Vien vyro iškeldinimas iš namų situacijos neišspręs

Algirdas Meškauskas
„Viskas prasidėjo nuo 1989 m., kai vienas vyriškis išžudė daug moterų. Po šio įvykio vyrus masiškai pradėta tapatinti su smurtautojais ir kaltinti. Todėl vyrai nusprendė reaguoti, teigdami, kad dalis vyrų smurtauja, tačiau didesnė jų dalis to nedaro. Ir Lietuvoje, kalbėdami apie smurtą, mes dažnai užmirštame akcentuoti, kad smurtauja mažesnioji dalis vyrų. Tai labai svarbu nustatant klimatą visuomenėje bei norint tikėtis vyrų paramos šiuo klausimu. Gruodžio 15 d. įsigaliosiantis Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas iš tiesų žymi naują mūsų visuomenės brandos etapą. Tai iš tiesų didžiulis įvykis, už kurį dėkoti reikia pirmiausiai moterų nevyriausybinėms organizacijoms, kurios nuosekliai kėlė smurto šeimoje problemą. Svarbiausias šio įstatymo aspektas, kad atsiranda galimybė smurtą tuoj pat sustabdyti. Mat smurtaujantis asmuo iškeldinamas. Tačiau tai dar ne viskas. Veiksmai, kurie turi būti atliekami įgyvendinant įstatymą, priklauso nuo daugelio institucijų“, - svarstė A. Meškauskas.

Pašnekovas pabrėžė, kad šiandien visuomenė deda lygybės ženklą tarp smurtautojo ir vyro. 90 proc. atvejų taip ir yra: vyrai smurtauja prieš moteris, prieš vaikus ir pačius vyrus. Visgi lieka 10 proc., kai smurto aukomis tampa vyrai, arba vaikai tampa ne vyrų smurto aukomis.

„Noriu prisiminti, kad kai buvo priimtas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, juo buvo siekiama padėti moterims integruojantis visuomenėje, realizuojant savo naujus socialinius vaidmenis, bet pirmais metais, daugumos nuostabai, vyrų skundų dėl diskriminacijos buvo daugiau nei moterų. Taip pat ir šis įstatymas yra platesnis nei, kaip dažnai tenka girdėti įvairiuose pasisakymuose, įvairių pasitarimų rezoliucijose, kaip priemonė susodinti vyrus“, - teigė vyrų problemų žinovas.

Anot jo, tiek vyrai, tiek moterys gali keistis. Vyrai nėra išskirtinė žmonių grupė, kuri nesikeičia. Todėl smurto sustabdymas – tik pirmas žingsnis. O ką darysime toliau – kokių priemonių imsimės, kad pakeistume smurtautojo elgesį, kad santykiai, kurie yra netoleruotini, pasikeistų ir šeima būtų išsaugota? Esą šiuo metu vienintelė pagalba – pagreitintas skyrybų procesas.

Mūsų visuomenėje tolerancija smurtui absoliuti

„Aš labai tikiuosi, kad atsiras tam tikros programos. Šiaurės šalyse, kur yra didelis elgesio keitimo įdirbis, yra daugybė institucijų, kurios teikia konsultacijas, tačiau jos irgi neatsirado staiga. Anksčiau aš stebėdavausi – iš kur norvegai gauna tiek klientų. Pasirodė, kad įvairios institucijos, policija, gydymo įstaigos dalinasi informacija, bendradarbiauja. Pavyzdžiui, neįmanoma keisti smurtautojo elgesio, kol jis neatsikrato priklausomybės nuo alkoholio. Todėl dar laukia didžiulis darbas, kad padėtume tiek aukai, tiek smurtautojui. Daugelis bijo žodžio „padėti“, jis netgi išbraukiamas iš įvairių projektų. O juk tai reiškia pripažinti, kad asmeniui, kuris naudoja smurtą, reikalinga pagalba“, - pasakojo A. Meškauskas.

Anot pašnekovo, mes dažnai piktinamės smurto atvejais, bet nesuvokiame, kad patys esame smurtinės kultūros atstovai. „Ir gerai, kad taip padarė“, „jeigu galėčiau, aš jam kad... dėčiau“, - panašūs teiginiai yra įprasti.

„Žmonės neretai problemos sprendimą mato per smurtą – jie nebūtinai taip pasielgs, bet pritaria smurtui. Mūsų visuomenėje tolerancija smurtui absoliuti: tiek tarpusavio santykiuose, tiek auklėjant vaikus. Pavyzdžiu gali būti nesenas įvykis, kai jaunuoliai voliojosi ant pėsčiųjų perėjos. Vairuotojai išlipo iš automobilio ir juos primušė. Didelė dalis interneto komentatorių tokį elgesį palaikė – esą ką jie čia susigalvojo“, - svarstė su krizėje atsidūrusiais vyrais dirbantis pašnekovas.

Anot jo, mums didelę įtaką daro masinė kultūra, kurioje ypatingai išreikštas stereotipinis moters ir vyro vaidmuo. Atlikę per savaitę rodytų filmų analizę – kokiuose vaidmenys vaizduojami vyrai ir moterys, esą pastebėtume, kad vyras tradiciškai vaizduojamas kaip stiprus asmuo, nesvarbu, ar jis žudikas, gangsteris, ar teisybės ieškotojas, o moteris – lengvo elgesio, namų šeimininkė arba auka.

„Mūsų vaikai, žiūrėdami šiuos filmus, sėkmingai perima šį tradicinį šeimos modelį. Aš neironizuoju. Bėda ta, kad mes nesutariame, ką laikome tradiciniu šeimos modeliu. Deja, turime tokių tradicijų, kad, neduok, Dieve, jas kartoti. Mūsų tikslas turėtų būti pirmiausiai darni šeima, tuomet ir smurto išvengtume“, - teigė A. Meškauskas.

Smurtas – ne kontrolės praradimas, o noras kontroliuoti kitą

Pašnekovo manymu, daugelį dalykų mes jaučiame ar matome – kaimynų, giminių, pažįstamų gyvenime, bet esame linkę užsimerkti. „Taigi visi esame smurto dalyviai, nors paprastai, kalbant apie smurtą, įsivaizduojamas prasigėręs, degradavęs asmuo. Policijos iškvietimuose iš tiesų vyrauja per išgertuves įvykę konfliktai, bet smurtas paplitęs daug plačiau. Žinodamas problemas, susijusias su skyrybomis – dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir pan., labai bijau, kad įstatymas netaptų manipuliacijų įrankiu vienai ar kitai pusei“, - sakė Vyrų krizių ir informacijos centro atstovas.

Anot jo, įstatyme aiškiai pasakyta: kaltas tas, kuris smurtavo, nesvarbu, kokios buvo aplinkybės. Tuo tarpu tiek vyrai, tiek moterys savo smurtą teisina kaltindami kitus, kartais net iki absurdo, o gyvenimas būna toks susijaukęs, kad iš tiesų sunku atsekti, nuo ko viskas prasidėjo arba kodėl metų metus besikaupianti nepagarba vienas kitam ėmė ir sprogo.

„Reikia pripažinti, kad vyrai – fiziškai stipresni ir dažniau linkę rodyti jėgą. Tikrai pasitaiko atvejų, kai smurtauti pirma pradeda moteris, tačiau vyras trenkia atgal taip, kad būtent jam kviečiama policija. Kita vertus, kiek man teko bendrauti, yra daugybė vyrų, kurie tik „stumtelėjo“, „pliaukštelėjo“, „neatsargiai pasisuko“, bet „smurtavusio“ aš nesu sutikęs nė vieno. Taigi vyrai bando teisintis, išsisukinėti, menkinti savo poelgį – esą jeigu jie, stipruoliai, būtų iš tiesų mušę moterį, pasekmės būtų visai kitokios. Tačiau tai ženklas, kad jie supranta pasielgę nederamai, ir prisipažįsta, kad tą akimirką nesusivaldė, prarado savo veiksmų kontrolę.

Iš esmės smurto atvejis – ne kontrolės praradimas, o noras kontroliuoti kitą. Tai ir vyrų, ir moterų bruožas. Daugelis šeimų vargsta todėl, kad nesugeba atrasti partnerystės dvasios. Man tenka bendrauti ir su vyrais, kurie ateina į nėščiųjų mokyklą. Jie dar nieko nėra sugadinę, jų šeimos dar šventos, santykiai pakylėti. Iš tikrųjų žmonės nenori tokio gyvenimo, apie kurį dabar kalbame. Visi tiki, kad jų gyvenimas bus sklandus, kad meilė ir pagarba, kurią jie dabar jaučia, nedings. Ir nors žmonių gyvenime neatsitinka įvykių, kurie priverstų vienas kito negerbti, nesugebėjimas prisiimti atsakomybės, nesugebėjimas kritiškai įvertinti save, padaro savo darbą“, - dėstė A. Meškauskas.

Dėl pinigų besiplėšantis vyras manė, kad šeima turi būti dėkinga ir jį gerbti

Pašnekovas pateikė pavyzdį, puikiai apibūdinantį šiuolaikinio vyro savijautą. Vyrų krizių centre lankėsi dažnai išgeriantis vyras, kuris atvyko ieškoti pagalbos po incidento namuose. Kartą jis grįžo namo, kaip paprastai išgėręs, ir sulaukė piktos sūnaus replikos, kad atrodo kaip purvinas gyvulys. Įsižeidęs tėvas pamokas ruošiančiam vaikui užtvojo per galvą. Sūnaus ginti atlėkė žmona ir trenkė jam kažkuo, kas po ranka pakliuvo. Tuomet šis trenkė atgal, moteris išbėgo į laiptinę, pradėjo šaukti ir kaimynai iškvietė policiją.

Vyras aiškino, kad sūnaus įžeidimas jam buvo nepakeliamas, nes visos jo pastangos gyvenime buvo dėl vaiko. Tačiau per pokalbius paaiškėjo, kad viskas, ką jis darė – tik bandė uždirbti pinigus. Tačiau pats su vaiku nebuvo buvęs niekur – nei kine, nei atostogose, nei dar kur nors. Visur vaikas būdavo su motina už tėvo pinigus, o tėvo arba nematydavo, arba matydavo girtą. Tuo tarpu tėvas buvo įsitikinęs, kad vaikui daro didžiulę naudą ir vaikas turi jį gerbti.

Anot A. Meškausko, tai dažna problema – vyrų nesugebėjimas susidėlioti prioritetų. Jie įsivaizduoja, kad viskas, ko reikia šeimai, yra pinigai, ir nustemba, kad šeima nėra dėkinga. Esą tu visą gyvenimą neišlendi iš aulinių batų dėl šeimos, o ji dar turi pretenzijų, kad tie batai nešvarūs. Tuo tarpu kaip susikurti santykius, kad tave gerbtų, kai tu neuždirbsi, prarasi darbą ar sveikatą, neaišku.

„Smurtas dažnai kyla iš bejėgiškumo, iš baimės netekti mylimosios, nes ji grasinasi išeiti. Kaip ją kitaip sulaikysi? Mušti reikia. Juk niekas mūsų nemoko, kaip elgtis šeimoje. Saviveikla yra absoliuti, todėl ir turime tokius santykius – mušame vaikus, mušamės tarpusavyje. Beje, aš turiu ir tokių pavyzdžių, kai vyrai pripažino savo kaltę, bandė keistis, bet senoji aplinka nepriėmė jo pasikeitusio. Ne todėl, kad nepasitikėjo, o todėl, kad kitoks santykių organizavimas reikalauja visų dalyvių pastangų, o kiti stengtis nenori. Juk smurtas – tam tikras chaosas, sumaištis žmogus sąmonėje, neatitikimas tarp to, ką jis įsivaizduoja ir kaip yra iš tiesų“, - teigė Vyrų krizių centro atstovas.

Kai vyras ir moteris tuokiasi, jie abu atsineša savo skirtingas kultūras – kaip spręsti problemas, kaip bendrauti. Konfliktai kyla, kai šios kultūros nesutampa. Pavyzdžiui, yra vyrų, kurių draugė ar žmona užsiima prostitucija ir jie nemato dėl to problemų. Ir yra vyrų, kurie, tai sužinoję, nežinia ką gali padaryti. Taip pat A. Meškauskas susidūrė su vyru, kuris sekdavo savo žmoną – stovėdavo už medžių ir tikrindavo, ar jos niekas nelydi iš darbo. Nė karto neužtiko nieko įtartina, bet ir toliau ja nepasitikėjo.

„Vieni kitus mes renkamės labai stereotipiškai ir primityviai. Vyrai paprastai puikuojasi turtu, moterys „užkimba“, ieškodamos materialinių problemų sprendimo per santuoką, o kai vėliau lūkesčiai nebesutampa, visi jaučiasi apgauti, nes sąjunga kuriame ne remiantis noru būti su žmogumi, o noru turėti – jo turtą, statusą, grožį, dar ką nors. Ir jeigu ateini į šią sąjungą kaip nuosavybė, su tavimi ir elgsis kaip su nuosavybe. Po to galima tik stebėtis, kai vyrai uždarinėja žmonas namuose, neleidžia dirbti. Tai susiję su nepasitikėjimu. Todėl moterys turi būti labai įžvalgios, stebėti, kaip vyras bendrauja su savo draugais, su savo tėvais, koks jo požiūris į moterį. Mat taip jis ir bendraus“, - patarė pašnekovas.