Skinai, gotai, pankai, metalistai ir kiti: šaipytis, bijoti ar gerbti?

Specialistai teigia, kad jaunimo subkultūrų įvairovė tarsi lakmuso popierėlis, atspindintis visuomenės pakantumą kitokiems. Kaip bebūtų keista, Lietuvoje, ko gera, žmonės tolerantiškiausi nuoseklią smurto ideologiją turintiems skinams. Anot Pilietinių iniciatyvų centro vadovo Girvydo Duoblio, jų idėjos patrauklios net politikams. Tuo tarpu hiphopo kultūrai atstovaujantis Svaras teigia, kad juos reikia ne bausti, o su jais kalbėtis. Kas iš tiesų slypi už vieno ar kito neformalaus jaunimo judėjimo?

Skinai: būna juk ir gerų žmonių, ar ne?

Prieš keletą metų Lietuvoje buvo vykdomas ES Europos socialinio fondo finansuojamas projektas, pristatantis įvairias Lietuvoje gyvuojančias subkultūras. Projekto metu buvo kalbama su jų atstovais, o jų mintys užfiksuotos specialiuose toleranciją skatinančiuose plakatuose.

Štai ką, pavyzdžiui, apie save mąsto metalistai: „Nuo tarybinių laikų yra dar likęs požiūris, kad baikeriai, rokeriai visi yra blogiečiai, visi yra nachalai, pasaulio atmatos. Niekas net nepagalvoja, kad jie labiau išsilavinę žmonės, negu tam tikra „kita“ liaudis. Ir iš viso mūsų tarpe nėra kažkokių alkoholikų, narkomanų tuo labiau.

„Koža“ yra įvaizdžio dalis. Su ja laisvai jaustis gali. Paprastai žiemą vasarą vaikštau, niekas nesikabina. Ir dar plaukai. Na, kartais pasako: „O, banglas eina“. Aš jau pradedu nekreipt dėmesio. Aš tiesiog žinau, kas man patinka, kokia muzika, kuo aš domiuosi. Ir niekam nesakau: „Domėkis tuo, kuo aš domiuosi“.

Dėl visuomenės nepakantumo pernelyg nesijaudina ir pankai, Lietuvoje bene didžiausią pakilimą išgyvenę Sąjūdžio laikais. Paklaustas, ar žmonės atkreipia dėmesį į jo skiauterę, jaunuolis tiesiai šviesiai rėžia: „Jo, kai kurie šiaip susidomėjo, kai kurie taip: „Oooo! Žiūrėk, koks eina pabaisa. Šlykštynė. Gaidys“. Einu ir juokiuosi“.

Anot jo, pankai – tiesiog žmonės, norintys išskirti. Išvaizda jiems – tik teatras. „Šiais laikais viskas užnuodyta, daug nepragyvensi, pensijos nereikia laukti, tad kad į tą Sodrą man nėra ko mokėti, aš tiek nežadu gyventi... Ta anarchija. Toksai paauglių šūkis. Griovimo, bet tai buvo ką griauti. Ta prasme tuo metu buvo prieš ką protestuoti. Paprasčiausiai dabar galima pasijuokti iš tų žmonių, kurie bandė mus auklėti. Kam šypsotis žmogui į akis, jeigu jau tu į jį negali žiūrėti?“ – tokia jo gyvenimo filosofija.

Sektantais savęs nelaiko ir gotai. Anot jų, pavojaus visuomenei jie tikrai nekelia, o jei rengiasi juodai, dažosi juodai plaukus ir nagus, nešioja karsto formos rankines, dar nereiškia, kad žudo. „Nuotaikos: liūdesys, melancholija, depresija, bet tai nėra labai didelės nelaimės, kaip kiti galvoja. Man patinka tai. Nėra ko žvengti visą dieną“, - atvirauja gotas.

Neigiamos etiketės kratosi ir projektų vykdytojų kalbinti „skinhedai“. „Kai žmonės bando mums priklijuoti tą fašistų etiketę... Kad kiekvienas turi tenai dėdės Adolfo (Hitlerio – DELFI) paveikslą namuose pasikabinę ir ten aukurus jam daro, tai yra čia mažų vaikų kalbos. Aš manau, mes turim ką kita garbint. O kad mes taip, mes esam dešiniųjų pažiūrų, visiškai šimtu procentų sutinku“, - rašoma juos pristatančiame plakate.

O kaip santykiai su kitataučiais? „Nu, tarkim su rusais... Jie baltieji, nu čia gyvena. Tarkim, jeigu jie... nesako, kad čia jų šalis maždaug, ne kažką varo ant lietuvių, kaip vat dabar rajonuose šitie visokie buduliai. Prisiknisa vien dėl to, kad lietuvis, ir panašiai. Nu tai va šito netoleruoju, galvoju, kad duoti jiem į snukį visiem... O būna juk ir gerų žmonių, ar ne? Ir nesvarbu, ar rusas, ar lenkas, ar dar kažkas“, - samprotauja šio judėjimo atstovas.

Ar kitaip apsirengęs žmogus pavojingas?

Būtent šis paskutinis plakatas sukėlė nemažai aistrų tarp specialistų. G. Duoblio teigimu, apie šį judėjimą reikia kalbėti itin atsakingai. Mat iš plakato susidaro įspūdis, kad garbinti Hitlerį nėra nepriimtina. Jis negarbinamas tik todėl, kad yra kitų – lietuviškų – stabų.

„Nors apie skinus žiniasklaida daugiau prabilo tik pernai, kai rezonansą visuomenėje sukėlė jų eitynės Kovo 11-ąją, policija problemų su jais turėjo ir anksčiau, kai jie vieną kitą diplomatą ar paprastą užsienietį sumušdavo. Tačiau gan ilgai jų veiksmai buvo traktuojami kaip paprastas chuliganizmas.

Tuo tarpu skinų subkultūra turi labai sąmoningą smurto ideologiją, kuri gali atrodyti labai patraukli: esą kokie šaunuoliai, stiprina Lietuvos tautą, jos dvasią, puoselėja tautines tradicijas. Jei ir „sudubasino“ kokį kiną ar vietnamietį – nėra ko jiems čia kraustytis. „Kokie gražūs jaunuoliai“, - tokių komentarų galima išgirsti net iš politikų“, - teigė pašnekovas.

Anot jo, kaip toliau vystysis skinų judėjimas, priklausys nuo keleto dalykų – nuo policijos ir visuomenės požiūrio į juos. Šiuo metu pakantumas smurtui – neatsiejama mūsų visuomenės dalis, lydinti mus dar nuo sovietinių laikų.

„Kai vyko apklausa, ar reikėtų paaugliams įvesti komendanto valandą, net 80 proc. respondentų pasisakė už ją. Dauguma iš jų greičiausiai buvo tėvai. Taigi susidaro įspūdis, kad atsakomybė nuo savo pečių už vaikų elgesį permetama policijai. Esą tegu ji tvarkosi su mūsų vaikais. Taip pat Lietuvoje gaji nuostata, kad vaikus mušti sveika, o pagal patyčių tarp bendraamžių mastus mes vis dar užtikrintai pirmaujame Europoje“, – sakė G. Duoblys.

Kita vertus, jaunimo subkultūrų Lietuvoje, anot pašnekovo, nėra daug – po kelis šimtus gotų ir metalistų, o skinų dar mažiau – nuo 100 iki 200.

„Lietuvos visuomenėje taip reikštis pakankamai nedrąsu ar net pavojinga. Nepakantumo, kai žmogui tuoj pat kabinama etiketė, mano manymu, Lietuvoje daugėja, nors yra įvairių tyrimų, kurie teigia kaip tik priešingai. Tuo tarpu jeigu žmogus kitaip apsirengęs, nebūtinai jis blogas. Tai, beje, susiję ir su globaliais procesais – pasaulis juda vartotojiškos visuomenės link. Individai joje nepageidaujami. Tuo tarpu pirmieji jaunimo judėjimai, pradedant hipiais, ir kilo kaip protestas prieš vartotojišką kultūrą“, - svarstė G. Duoblys.

Svaras: tai ne paauglių, o suaugusiųjų problema

Kita vertus, jaunimo kultūra laikoma modernios industrinės visuomenės produktu. Primityvesnėse visuomenėse jauni žmonės priversti labai anksti pradėti dirbti ir perimti suaugusiųjų gyvenimo būdą bei jų papročius. Industrinėje visuomenėje, kai sukuriamas produktų perteklius, jaunimas gali ilgiau lavintis, turi daugiau laisvalaikio ir galimybių formuoti savo požiūrį į aplinkos procesus.

Pirmieji buvo hipiai, kurių judėjimas išplito praėjusio amžiaus 7-ame dešimtmetyje, tačiau greitai ir neteko įtakos. 8-to dešimtmečio pradžioje atsirado trys judėjimai, kurie ir šiandien jaunimui daro didžiulę įtaką: pankai, metalistai ir hiphopo subkultūra. Tuo metu išplito ir savo radikalumu išsiskiriantis skinhedų judėjimas.

Pastarasis iš pradžių neturėjo nieko bendra su rasizmu. Tai buvo draugų būreliai, kurie dalyvaudavo gatvės muštynėse. Galvas jie skusdavosi ne dėl įvaizdžio, o kad priešininkai negalėtų jų tampyti už plaukų. Vėliau iš judėjimas suskilo į dvi konfliktuojančias kryptis – rasistus ir antirasistus. Lietuvoje išplito pirmoji kryptis, kuri aktyviai pradėjo reikštis nuo 1993 m. per futbolo rungtynes.

Kaip Svaras žinomas „G&G sindikatas“ lyderis Gabrielius Liaudanskas taip pat sutinka, kad skinų judėjimui agresijos netrūksta, o jų darbai labai dažnai laužo teisėsaugos normas. „Kita vertus, kas bandė su jais kalbėti? Kiekvienoje subkultūroje yra chuliganų ir banditų, ir kiekviename judėjime yra normaliai mąstančių žmonių. O ir patys skinai dalinasi į visokius pogrupius ir ne visi yra rasistai. Tačiau visuomenei jie visi yra vienodi“, - teigė pašnekovas.

Anot jo, kai atsiranda problema, ją reikia spręsti. Bausti – pats lengviausias dalykas, bet iš esmės jis nieko nekeičia. Tai daro tik dialogas. „Kol bausime, jų galvose niekas nepasikeis. O kol nepasikeis galvose, nepasikeis ir gyvenime. Tik tuomet, jei su jais bendrausime, keisis ir jų pačių tam tikri požiūriai. O tai juk ir yra tikslas – pakeisti tam tikrus požiūrius, kurie pagal normalios, sveikos visuomenės bendravimo taisykles yra klaidingi. Kitaip tariant, kad jaunuoliai suprastų, jos ne viskas yra taip, kaip jiems atrodo. Bet tam reikia, kad visuomenė su jais kalbėtųsi“, - svarstė „G&G sindikato“ lyderis.

Anot Svaro, visi jaunimo judėjimai kyla dėl natūralaus paauglių noro atsidurti bendraminčių rate ir užsiimti su jais ta pačia veikla. O kad visuomenėje vyrauja nuostata, kad jie užsiima neteisėta veikla, geria ar bando narkotikus, tai ne tų paauglių, o visuomenės problema. kita vertus, dalį atsakomybės dėl to turėtų prisiimti ir pačių subkultūrų atstovai. Mat pagrindinė tokio atstūmimo priežastis – informacijos trūkumas. Tik atsidūrę vienoje erdvėje su kurios nors subkultūros atstovais ir juos išklausę, turėsime progą suvokti, kad tai tokie patys žmonės, kaip ir jie.

„Paaugliams yra privalomas maištas prieš visuomenę. Brandos prasiveržimas neretai susijęs su iššaukiančiu įvaizdžiu ar elgesiu. Suaugusiems jis atrodo kaip grubus, iššaukiantis ir agresyvus judėjimas, kuris nieko gera neduos. Dažniausiai tai netiesa. Beje, nors su amžiumi dauguma subkultūros narių „nubyra“, daliai ji tampa gyvenimo būdu. Taip, pavyzdžiui, nutiko ir man. Aš tuo tik džiaugiuosi“, - tikino pašnekovas.