Tačiau atsiskleidžia visai kitoks vaizdas, kai bandoma pasiaiškinti, ką šios mamos veikia pasibaigus atostogoms. 20 proc. jų priverstos ieškotis kito darbo, 13 proc. iš viso negrįžta į darbo rinką. Bene labiausiai šokiruojantys skaičiai – privačiame sektoriuje.
Aštuonios iš dešimties šeimų rinkosi ilgas vaiko priežiūros atostogas
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto profesorės Aušros Maslauskaitės, vaiko priežiūros atostogos – viena iš paramos šeimai politikos priemonių, kurią Lietuvos piliečiams garantuoja valstybė. Jų tikslas – padėti tėvams išlikti darbo rinkoje susilaukus kūdikio ir kartu kompensuoti šeimos gerovės materialinius praradimus. Tačiau teisė į atostogas dar neužtikrina galimybės ją visiškai realizuoti, kadangi sugrįžimą į darbo rinką po vaiko priežiūros atostogų lemia ne tik teisiniai, bet ir sociologiniai bei ekonominiai veiksniai. Kiek plačiai atveriamas galimybių sugrįžti į darbo rinką langas, susiję su visuomenės, kartu ir darbdavių, nuomone apie tai, kas yra vertingesnis darbuotojas, taip pat su situacija darbo rinkoje, pagaliau su šeimų apsisprendimu rinktis vieną ar kitą šeimos ir darbo derinimo modelį.
2013 m. gegužės mėnesį buvo atliktas reprezentatyvus sociologinis tyrimas, kuris aiškinosi, kaip moterys elgiasi po vaiko priežiūros atostogų. Tyrimo metu apklausti 20-49 metų respondentai, iš kurių 67 proc. patys buvo ar buvo jų partnerė yra buvę ar tyrimo metu buvo vaiko priežiūros atostogose. Iš jų absoliuti dauguma – moterys.
Tyrimas, kurį sociologė pristatė Demografinių tyrimų instituto informaciniame leidinyje „Demografija ir mes“, parodė, kad Lietuvos šeimos pirmenybę teikia ilgoms vaiko priežiūros atostogoms. Kiek mažiau nei pusė, 42 proc., moterų turėjo dvejų metų trukmės atostogas, dar 36 proc. vaikus namuose augino ilgiau nei dvejus metus. Tik apie 2 proc. šeimų vaikus namie augino trumpiau nei dvejus metus, iš jų apie dešimtadalį (12 proc.) - iki metų, panaši dalis – iki pusantrų metų. Taigi beveik aštuoniais iš dešimties atvejų Lietuvos šeimos turėjo ilgas vaiko priežiūros atostogas, kurios daugelio išsivysčiusių šalių kontekste atrodo įspūdingai.
Dauguma gyventojų mano, kad vaikai iki trejų metų – mamos rūpestis
Tokie rezultatai, pasak A. Maslauskaitės, nėra netikėti. Apklausos rodo, kad 53 proc. mūsų šalies gyventojų mano, kad vaikai iki trejų metų turi būti prižiūrimi namuose, dar apie 16 proc. galvoja, kad šio amžiaus vaikus turėtų prižiūrėti patys tėvai, padedami senelių. Taigi apie 70 proc. 20-49 metų Lietuvos gyventojų pasisako už vaikų iki trejų metų auginimą namuose. Didžioji dalis tai sieja su mamos pareigomis, kai kurie mano, kad tai ne tik abiejų tėvų pareiga, bet ir senelių rūpestis. Įdomu, kad vyrų ir moterų nuomonės šiuo klausimu beveik nesiskiria.
„Vaiko priežiūros atostogų trukmė ir idėjos, kad vaikai iki trejų metų turi būti prižiūrimi tik namie, yra bendresnių visuomenės įsitikinimų dėl moters vaidmens šeimoje bei visuomenėje atspindys. Akivaizdu, kad Lietuvos gyventojams priimtinesnis šeimos modelis, kai moteris ilgam pasitraukia iš profesinės veiklos ir prisiima pagrindinę atsakomybę už vaikus ir namus. Tačiau šiuolaikinė ekonominė realybė didžiajai daliai šeimų diktuoja rinktis dviejų dirbančiųjų šeimos modelį, todėl įdomu patyrinėti, ar susiduriama su problemomis, po motinystės atostogų bandant grįžti į darbą“, - teigia sociologė.
Situacija valstybiniame ir privačiame sektoriuje skiriasi kardinaliai
67 proc. respondenčių teigė, kad po vaiko priežiūros atostogų sugrįžo į tą pačią darbovietę, kurioje dirbo iki vaiko priežiūros atostogų, 20 proc. susirado kitą darbą, 13 proc. iš viso negrįžo į darbo rinką.
Tyrimas atskleidė, kad sugrįžimas į darbo rinką reikšmingai priklauso nuo to, kur moteris dirbo iki tol. Absoliuti dauguma dirbusiųjų valstybiniame sektoriuje (90 proc.) arba savarankiškai (85 proc.) sugrįžo į tą pačią darbovietę. Kitokia situacija būdinga moterims, dirbusioms privačiame sektoriuje. Tik pusė jų, t. y. 52 proc., sugrįžo į tą patį darbą, 29 proc. susirado kitą, o 21 proc. iš viso negrįžo į darbą. Taigi egzistuoja du grįžimo į darbą modeliai.
„Kaip interpretuoti šią situaciją? Be abejonių, tektų atmesti argumentą, kad moterys, dirbančios privačiame sektoriuje, turi esmingai besiskiriantį požiūrį į motinystę nuo dirbančiųjų valstybiniame sektoriuje, todėl penktadalis jų nusprendžia negrįžti į darbą. Akivaizdu, kad moterys renkasi atsižvelgdamos į esamas struktūrines galimybes, o jos dirbančioms privačiame ir valstybiniame sektoriuje skiriasi. Jei visos moterys turėtų vienodas sugrįžimo teises, tikėtina, kad negrįžusiųjų į darbo rinką dalis būtų reikšmingai mažesnė. Privataus sektoriaus darbo vietos nesaugumas, tarp darbdavių pasitaikantis darbuotojų socialinių teisių nepaisymas lemia tai, kad tik apie pusę moterų sugrįžta į tą pačią darbo vietą“, - įsitikinusi A. Maslauskaitė.
Ar tikrai nedirba todėl, kad nenori?
Dėl kokių deklaruojamų priežasčių iki vaiko gimimo dirbusios moterys apsisprendžia likti namuose? Kaip jau minėta, absoliuti dauguma šių moterų dirbo privačiame sektoriuje. 40 proc. jų negrįžimą į darbą motyvavo tuo, kad norėjo rūpintis tik vaikais ir namais, dar trečdalis moterų paminėjo, kad vyras nenorėjo, jog moteris dirbtų. Po tiek pat (apie trečdalį) nurodė, kad vėl planuoja šeimos pagausėjimą arba negrįžo į darbą todėl, kad neteko anksčiau turėtų pareigų. 20 proc. moterų teigė, kad jų nebetenkino atlyginimas, tiek pat jų prisipažino tiesiog nenorinčios dirbti. Panašus skaičius moterų (apie 20 proc.) susidūrė su darželio arba auklės problema, todėl nusprendė pačios prižiūrėti vaiką.
„Iš atsakymų matyti, kad didžiausio pritarimo susilaukė du motyvai, kurie akivaizdžiai nurodo moters kaip namų šeimininkės vaidmens pasirinkimą. Sunku atsakyti, kiek šis vaidmuo pasirenkamas sąmoningai ir besąlygiškai, o kiek jis yra kompromiso ir naudos skaičiavimo rezultatas. Kai darbo ir uždarbio perspektyvos nepatrauklios, moteris renkasi namų šeimininkės vaidmenį.
Apibendrinant tyrimo rezultatus galima teigti, kad piliečių galimybės pasinaudoti valstybės garantuojama teise į vaiko priežiūros atostogas ir darbo vietos išsaugojimą nėra lygios. Mamų gyvenimo kelio pasirinkimas po vaiko priežiūros atostogų didele dalimi priklauso nuo to, ar iki vaiko gimimo buvo dirbta privačiame ar valstybiniame sektoriuje. Daugelis moterų, užimtų privačiame sektoriuje, po vaiko gimimo atsiduria kryžkelėje, kurioje, suvedus darbo naudos ir nuostolių aritmetiką, neretai iš darbo rinkos pasitraukiama“, - teigė apžvalgos autorė.