„Ar Lietuvoje tris kartus sumažėjo smurto? Parodykite man nors vieną socialinį reiškinį, kai priėmus įstatymą jis triskart sumenktų. Kontrabanda, šešėlis, pilstuko gamyba... Tai neįmanoma. Mes manome, kad smurtas tampa latentinis, užslėptas, apie jį nežino visuomenė, bet jis yra. Mes susiduriame su atvejais, kai moterys prašo: paleiskite jūs tą mano žmogelį, man reikia bulves nukasti, reikia ūkį tvarkyti, nėra kas pinigų uždirba, nėra kas namu sutvarko. Darome prielaidą, kad jos toliau kenčia smurtą, tačiau nepraneša apie jį“, - DELFI sakė Policijos departamento Viešosios policijos valdybos rizikos valdymo ir vidaus kontrolės skyriaus viršininkas Tomas Babravičius.
Per plačiai taikomas laikinasis sulaikymas
Kalbėdamas apie Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo kokybę, pareigūnas neslėpė manantis, jog politikai apie šį įstatymą visai užmiršo. T. Babravičiaus teigimu, pareigūnams tenka dilema atvykus į vietą ir pamačius du konfliktuojančius bei kruvinus žmonės nuspręsti, kuris jų smurtautojas, kuris – auka.
Statistika rodo, kad dažniausiai dėl smurto šeimose kenčia moterys – tarp nukentėjusiųjų moterų esama 96 proc., tačiau pernai buvo pradėta ikiteisminių tyrimų ir dėl smurto prieš vyrus (9 proc.) bei vaikus (8 proc.).
„Pareigūnams vienas sunkiausių dalykų, kai reikia atvykus į vietą nustatyti – yra ar nėra smurto faktas ir kuris yra smurtautojas, nes sužalojimus gali turėti abu konfliktuojantys žmonės. Tradiciškai tai smurtautojas būna vyras, o moteris – nukentėjusioji. Tai daugiau mažiau patvirtina statistiniai duomenys, bet būna įvairiausių atvejų“, - pasakojo T. Babravičius.
Jo teigimu, tomis savaitgalių ar švenčių dienomis, kai nėra budinčio ikiteisminio tyrimo teisėjo, įtariamas smurtautojas tiesiog laikinai sulaikomas iki 48 valandų, tačiau, T. Babravičiaus nuomone, Lietuvoje laikinasis sulaikymas naudojamas pernelyg dažnai ir plačiai.
Pavyzdžiui, jeigu šeštadienį nėra budinčio ikiteisminio tyrimo teisėjo, o policija gauna iškvietimą dėl smurto šeimoje, įtariamasis smurtautojas dažniausiai talpinamas į belangę iki 48 valandų – nesvarbu, kad smurtas galbūt buvo psichologinis ir užtektų asmenį tiesiog įpareigoti išsikelti iš namų.
„Sulaikymas, mano manymu, taikomas per plačiai, nes tie smurto atvejai yra visiškai nevienodi. Gali būti „švelnusis“ smurtas, psichologinis, ne tiek sunkus ar aštrus, be to, sulaikomas asmuo gali užimti aukštą socialinę padėtį, turėti įsipareigojimų darbui, tačiau jis automatiškai talpinamas į areštinę, nors užtektų ir kitų priemonių. Negalima visų mauti ant to paties kurpalio“, - teigė T. Babravičius.
Pareigūnai kartais sunaikina įkalčius?
Policijos departamento Viešosios policijos valdybos rizikos valdymo ir vidaus kontrolės skyriaus viršininkas taip pat teigia, kad policijos pareigūnai Lietuvoje yra menkai paruošti, nes mūsų šalis neturi aukštosios policijos mokyklos, todėl pasitaiko atvejų, kai pareigūnai sunaikina įkalčius.
„Mes turime menkai apmokytus pareigūnus, neturime savo aukštosios mokyklos, kuri rengtų profesionalius tyrėjus – jie neatsinaujina, išeina seni vilkai, o visa sistema silpnėja“, - teigė T. Babravičius.
„Jeigu pareigūno apmokymas trunka nuo 6 savaičių iki 18 mėnesių, tai ko iš jo galima paprašyti? Jis reaguoja, atvyksta, atskiria smurtautoją, sunaikina pusę įkalčių arba jų nepaima, neįvertina, neužfiksuoja ir viskas – ikiteisminis tyrimas po to sugriūva. Tokia šito neparuošimo įtaką šioms byloms“ - pridūrė pašnekovas.
T. Babravičius spėja, kad neprofesionalumo atvejų gali būti gana daug.
„Aš spėju, kad atvejų gali būti daug. Tarkime, yra biologinės kilmės pėdsakai, kurie turi įrodomąją reikšmę, bet jie paprasčiausiai nepaimami. O kaip tiriamos išžaginimo bylos? Aš kaip pavyzdį sakau: užfiksuojamas faktas, moteris apklausiama, tačiau ji išleidžiama namo nenukreipus jos medicininei apžiūrai. Ji grįžta namo, nusiprausia ir sunaikinami visi įkalčiai. Na, čia toks žiaurus pavyzdys, bet, deja, pavyzdžiai gali ateiti iš praktikos“, - teigė pareigūnas.
Smurtautojų mūsų įstatymai nepažaboja
Kritikos aukas nuo smurtautojų apginti turintiems įstatymams T. Babravičius negaili ir kitais aspektais. Tarkime, idealiuoju atveju smurtautojas įpareigojamas laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, nesiartinti prie aukos, nebendrauti ir neieškoti ryšių, tačiau smurtautojai dažnai viso šito nepaiso ir jiems beveik niekas už tai negresia.
„Smurtautojas už tokio teismo sprendimo pažeidimą niekaip neatsako. Visiškai niekaip“, - teigė pareigūnas.
Pasak jo, kai smurtautojas neleistinai siekia palaikyti ryšius su auka, jam galima pritaikyti Baudžiamojo kodekso straipsnį už teismo sprendimo, nesusijusios su bausme, nevykdymą, tačiau tai daroma ypač retai.
„Žiūrėjau statistiką už praėjusius metus, tai ji nepakitusi. Galima daryti išvadą, kad šis straipsnis netaikomas. Ir smurtautojas, be jokių rimtesnių apribojimų, puikiausiai grįžta į namus, kuriuose smurtavo, auka lieka nusivylusi. Koks tikslas aukai skambinti į policiją, jeigu smurtautojas vėl sugrįžta?“, - klausė T. Babravičius.
Pašnekovas taip pat atkreipė dėmesį, kad apie 73 proc. fiksuojamo smurto šeimose yra nežymus sveikatos sutrikdymas, smūgio sudavimas ir kiti panašūs smurto protrūkiai – atsakomybė už tai pagal Baudžiamąjį kodeksą yra iki vienerių metų laisvės atėmimo.
Tačiau suėmimas už nusikaltimus, kuriems numatyta iki vienerių metų suėmimo bausmė, pagal Baudžiamojo proceso kodeksą negali būti skiriama.
Todėl norint, kad smurtautojas sėstų į belangę, auka turi pademonstruoti ne tik keletą mėlynių, bet mažų mažiausiai sulaužytą ranką.
„Smurtautojas gali puikiausiai eiti ir pažeidinėti kardomąsias priemones, bet už tai likti nenubaustas niekaip“, - sakė T. Babravičius, pridūręs, kad, tarkime, Olandijoje smurtautojai keliauja į kalėjimą bent trims mėnesiams.