Ubagyno aura
Senelių globos namai. Šie žodžiai dažnai sukelia atmetimo reakciją ir neigiamas emocijas. Daug metų tokios įstaigos neoficialiai buvo vadinamos ubagynais ir panašiai.
Socialinės srities darbuotojai tvirtina, kad visuomenės požiūris į senelių globos namus radikaliai keičiasi ir tai lemia konkrečios priežastys – visų pirma, gerokai ūgtelėjusi slaugos kokybė.
Raseinių rajone esančiuose Blinstrubiškių socialinės globos namuose apgyvendinami seneliai iš 17 savivaldybių. Anot šios įstaigos direktoriaus pavaduotojo Petro Vežbavičiaus, globotinių nuolat daugėja.
Reikia daugiau darbuotojų
„Dėl didėjančio globotinių skaičiaus, praėjusį pavasarį turėjome priimti papildomų darbuotojų. Bet slaugytojų ir vėl ima trūkti, nes per pastaruosius keletą mėnesių globos namuose senelių padaugėjo nuo 180 iki 200. Manau, mažai kas abejoja, kad tokios tendencijos išliks ateityje ir taip bus dėl kelių priežasčių – visuomenės senėjimo ir gerėjančios globos paslaugų kokybės“, – tikino P. Vežbavičius.
Pasiteiravome, ką apie pokyčius senelių globos namuose mano panašias paslaugas teikiančios Viešosios įstaigos Raseinių socialinių paslaugų centro specialistai.
„Dar jaučiamos nuostatos, kad negerai vežti į vadinamuosius senelių namus. Kaip sakoma, namuose ir sienos gydo. Kartais sunku įtikinti seną žmogų važiuoti į globos namus. Ir artimieji dažnai stengiasi kuo ilgiau jį išlaikyti savoje aplinkoje. Tokios yra tradicijos. Bet jos nyksta. Slauga senelių globos namuose gerėja, pažanga yra akivaizdi, ir žmonės tuo po truputį įsitikina“, – tvirtino Centro integralios pagalbos skyriaus vyresnioji specialistė Asta Urbonienė.
Per didelis krūvis
Blinstrubiškių socialinės globos namuose slaugytoja ne per seniausiai dirbusi Virginija Masaitienė neslėpė, jog šio darbo atsisakė dėl labai didelio krūvio.
„Turėjau prižiūrėti 10 žmonių. Visus juos man reikėjo maudyti, rūpintis, kad būtų pavalgę, neturėtų pragulų. Tai didžiulis fizinis krūvis. Visos moterys ten taip dirba, labai stengiasi. Kai tiek daug darbo, ne viską pavyksta atlikti idealiai. Kartais globotinių artimieji dėl to pyksta. Bet priežiūra iš esmės yra gera. Kartais su buvusiomis bendradarbėmis pasikalbėdavome, kad pasenusios be baimės sutiktumėme apsigyventi senelių globos namuose, kad tik vaikams netaptumėme našta, – kalbėjo V. Masaitienė.
Dabar ji dirba Raseinių socialinių paslaugų centre ir džiaugiasi gerokai mažesniu darbo krūviu – kasdien prižiūri kelias ligotas senutes, gyvenančias joms priklausančiuose butuose Raseiniuose.
Namie jaučiasi geriau
Viena iš jos globotinių – kelis insultus patyrusi pensininkė Palmyra Teofilė Blinstrubienė.
Paklausta, kodėl nenori gyventi senelių globos namuose, garbaus amžiaus moteris paaiškino: „Čia – mano namai, nenorėčiau niekur važiuoti. Labai gerai sutariu su slaugute Virginija. Ji man ne kartą yra sakiusi, kad senelių namuose visai neblogai, bet savų namų juk niekas neatstos“, – įsitikinusi P. T. Blinstrubienė.
Kalbėdama apie Blinstrubiškių senelių globos namuose slaugytojoms tenkantį didelį darbo krūvį, socialinė darbuotoja V. Masaitienė sakė girdėjusi, kad, pavyzdžiui, Norvegijoje viskas atvirkščiai – vieną žmogų prižiūri keli slaugytojai.
Nustatytos normos
Blinstrubiškių socialinės globos namų direktorius P. Vežbavičius informavo, kad vienam slaugytojui tenka prižiūrėti 6–7 senelius.
„Čia yra ministerijos nustatyta norma. Vieni slaugytojai rūpinasi prausimu, aprangos pakeitimu, kiti rūpinasi dūšia – bendrauja, guodžia, jei reikia. Nėra taip, kad nuprausė, perrengė, pavalgydino, paguldė ir viskas“, – atkreipė dėmesį P. Vežbavičius.
Anot jo, žmonių socialinė padėtis nelemia, ką jie renkasi – senelių globos namus ar priežiūrą namuose.
Sunkią negalią turinčio seno žmogaus globa Blinstrubiškių senelių globos namuose kainuoja apie 690 eurų, turinčių lengvesnę negalią slauga yra pigesnė – apie 600 eurų (didžioji dalis šios sumos padengiama pensijos ir neįgalumo pašalpų lėšomis).
Nemokamos paslaugos
Tačiau senelių globos namams yra ir alternatyva. Tai socialinių paslaugų centrai.
„Aš tai nevadinčiau alternatyva, konkurencija. Tiesiog mūsų paslaugos sudaro bendrą visumą slaugos tinklo, kuriuo siekiama aprėpti kuo daugiau slaugos reikalaujančių žmonių. Tam yra skiriamos Europos Sąjungos lėšos“, – paaiškino Centro specialistė A. Urbonienė.
Anot jos, senelių globos namų ir socialinių paslaugų centrų veikla skiriasi tuo, kad globos namuose esantis žmogus yra nuolatinėje priežiūroje, o paslaugų centro darbuotojai pas globotinius apsilanko vieną arba kelis kartus per dieną tam tikru paros laiku.
„Einame vakarietiškų standartų link. Jau kelinti metai įgyvendiname integralios pagalbos projektą, kuris finansuojamas ES lėšomis. Vykdant integralią pagalbą, pas globotinį vienu metu atvažiuoja keli specialistai – slaugytojas, slaugytojo padėjėjas, kineziterapeutas. Žodžiu, apsilanko komanda, kuri padaro masažą, pagamina valgį, pamatuoja spaudimą, nustato sveikatos būklę, suleidžia vaistų. Pagal integralią pagalbą vykdoma veikla yra nemokama“, – atkreipė dėmesį A. Urbonienė.
Sprendžia komisija
Paprašyta informuoti, kas gali tikėtis tokios pagalbos, A. Urbonienė paaiškino: „Pirminiai dokumentai yra tvarkomi seniūnijose (į integralios paramos projektą yra įtrauktos visos seniūnijos Lietuvoje), tada dokumentai keliauja į vietos savivaldybės Socialinės paslaugos skyrių. Savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinta komisija svarsto, kam tokia paslauga yra būtina“.
Valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšomis finansuojamas Raseinių socialinių paslaugų centras teikia ir mokamas paslaugas.
Kainos priklauso nuo globojamojo pajamų ir nuo jam per dieną skiriamo valandų skaičiaus. Mokėti tenka nuo 15 iki 100 eurų.