Apie sovietinę praeitį postsovietinėje dabartyje kalbama trečiadienį Vilniaus universitete prasidėjusioje mokslinėje konferencijoje. Joje į sovietinę praeitį žvelgiama iš dabarties pozicijų – teigiama, kad bet kokia atmintis nulemta dabarties realijų.
„Jau yra tam tikrų atminties vietų, kurios nebeturi negatyvumo ženklų dėl sovietmečio. Keičiasi požiūris į sovietmetį priklausomai nuo to, kokia politinė, socialinė aplinka, ekonominė padėtis. Štai krizės metais iš tikrųjų yra daug didesnis pozityvus požiūris į sovietmetį nei buvo, tarkime, per mūsų dainuojančią revoliuciją. Žodžiu, atmintis neišvengiamai sąlygota dabarties“, – DELFI sakė D. Leinartė.
Pasak profesorės, nors dabar nėra vienareikšmiškai teigiama, kad sovietmečiu viskas buvo gerai, bet neretai girdime, kad „sovietmečiu buvo galima išgyventi bet kuriam žmogui, buvo garantuotas darbas, pensijos“. „Vienaip ar kitaip pozityvių gaidelių atsiranda vis daugiau“, – tvirtina D. Leinartė.
Kaip pavyzdį ji pateikė 2008 m. Seime patvirtintą Šeimos politikos koncepciją. Jos pradmenis D. Leinartė mato sovietmetyje, kada režimas teigė, jog šeimą sudaro vyras ir moters, du ar trys vaikai.
„Tuomet buvo stengiamasi apibrėžti tai, kas yra šeima. Tai būdinga kiekvienam autoritariniam režimui – lygiai taip pat šeima buvo apibrėžiama nacistinėje Vokietijoje“, – aiškina mokslininkė.
Irtis pirmyn trukdo sovietmečio traumos
Sovietmečio traumas profesorė įvardija kaip priežastį, kodėl šlubuojame eidami demokratėjimo link. „Mes visą laiką iki šiol kažkokiu būdu turime spręsti sovietmečio palikimą – vertybių, idėjų požiūriu. Beveik kiekvieną dieną. (...) Tai viena priežasčių, kodėl tiesiais žingsniais neiname demokratėjimo link, vis turime įveikti kažkokias kliūtis, vis grįžtame. Bet manau, visgi einame į priekį ir tai akivaizdu“, – įsitikinusi D. Leinartė.
Profesorės manymu, sovietmečiu įgytas traumas padeda įveikti jų įvardijimas, diskusijos apie sovietinį palikimą. „Pavyzdžiui, diskusijos apie Žaliojo tilto skulptūras: palikti jas, ar nepalikti, ar jos įžeidžia mus kaip nepriklausomos valstybės asmenis, ar ne. Tokios diskusijos padeda išgyventi traumą – tokiu būdu mes priimame savo naująją tapatybę, savo kolektyvinę tapatybę. Turime kalbėti apie tai, įvardinti“, – sako D. Leinartė.
D. Leinartės teigimu, sovietmečio ilgesys susijęs su depresija: jeigu ilgiesi praeities, negyveni čia ir dabar, negali visiškai atvirai žvelgti į priekį. „Tai yra depresija ir ilgesys, tai nėra pasitenkinimas savo dabartine būtimi. Tai taip pat nepadeda susikurti savęs kaip išdidaus lietuvio įvaizdžio, kad būtum patenkintas ir išdidus gyvendamas savo šalyje“, – DELFI sakė mokslininkė.