Visa tai vyksta tuo metu, kai Lietuvoje beviltiškai degradavę alkoholikai žudo senutes, tėvai mėto į šulinius savo vaikus, šalis pirmauja Europoje pagal savižudybių skaičių, o vaikai ir moterys kenčia nuo smurto ir patyčių.
Politikams labiausiai rūpi išsiaiškinti, kas labiau vertas sėdėti viename ar kitame poste. O politinė veikla ir atsakomybė, deja, susiveda į partines rietenas. Kita vertus, niekas nesivadovauja principu – pirmiausia moralė, visi kalba tik apie politinę ir teisinę atsakomybę. „Savaitėje“ – ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto politikos dalykų grupės vadovas Vincentas Vobolevičius.
– Kiek gili yra vyriausybės krizė, kuri, kaip sako prezidentė Dalia Grybauskaitė, dėl nomenklatūrinio korupcijos suvokimo tik gilėja ir destabilizuoja padėtį šalyje? Ar iš tiesų vyriausybė jau priėjo liepto galą?
– Labai abejoju, kad šita vyriausybė priėjo liepto galą ta prasme, kad netrukus subyrės. Man atrodo, kad iki rinkimų laiko yra pakankamai nedaug, ir dėl to galimybė susitarti ir išlaikyti vyriausybę, galbūt paaukojus vieną ministrą, yra labai reali. Bet, jeigu vertintume vyriausybės krizę sistemiškai, t.y. kokios partijos ir kokiu principu sudaro vyriausybę, tai jūsų minėtas teiginys, kad yra labai racionalus išskaičiavimas, nenaudingas bendrajam gėriui, yra teisingas ir ta krizė yra.
Aš konkrečiai turiu galvoje, kad partijose, ypač – Socialdemokratų, labai didelę įtaką rinkimų baigčiai turi tam tikri regioniniai veikėjai. Druskininkų meras – vienas iš jų. Ir, manau, kad gilesnis šito konflikto tarp prezidentės ir vyriausybės kontekstas yra ne konkrečiai Vijūnėlės „dvaras“, bet tokių žmonių kaip meras Ričardas Malinauskas poveikis valdančiosioms partijoms. Šiuo atveju – Socialdemokratų partijai, ir valstybės politikai. Klausimas – ar ateityje tas poveikis mažės, ir dėl to partijos panašės į tas klasikines partijas, kurios remiasi rinkimų manifestais, protingais pažadais ir jų įgyvendinimu, ar kaip tik tas poveikis išliks, ir partijos išliks įtakingų žmonių klubais. Klubais, kurie ne tik išlaiko partiją valdžioje, bet tuo pačiu metu gali ir prisivirti košės įvairiuose lygmenyse korumpuotai elgdamiesi.
– Tai, vadinasi, galima paaiškinti, kodėl taip greitai pavyko susitvarkyti su kita socialdemokrate ministre Rimante Šalaševičiūte?
– Visiškai sutinku su teiginiu apie ponią R. Šalaševičiūtę. Ji, nors ir populiari socdemė, bet tam tikruose sluoksniuose žmonių neturi tos politinės mašinos, kokią turi Druskininkų meras ar kitų rajonų ir miestų merai. Dėl to ji yra politiškai „lengvasvorė“ ir ją yra lengviau pašalinti.
Manau, prezidentės giluminis žaidimas – pakeisti socialdemokratus taip, kad daugiau svorio įgytų tokie žmonės kaip R. Šalaševičiūtė, mažiau svorio – tokie žmonės kaip rajoniniai partinių mašinų vadai. Tai socialdemokratams tam tikra prasme yra beveik „misija neįmanoma“, nes jeigu labai greitai atsiriboji nuo tokių žmonių kaip populiarūs rajonų merai, kurie visi, ko gero, daugiau ar mažiau kažkur uodegą yra įmerkę (...), tai tada, greičiausiai, prasčiau pasirodai rinkimuose. Ir dėl to socialdemokratai ir premjeras yra labai sunkioje padėtyje. Iš vienos pusės yra labai aiškus prezidentės spaudimas, kaip ji sako, apsivalyti, bet tas spaudimas yra toks, kad jeigu tu nuoširdžiai valysies, tu „prapilsi“ rinkimus.
– Bet sugrįžtant prie ministrės R. Šalaševičiūtės: socdemai kartoja, kad atsistatydinimą nulėmė tas jos prieš kurį laiką duotas kyšis. Bet ar tikrai? Ar jums nekyla abejonių, kad ne čia yra svarbiausia priežastis, kad žymiai svarbiau yra tai, kokioje byloje ministrė buvo apklausta – ir kad ten ir patys socdemai gali būti įkišę uodegą?
– Vienareikšmiškai. Kyšis, mano galva, yra tik pretekstas, tik figos lapelis. Priežastys, kaip ir jūs nurodėte, yra toje byloje. Taip pat artėja rinkimai ir kaltinimų vienam ar kitam su socdemais susijusiam žmogui dar bus, pradėti taip anksti kovoti yra politiškai nenaudinga.
R. Šalaševičiūtė, kaip minėjau, nėra „sunkiasvorė“ partijoje lyginant su kitais žmonėmis, todėl dėl jos kovoti didelį karą, po to – kitą karą, pavyzdžiui, dėl R. Malinausko, po to – dar kitą karą dėl kažko kito būtų nenaudinga.
Negalima pastoviai sakyti, „vėl sąmokslas prieš mane, vėl sąmokslas prieš mane“, nes jeigu esi geras lyderis, tu tuos sąmokslus turi sutvarkyti. Jau nekalbant apie jokią moralę – tu turi būti efektyvus lyderis, o jeigu pas tave „eina“ sąmokslas po sąmokslo, žmonėms gali kilti klausimas, ar tu sugebi valdyti?
– Tai kaip jums atrodo premjeras šioje situacijoje? Ar užtikrintai jis kalba, ar galima pasitikėti tokiu lyderiu? Ir ar jis gali suvaldyti vyriausybę?
– Žiūrint iš politinio išskaičiavimo pusės, premjeras sako tai, ką reikia, bet visiškai ne taip, kaip reikia. Premjeras sako tą standartinę žinutę – prieš mane yra nukreiptas sąmokslas, blogi žmonės verčia gerą premjerą senu sovietiniu metodu.
Bet ta žinutė buvo išsiųsta labai nevykusiai – kažkokie rašteliai ant kažkokio stalo, kurių nepaviešina. Galų gale netgi L. Graužinienė sako „tai patikslinkite, kas ten jus puola“. Pati žinia „mus puola, neklausykite, ką jums sako“ yra klasikinė žinia politinėje komunikacijoje atsitikus kažkokiai bėdai, kad nuramintų savo rinkėjus. Bet kad nelabai ramybė spinduliuoja iš premjero veido, tai irgi faktas.
– Ar premjerui pavyks išlaikyti šiuos du ministrus, ar, norėdamas pabaigti tą skandalą, jis bus priverstas atsisakyti jų paslaugų?
– Aš manau, kad šiuo atveju kortos yra prezidentės rankose, nes būtent ji iškėlė sąlygas, kad būtų apsivalymas, kad būtų pašalinti korumpuoti ministrai, jeigu bus įrodyta, kad jie korumpuoti. Todėl ji galėtų reikalui esant pabaigti skandalą priėmusi vieno ministro, tarkim aplinkos ministro, atsistatydinimą.
Formaliai problema būtų išspręsta ir vyriausybė gyvuotų toliau. Bet tai nepasiektų to gilesnio tikslo, apie kurį aš kalbėjau anksčiau, t.y. Socialdemokratų partijos atgrasymo nuo artimo flirto su rajonų „bosais“.
Klausimas – kaip prezidentė nuspręs? Bet kol kas aš nedrįstu prognozuoti, kaip bus. Pažiūrėsime, kaip įvykiai klostysis, bet, manau, ramybės kaina bus vieno ministro galva.
– Vieno?
– Manau, kad taip.
– Ir greičiausiai, sprendžiant iš šios dienos pozicijų, tai turėtų būti aplinkos ministras?
– Taip.
– Ar tai gali turėti įtakos rinkėjų pasirinkimui?
– Man atrodo, niekas drastiškai nesikeis ir po šitų konfliktų. Būtent dėl to, kad didelė dalis socialdemokratų rinkėjų yra vidutinių miestelių gyventojai, kurie priklauso toms partinėms mašinoms. Jie nėra kvaili žmonės, jie nėra kažkokie labai blogi žmonės, bet jie turi, liaudiškai tariant, „fainą“ merą, kuris duoda darbo vietinėms įmonėms, kuris truputėlį prilaiko konkurentus ir gatveles išasfaltuoja. Ten yra sukurta tam tikra kultūra ir aš esu tikras – nepaisant visų puolimų, jeigu šiuo metu Druskininkuose būtų plebiscitas, Druskininkų meras greičiausiai turėtų pasitikėjimą.
Turint galvoje, kad regionuose yra tokios stiprios partinės mašinos, tikimybė, kad šitas ginčas Vilniuje, žiniasklaidoje, drastiškai pakeis partijų rikiuotę, yra labai maža. Taip, socdemams gali kokie 2–3 „procentėliai“ kur nors nuplaukti, bet kad iš lyderio pozicijų juos išmuš šitos batalijos, tai aš labai abejoju.