Voragyvių pavojus auga
Panevėžio regione šiemet jau užregistruoti 8 erkinio encefalito ir 59 Laimo ligos atvejai.
Kasmet kylanti panika dėl įsisiurbiančių erkių juoko nebekelia Panevėžio girininkams, kuriems miškas yra nuolatinė darbo vieta. Urėdijų darbuotojai, ankščiau be baimės dienų dienas praleisdavę miškuose nevilkėdami jokios specialios aprangos, šiemet nebežino, kaip besiginti nuo agresyviųjų voragyvių.
Daugiau nei trisdešimt metų miškuose dirbantis Panevėžio miškų urėdijos vyriausiasis miškininkas Gintaras Raškauskas pasakoja kasmet atsikratantis po keliolika erkių. Nuo mažyčių voragyvių stiprūs vyrai ginasi kaip įmanydami – vieni girininkai apsimūturiuoja iki kaklo, kiti naudoja repelentus.
„Būna taip, kad per dieną į mišką važiuojame po kelis kartus – apsisaugoti nuo erkių neįmanoma. Turime specialią darbinę apranga, įvairius purškalus, bet vis tik geriausias būdas likti sveikam, grįžus iš miško persirengti ir gerai apžiūrėti ar neįsisegė“, – sako G.Raškauskas.
Savą myli, svetimo – ne
Miškininkas juokauja, kad erkės savą pažįsta, o svetimus puola labiau.
„Jeigu išeinam pasivaikščioti su šeima, pas mane gali nebūti nė vienos, o pas kitus
randam po keliolika erkių ant rūbų ar kūno“, – pasakoja G.Raškauskas.
Tai, kad erkės pažįsta savus, neabejoja ir uogautoja Elena. Į tą patį mišką mėlynių rinkti moteris važiuoja jau dešimt metų. Pirmuosius metus ji grįždavo ne viena – bent dvi, trys erkės įkibdavo į odą, tačiau nei šį, nei praėjusį uogų sezoną Elena nepasigavo nė vienos erkės.
„Į mišką važiuoju tais pačiai drabužiais, skalbiu juos be miltelių ir minkštiklių, nenaudoju jokių apsauginių purškalų, nesitepu kremais ir nesikvepinu. Galvoju, kad natūralus kvapas joms artimesnis – gal todėl nerūpiu“, – svarsto uogautoja.
Neįveikiami nuodai
Bitininkai prie savo bičių drąsiai eina be kaukės ar ypatingų apsauginių rūbų, tačiau erkėms draugiškas susitarimas – jei tu manęs neliesi, neliesiu tavęs ir aš – negalioja. Girininkai žaliuosiuose namuose jaučiasi kiek drąsiau tik dėl to, kad nuolat skiepijami nuo erkinio encefalito. Vis dėlto šis skiepas jų neapsaugo nuo Laimo ligos, tad rizika išlieka. Pasak G. Raškausko, Laimo liga nuo erkės užsikrėtęs ne vienas jo kolega.
Tą patį patvirtino ir Panevėžio miškų urėdijos Miško apsaugos inžinierius Andrius Ropė.
„Pats sergu šia liga. Visi darbuotojai aprūpinti apsauginėmis priemonėmis, tačiau erkių, ypač pavasarį, niekas neveikia“, – sako miškininkas.
Anot A.Ropės Panevėžio kraštas pasižymi itin gausiais erkių būriais. Inžinierius išskiria ir erkingiausias vietas – tai lapuočių miškai prie Krekenavos, Raguvos, Gustonių, Naujamiesčio.
Spygliuočių miškuose erkių mažiau. Didesnis jų srautas pastebimas ir mišriuose miškų vietovėse, tačiau lapuotynuose ir jaunuolynuose šių voragyvių begalės.
„Kasmet erkių daugėja, o susirgimų Laimo liga skaičius auga kaip ant mielių. Ligos pasekmės atsiliepia visam gyvenimui. Man pradėjo skaudėti sąnarius, gėriau antibiotikų kursą“, – teigė A. Ropė.
Skiepų vis dar nėra
Nuo balandžio iki lapkričio mėnesio – erkių platinamų ligų pikas. Žmonės vis dažniau skiepijasi nuo erkinio encafalito, tačiau nuo Laimo ligos vakcinos deja dar nėra. Laiku jos nenustačius ir nepradėjus gydyti, pasekmės gali būti labai skaudžios.
Respublikinės Panevėžio ligoninės Infekcinių ligų suaugusių skyrius vedėja Violeta Dambrauskienė
sako, kad skiepas nuo erkinio encefalito itin efektyvus, tačiau žmonės į šią apsaugą vis dar žiūri pro pirštus.
„Per ilgą savo gydymo praktiką mačiau tik vieną pacientą, kuris pasiskiepijęs susirgtų erkiniu encefalitu. Tai liudiją, kad skiepas tikrai veikia. Nuo Laimo ligos skiepo vis dar nėra. Amerikiečiai jau lyg ir turi, bet nuo vienos rūšies, o pas mus Laimo ligos sukelėjų yra net penkios rūšys“, – sako V.Dambrauskienė.
Medikė pastebi, kad žmonės į erkės įkandimą reaguoja labai skirtingai. Vieni atvažiuoja vidurį nakties ir prašo ištraukti erkę, kiti visiškai nekreipia dėmesio.
„Dėl erkinio encefalitu vienaip ar kitaip pas gydytojus patenka visi pacientai. Jie išsigąsta karščiavimo ir kreipiasi pagalbos. Dėl Laimo ligos dažnai žmonės kreipiasi pavėluotai. Dažnas nepastebi dėmės, nes ji gali atsirasti nebūtinai toje vietoje kur buvo įsisiurbusi erkė. Ji gali būti plaukuotoje galvos dalyje, ant nugaros ar kirkšnyje. Todėl jeigu erkė įsisiurbė, visada verta pasidaryti tyrimus“, – teigia V.Dambrauskienė.
Pavojingos ir klastingos
Erkinio encefalito ligos pradžia pasižymi pakilusia temperatūra, galvos skausmu, silpnumu, šaltkrėčiu, pykinimu, kartais viduriavimu, požymiai primena gripo ar peršalimo simptomus, todėl juos galima supainioti. Žmogus šiuos ligos simptomus dažniausiai pajaučia po 7-14 d. nuo užsikrėtimo.
Po to sergančiojo būklė pagerėja, bet dažniausiai būna antroji ligos banga. Jai būdinga aukšta temperatūra, virusas pasiekia smegenis ir sukelia jų uždegimą. Laimo ligos atveju, erkės įkandimo vietoje po 1-4 savaičių atsiranda raudona dėmė, galinti keisti savo formą ir dydį. Šios ligos atveju ligonis skundžiasi sąnarių ir raumenų skausmu, o vėlyvu ligos periodu pažeidžiama centrinė nervų sistema. Ligoniai skundžiasi miego sutrikimu, atminties susilpnėjimu, svaigimu ir kt.
Geriau į mišką neiti
Svarbu vengti pamiškių ir aukštos žolės bei naudoti erkes atbaidančias priemones (repelentus).
Patariama rengtis taip, kad drabužiai kuo daugiau pridengtų kūną (rinktis drabužius ilgomis rankovėmis, kelnių galus susikišti į kojines ar batus). Geriau dėvėti šviesių spalvų drabužius, kad erkę būtų lengviau pastebėti. Grįžus iš poilsio gamtoje, vilkėtus drabužius pakabinti negyvenamoje patalpoje. Labai svarbu kruopščiai apžiūrėti visą kūną, ypač paausius, pakinklius, kirkšnis, pažastis, sprandą – į šias vietas erkės įsisiurbia dažniausiai.
Gerai išsišukuoti plaukus, nusiprausti po dušu. Aptikus erkę – kuo greičiau ištraukti, o įsisiurbimo vietą nuplauti vandeniu su muilu ar dezinfektantu. Po erkės įkandimo, aplink žaizdą atsiradus išplitusiam paraudimui ar kitiems požymiams (sąnarių, raumenų ir galvos skausmas, silpnumas, pakilusi temperatūra), nedelsti ir kreiptis į gydytoją.