Šių metų lapkričio 17 dieną S. Sužiedėlis buvo apdovanotas garbinga Lietuvos mokslo premija, kuri kasmet skiriama daugiausiai pasiekusiems mokslo veikėjams, dirbantiems užsienyje ir palaikantiems ryšius su Lietuva.
Šiomis dienomis Vilniaus universitete jis skaitė paskaitą, kurios tema „Lietuviai, lenkai, žydai: Vilniaus karo verpetuose 1939-1945 metais“. Joje autorius nemažai dėmesio skyrė lietuvių ir lenkų santykiams kovos dėl Vilniaus laikotarpiu bei hitlerinės ir sovietų okupacijos metais.
Lenkai lietuvius laikė žemesnės kultūros žmonėmis
Mokslininkas pažymėjo, jog priimta manyti, kad įtampa lietuvių ir lenkų santykiuose, ypatingai kalbos klausimu, kilo XIX amžiaus pabaigoje. Vis dėlto istoriko manymu kai kurie šaltiniai byloja, kad tai įvyko seniau.
Pavyzdžiui, 1820 metų Lenkijos archyvuose rastas lietuvių valstiečių iš Seinų prašymas neskirti jiems lietuvių kalbos nemokančio dvasininko. Istorikas pabrėžia, kad šis prašymas buvo socialinio-ekonominio, o ne nacionalinio pobūdžio ir juo norėta, kad dvasininko „gąsdinimai“ lietuvių kalba būtų suprantami ir lietuviams valstiečiams.
„Tokių kalbinį konfliktą demonstruojančių pavyzdžių buvo nemažai. Pavyzdžiui, vienas to meto lenkų dvasininkas, labai įtariai žvelgęs į lietuvių kalbą, kalbėjo apie ją kaip apie „avinų kalbą“, - pabrėžė mokslininkas.
„Kraševskis, Mickevičius domėjosi lietuvių liaudies kultūra, etnologija. Vis dėlto nemaža lenkų elito dalis nelenkus valstiečius laikė primityviais žemesnės kultūros žmonėmis. Ir šis stereotipas gyvavo iki Antrojo pasaulinio karo. Jie taip pat tikėjo, kad lietuviško atgimimo judėjimas nebuvo autentiškas, kad jis buvo kurstomas iš šalies – rusų ar vokiečių“, - dėstė mokslininkas.
Lenkiškuose rašytiniuose šaltiniuose neretai buvo pabrėžiama, kad lietuviai nebuvo gryna rasė, juose buvo lenkiško ir baltarusiško kraujo.
„Ten rašoma, kad lietuviai buvo paprasčiausi miškų plėšikai, nepažįstantys žemės ūkio. Tai buvo tipinis to laiko požiūris į lietuvių nacionalinį charakterį“, - toliau kalbėjo S. Sužiedėlis.
Vilniaus grąžinimui buvo naudingas Lenkijos krachas?
Mokslininko teigimu XX amžiuje lenkai turėjo planų išsaugoti savo dominavimą, nes jie netikėjo, kad Lietuva sukurs nepriklausomą valstybę, o jei tai ir padarys, tai galės egzistuoti tik su lenkų vyriausybe. O štai lietuviams Lenkijos-Lietuvos unija buvo jau reliktas, ir jie ją priėmė kaip „Trojos arklį“. Kai 1923 metais Vilnius buvo pripažintas Lenkijos dalimi, lenkams dėl to klausimų nebeliko, tačiau dauguma lietuvių su tuo nesusitaikė.
„1935 metais Vilniaus vaivada buvo paskirtas garsus lietuvių persekiotojas Liudvikas Bocianskis. Jis pats savo politiką įvardijo kaip „labai griežtą kursą lietuvių mažumos atžvilgiu“. Tačiau jo antilietuviška politika, kuri buvo išties griežta, turėjo dar vieną tikslą – norą parodyti lietuviams, kas jų laukia, jeigu lietuvių mažuma nesielgs teisingai. Štai tokie įvykiai vyko Antrojo pasaulinio karo išvakarėse“, - sakė mokslininkas.
Jis taip pat konstatuoja, kad karo išvakarėse Lietuvai Europoje susiklostė nepaprasta geopolitinė situacija. Viena vertus, Versalio sutartis garantavo Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos (kas ir nutiko 1923 metais), kita vertus, tai trukdė Vilniaus grąžinimui.
„Vilniaus grąžinimui buvo būtinas Lenkijos valstybės žlugimas arba susilpnėjimas. Vis dėlto tai būtų sužlugdę visus pagrindus, nes Lenkija buvo poversalinės sistemos pagrindu Rytų Europoje, o jos žlugimas būtų kėlęs grėsmę Lietuvos nepriklausomybei. Lietuvos politikai pakliuvo į tam tikrus spąstus, jiems teko spręsti: priims Lietuva tuometines sienas ar kaimynų sąskaita taps revanšistine valstybe. Iš šios tragiškos padėties išeiti be nuostolių, kaip mes jau žinome iš istorijos, buvo neįmanoma“, - pabrėžė S. Sužiedėlis.
Jis pažymėjo, kad Lietuvos politikai, jausdami grėsmę iš Vokietijos pusės, siūlė lenkams ieškoti bendradarbiavimo būdų, tačiau Vilniaus grąžinimo klausimas visus mėginimus paversdavo niekiniais.
Vilniaus „persodinimas“ - sunkus ir lietuviams, ir lenkams
Juo labiau, 1939 metų spalį, kai Lietuva pasirašė sutartį su SSSR, Vilnius vėl atiteko Lietuvai.
„Lietuvos armija įžygiavo į Vilnių. Mano manymu, tai buvo lemtingas posūkis Lietuvos-Lenkijos santykiuose, ypatingai kalbant apie šiuolaikinę epochą. Vilniaus sugrąžinimu džiaugėsi visi lietuviai, nepriklausomai nuo jų įsitikinimų. „Laikinoji sostinė sveikina amžinąją sostinę“, „Grąžinta Lietuvos širdis“ - plevėsavo tokie transparantai. Vis dėlto šios širdies persodinimas tapo sudėtinga operacija ir lietuviams, ir lenkams. Juk čia lietuvių procentas buvo nedidelis. Yra vieno lietuvių karininko, leitenanto, prisiminimai. Jis su kartėliu rašė, kad per dvi savaites Vilniaus krašte nesutiko nei vieno lietuviškai kalbančio žmogaus“, - teigia mokslininkas.
Jis konstatuoja, kad tų pačių metų spalį Vilniuje buvo užfiksuoti žydų pogromai. Anot S. Sužiedėlio, Vakarų spaudoje dažnai skelbiama, kad jų iniciatoriais buvo būtent lietuviai. „Tai netiesa. Lietuvos administracija, priešingai, troško žydų palaikymo“, - pasakojo istorikas.
Per šimtmečius polonizacijos procesas denacionalizavo lietuvių etnosą, kuriam buvo būtina grąžinti nacionalinę dvasią. Būtent toks buvo Vilniaus integracijos principas, kurio neatsisakyta iki šios dienos, teigia S. Sužiedėlis.