- Ką artimi žmonės tokiu atveju gali?
- Nesakyti: „Tu išprotėjai, kaip gali taip kalbėti, dievas tave nubaus“, arba: „Ko čia nerviniesi? Nėra viskas taip jau blogai. Ne tu pirma ir ne paskutinė“, arba “Tu esi stipri moteris, susiimk pagaliau. Nemaniau, kad esi tokia skysta, kiek gali vis apie tą patį“.
Yra ir kitokių „išminties perlų“. Nepatarinėti, kaip „gydytis“ ar „gydyti“ santykį (spjauk tu į jį, nueik paplaukyt į baseiną, išvaryk kokį vakarą pasitūsinti, palik jam vaikus savaitgaliui. „Nevaryti“ kartu ant jos vyro ir uošvių. Geriau pasisiūlyti pažiūrėti vaikus valandėlei kitai, kad ji galėtų pabūti su savimi ar tiesiog pamiegoti. Kantriai klausytis tų pačių aimanų tiek, kiek jai norėsis aimanuoti ir tiek, kiek jūs galite sau leisti tai girdėti. Kitaip sakant – neneigti jos jausmų, jų „netaisyti“, neignoruoti, o tiesiog būti šalia.
- Kaip būti šalia žmonių kurių šeima griūna? Esame išmokyti „nesikišti ne į savo reikalus”, tačiau jei nesikiši – irgi jautiesi kaltas.
- Manau, svarbu tiesiog kartas nuo karto leisti žinoti, kad prireikus esi pasiekiamas, kad tau rūpi, kas vyksta su tais žmonėmis. Nekenkia prisipažinti, jog esate sutrikę ir nesusivokiate, kokią laikyseną pasirinkti – norėtumėte padėti, bet neišmanote, kaip. Gal jie patys pasakys, kokios pagalbos reikia?
Besiskiriantys ar jau išsiskyrę žmonės dažnai jaučiasi atstumti, „pasmerkti“ buvusių draugų, nors pastarieji tiesiog nežino, kaip elgtis, o paprastas aiškumas gali pasitarnauti geru ir vieniems, ir kitiems.
Kita vertus, neignoruotinas ir faktas, kad šeimai irstant ir šeimos draugai dažniausiai yra priversti rinktis, su kuriuo iš sutuoktinių toliau palaikys glaudesnius ar nuosaikesnius ryšius. Retais atvejais draugai ir po skyrybų išlieka bendri. Tiesiog tokia yra skyrybų tikrovė ir tenka su ja taikytis.
- Sunku kalbėti apie kažkokius bendrumus – kiekvienas atvejis yra unikalus. Betgi iš dalies galima sakyti, kad skyrybų iniciatoriai dažniausiai kenčia nuo griaunančio kaltės (pagrįstos ar ne) jausmo.
Ypač tai sakytina apie moteris. Net jei buvęs sutuoktinis smurtavo, buvo priklausomas nuo alkoholio ar narkotikų, net jei akivaizdžiai žlugdė moters orumą, kenkė jos fizinei ir psichinei sveikatai, žalojo vaikų gyvenimą, gana dažnai jas kankina klausimas „ko aš nepadariau“ arba „ką aš padariau ne taip“, tarsi dviejų santykį būtų įmanoma sukurti vienam.
Be to daugelis į skyrybas patekusių žmonių labai rimtai vertina šeimą, ir jos griūtį priima kaip esminį pralaimėjimą, blogį ir nelaimę. Už blogį kažkas visada turi būti atsakingas, taigi neretu atveju atsakomybę prisiima tas, kuris tiesiog neatlaiko sunkių ar „mirusių“ santykių įtampos.
Tokiems žmonėms pagalba visų pirma reikalinga tam, kad jie susivoktų savo išgyvenimuose, pamažu atskirtų pagrįstą ir ne, savo ir ne dalį kaltės ir priimtų, išgyventų tai, kas su jais vyksta, pamažu atrandant, kad šeimos griūtis nereiškia gyvenimo pabaigos.
Tokiose grupėse panašios patirties žmonės palaiko vieni kitus, dalindamiesi savo atrastomis išeitimis iš vidinių ir išorinių akligatvių, patiria tokiu metu labai svarbią priėmimo, supratimo atmosferą. Ogi ir palikusieji, ir paliktieji grupėse sužino, kad visiems dėl nesėkmių skauda. Kad visi esame žmonės. Klystantys, silpni, gražūs, stiprūs. Galintys atleisti vieni kitiems, pakilti ir vėl eiti.
- Kalbėdama apie išsiskyrusiųjų vaikus, viena iš "Bendrakeleivių" steigėjų R. Bieliauskaitė pabrėžė, jog nėra tokio vaiko amžiaus, kad per tėvų skyrybas būtų padaroma mažiausia žala. Jūs dirbate su besiskiriančiais, dažniausiai - paliktais žmonėmis. Ar yra tam tikrų situacijų, kai skyrybų iniciatoriams patartumėte pakentėti, galbūt net kažkuriam laikui atidėti išėjimą iš namų?
Vargiai ar galėčiau ką nors patarti, nes netikiu jokiais bendro pobūdžio receptais. Daugiausiai ką galime - padėti konkrečiam asmeniui pačiam susivokti, koks sprendimas jam yra tinkamiausias. Padėti truputį „pralavinti“ nesėkmės užtrenktą ar apleistą vidinę klausą, kuria pasikliaudami žmonės galėtų svarstyti tokius svarbius sau ir kitiems dalykus.
Asmeniškai-žmogiškai sakyčiau: krizes reiktų mokytis, stengtis išgyventi, o ne nuo jų bėgti. Žinoma, sprendimų reiktų ieškoti laiku, o ne tada, kai jau visi sveiko proto traukiniai palieka stoteles.
Pabėgus neišmokstame tam tikros pamokos ir vėl tenka imtis uždavinį spręsti iš naujo. Nepalieka nuojauta, kad mes vis labiau prarandame įgūdžius, intencijas ir modelius „pereiti ugnį ir vandenį“. Jei tik kliūtis neperšokama iškart, metame ginklus ir bėgame - manydami, kad pirmyn, bet dažniau pasirodo, jog atgal.
Bet juk gyvenimas tam tikra prasme yra nuolatinė iššūkių įveika. Sykiu – ir sunki, bet nuostabi „kūrybinė laboratorija“.
Žinoma, būna atvejų, kai sieną tenka apeiti, ji nepasiduoda peršokama. Bet pernelyg dažnai, manau, mes atsisakome tiesiog pakovoti – kantrybe, klaidomis, išmintimi, kvailumu, vidine jėga, silpnumu... Tebus man atleista už šias abstraktybes.
- Skyrybos, mylimo žmogaus išdavystė neatleidžia paliktojo su vaikais nuo pareigų jais rūpintis, uždirbti pinigų, o dažnai - kažkaip bandyti sudurti galą su galu. Kaip tai padaryti? Ką iš savo darbo patirties galėtumėte pasakyti apie skyrybas ir skurdą? Kokias konkrečias problemas įvardija pas jus ateinantys žmonės?
- Taip, ši problema egzistuoja. Gana dažna situacija, kai šeima pasistato namą, įsikuria jį arba ne ir išyra – paprastai atsitraukia vyras, visą ar didžiąją dalį paskolų, nebaigtos buities, vaikų lavinimo naštą palikdamas moteriai. O ir švelnesniu atveju išlaidų našta tam, pas kurį lieka vaikai, pasunkėja, nes šeimos ekonomika „plyšta” pusiau.
Ką jau kalbėti apie kūdikius auginančias ir nedirbančias mamas. Ar derėtų į tokias situacijas patekusių moterų socialines problemas strategiškai reaguoti valstybei? Šie procesai Lietuvoje vyksta labai lėtai, ir tikėtis pokyčių šeimos politikoje šiais klausimais, bent jau artimiausiu metu, manau, – tai nuodytis kartėliu ir pasipiktinimais.
Kas gi lieka? Kaip ir daugeliu kitų atvejų – liekame patys sau. Tai nėra socialiai teisinga, bet kol kas, deja, būtent tokia yra mūsų gyvenimo tikrovė.
Esu mačiusi žmonių, kurie savo išmonę, gyvybinę energiją net dramatiškiausiose (nebūtinai skyrybų) situacijose sugeba sutelkti taip, kad išvestų iš užgulties ne tik savo vaikus, bet ir visą kariuomenę. Tokie galimybę išlikti, išgyventi susikuria tarsi iš oro. O kiti ir sėdėdami ant aukso puodo palūžta ir jaučiasi didžiausi iš nuskriaustųjų.
- Kodėl vieni skyrybas išgyvenę žmonės akivaizdžiai pražysta, o kiti taip ir neatsigauna? Nuo ko tai priklauso?
- Nuo daug ko. Nuo konkrečių aplinkybių, auklėjimo, charakterio, pasaulėžiūros, savipažinos. O labiausiai, manyčiau, nuo turimo ar išsiugdyto „įkarščio gyventi“ apskritai.
Mes galime būti palaužti ne tik skyrybų. Iki tol - ir įvairių sunkių patirčių tėvų šeimose, mokyklose, darbovietėse, visuomenėje. Kokią laikyseną renkuosi bet kokių sunkumų akivaizdoje?
Mus gali lankyti patys sunkiausi jausmai – neapykanta, savigaila, pyktis, kerštas, neviltis, savivertės nuopuolis. Vieni juos išgyvena taip, tarsi gamintų sau išminties maistą, kuriuo maitinsis, keliaudami toliau, o kiti tiesiog sutinka tame negatyvume pasilikti ir virtis iš jo nuodus. Sustoja ir apmiršta, ima „gesti“. Sunku apsakyti, kiek daug šis nusiteikimas reiškia.
- Ar įmanoma po skyrybų laimingai gyventi?
- Kas yra laimė? Neturėti problemų? Nepatirti vienišumo, liūdesio, skausmo? Tada neįmanoma. Nei po skyrybų, nei iki jų. Po šeimos griūties, kaip ir po kitokių sunkių nelaimių, turime mažiausiai du pasirinkimus: arba susigyventi su aukos vaidmeniu, šiaip ne taip iškenčiant likusį gyvenimą, nuodijant savo vaikus ir artimus „pralaimėjimo meno“ palikimu, arba išsivalyti griuvėsius ir imtis atstatomųjų darbų.
Apsidairykite aplinkui - tie, kurie atranda jėgų ir tikėjimo išsitiesti, žiūrėkite, kiek drąsos, išminties ir jautros įgyja, kaip stulbinamai kartais keičia gyvenimo kryptį, kaip suranda neįtikėtinų galimybių kurti, džiaugtis, judėti į priekį.
Žinoma, toji praeities vieta, kurią vadinome šeima, visada maus, visada žiojės tuštuma. Bet visi mes tų tuštumų pilni – vienokių ar kitokių. Verta pabandyti išmokti jas gerbti ir su jomis susigyventi. Bet mes patys nesame tuštuma. Viena, kad ir labai apiplešianti netektis nėra visas mūsų gyvenimas, ji nepasiglemžia visų mūsų galimybių.
Į tai, kas gyva, galiu gręžtis. Iš pradžių valios judesiu, paskui pamažu – ir visa širdimi. Ir nuo nieko tai nepriklauso taip giliai, kaip nuo mūsų pačių.
Vilniuje 2004 m. įkurtas Išsiskyrusiųjų sielovados centras „Bendrakeleiviai" - pelno nesiekianti visuomeninė organizacija, jungianti skyrybas ar šeimos krizes išgyvenančius asmenis ir psichologus, sielovadininkus, dvasininkus.
Veiklos iniciatoriai ir centro steigėjai - kunigas Antanas Saulaitis SJ, Vilniaus universiteto docentė psichologė dr.Rasa Bieliauskaitė ir sielovadininkė Elvyra Kučinskaitė pagalbą šeimoje problemas išgyvenantiems žmonėms pradėjo teikti dar 2001 metais.
Pagrindinis „Bendrakeleivių" tikslas - padėti žmonėms išgyventi santykių šeimoje arba skyrybų sukeltą krizę, įveikti jos psichologinius bei socialinius padarinius, padėti sėkmingai integruotis į naują šeimos situaciją ir visuomenės gyvenimą, teikti psichologinę, edukacinę, konsultacinę pagalbą.
Pastaruoju metu centras didelį dėmesį skiria skyrybų prevencijos bei asmens saviugdos ir savikūros programoms.