Skaistutės šalininkų nuomone, siūlomas žodis taikliausiai atspindėtų apykaklės esmę, mat balta spalva simbolizuoja ne tik šviesą, džiaugsmą, bet ir nekaltumą.
Manoma, kad „koloradka“ (balta, standi, nugaros pusėje susegama apykaklė) į lietuvių kalbą atkeliavo iš Lenkijos. Išvertus iš lotynų kalbos, „collaris“ reiškia „kaklo“.
Jungtinėse Amerikos Valstijose minėta kunigų aprangos detalė vadinama balta apykakle (white collar). Be skaistutės siūlomi lietuviški šios detalės pakaitai: pakaklìnė, bálmena (báltmena), pakaklė (pakakláitė).
Tinklalapyje katalikai.lt svarstoma, kad, numetus žodžių koloratka, koloratkė lenkišką priesagą, gautas žodis koloratà ar kolorãtė liktų tik apdarkyta lenkybė, todėl kaip oficialus įvardijimas galėtų būti vartojama tik iš bėdos.
Tuo metu Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės Irenos Smetonienės nuomone, siūlymas kunigo aprangos detalę vadinti skaistute yra kvailas.
„Kalbos komisijoje kilo pasipiktinimas, nes niekas iš mūsų ir mums žinomų kalbininkų nėra tokio kvailo pakaitalo siūlęs. Atvirkščiai – kalbininkas Stasys Keinys savo straipsnyje net pabrėžia, kad „tai jau būtų per daug tiesmukas, vienpusiškas ir reikšmės atžvilgiu per sudėtingas vadinimas“, - DELFI sakė I. Smetonienė, pabrėždama, kad Kalbos komisija su šiuo siūlymu neturi nieko bendro.
„Atvirkščiai, kalbininkų nuomonė aiškiai pasakyta S. Keinio straipsnyje“, - sakė I. Smetonienė, pabrėždama, kad tai, kokiu kitu lietuvišku žodžiu būtų galima pakeisti skolinį, sprendžia tos srities
specialistai.
„Skaistę“ siūlė klierikai
Koloratką garsiąjame kūrinyje „Altorių šešėly“ minėjo ir Vincas Mykolaitis-Putinas. Tačiau, kaip rašė terminologijos specialistas S. Keinys, į lietuvių kalbos žodynus šis žodis, matyt, dėl siauros
vartosenos nepateko net į Didįjį lietuvių kalbos žodyną.
„Platesnė visuomenė jo nė nepažįsta. Pagrindiniai to žodžio vartotojai yra patys dvasininkai ir besirengiantys tam darbui jaunikaičiai. Tad nenuostabu, kad, rodos, iki šiol jis niekam viešai nėra užkliuvęs, nors akivaizdžiai turi šiaip jau be išlygų taisomą slavišką priesagą“, - rašė kalbininkas.
Tekste apie terminų vartoseną S. Keinys užsimena: „kalbininkas Albertas Ružė yra sakęs, kad klierikai tą apykaklaitę ar pakaklaitę siūlę vadinti skaiste“, tačiau, kaip priminė I. Smetonienė, jo nuomone, tai būtų „per daug tiesmukas, vienpusiškas ir reikšmės atžvilgiu per sudėtingas vadinimas“.
Sutana su 33 sagomis
Katalikų kunigai paprastai dėvi juodos spalvos drabužius. Juoda sutanos spalva žymi santūrumą, nuolankumą, klusnumą, savęs atsižadėjimą, nusižeminimą, pasiaukojantį atsidavimą tarnystei.
Raudonos spalvos sutaną gali dėvėti tik kardinolai, o baltos – Romos popiežius.
Katalikų sutanos su apykaklėmis siuvamos pagal individualius užsakymus, parduodamos specializuotose parduotuvėse ar net internetu. Jos dažnai turi 33 sagas, kurios simbolizuoja Kristaus amžių.
Liturginiuose drabužiuose dominuoja penkios spalvos, kurias nustatė popiežius Inocentas III (1198-1216). Baltos spalvos drabužiai naudojami per Kristaus, Marijos, šventųjų šventes.
Raudona simbolizuoja kraują ir ugnį, naudojama per Šv. Dvasios ir kankinių šventes. Žalia - išganymo ir vilties spalva naudojama nuo Trijų karalių iki Užgavėnių ir nuo Sekminių iki Advento.
Violetinė (kartais purpurinė) simbolizuoja atgailą, naudojama per Gavėnią, Adventą ir pasninkus, juoda – Didįjį penktadienį ir per gedulo pamaldas.
Baltos, žalios, raudonos, violetinės spalvos drabužius ir reikmenis gali pakeisti liturginė aukso spalva.