratiška kalba, tik dviejose vietose radau, kad būtų pasakyta „žydelkos“ kokios ar panašiai“, - pasakojo S. Sužiedėlis.
Jo pasakojimu, tarp 1941 m. rugpjūčio 1 d. ir 14 d. buvo nužudyta 4750 žydų, 28 komunistai, 2 lietuviai ir 1 nusikaltėlis. Pats kruviniausias laikotarpis buvo rugpjūtis-rugsėjis, tai buvo mirtinas smūgis žydų bendruomenei, o spalio 28-oji pati kruviniausia diena visoje Lietuvos istorijoje, jos metu Kauno IX forte nužudyta apie 9,2 tūkst, žydų.
Iki gruodžio mėnesio buvo sunaikinta apie 140 tūkst. žydų, kurių 118 tūkst. buvo Lietuvos piliečiai. „Tarp kitko, turiu pabrėžti, kad buvo sušaudyta nemažai komunizmu nepgrįstai apkaltintų lietuvių, kurie didelė dalis buvo visai nekalti žmonės. Jų skaičius siekia kokius 3-5 tūkst.“, - pridūrė S. Sužiedėlis.