Parlamentarizmo pradžia – XIV a.
Kaip valstybinė valdžia Seimas Lietuvoje atsirado XV a. antroje pusėje, nors Seimo ir Ponų tarybos užuomazgų galima įžvelgti jau 1398 m., kai Salyne Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui tariantis su Vokiečių ordinu dėl taikos įvyko didelis Lietuvos didikų ir bajorų suvažiavimas, rašoma Seimo interneto svetainėje.
Iš pradžių į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) Seimo funkcijas įstatymų leidyba neįėjo: Seimas rinkdavo Didįjį Kunigaikštį, svarstydavo vidaus ir užsienio politikos, mokesčių politikos, karo klausimus, kontroliuodavo valstybės iždą. Jis buvo šaukiamas gana retai, tik nuo XV a. pabaigos – dažniau.
Kaip reguliariai Seimas turi būti sušauktas, kas jame turi dalyvauti, kaip turi vykti posėdžiai, kokios Seimo funkcijos, niekur nebuvo nustatyta. Seimą dažniausiai Vilniuje arba Brastoje esant reikalui šaukdavo didysis kunigaikštis, o tarpuvaldžiu – Ponų taryba.
Į Seimą tada buvo kviečiami Ponų tarybos nariai, aukšti valstybės pareigūnai (seniūnai, tijūnai, vėliavininkai), kunigaikščiai ir visi galintys atvykti bajorai – jokių Seimo rinkimų nebūdavo. Galėdavo atvykti ir bet kuris nekviestas bajoras. Seimai trukdavo 1-2 savaites, kol Lietuvoje būdavo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis.
Įstatymų leidžiamąja institucija LDK Seimas tapo tik XVI a. pradžioje. Tiesa, jis turėjo teisę tik pareikšti nuomonę arba prašymą didžiajam kunigaikščiui. Šio atsakymas virsdavo įstatymu. Be to, Seimas galėjo nepritarti didžiojo kunigaikščio nutarimui ar jo pasirašytai tarpvalstybinei sutarčiai.
Lietuvos ir Lenkijos monarchas Žygimantas Augustas nuo 1566 m. LDK įvedė seimelius, kurie vykdavo pavietuose ir turėjo tokį pat statusą kaip ir Lenkijos Karalystės seimeliai. Prieš Lietuvos Seimo sušaukimą vykdavo pavietų seimeliai, kuriuose bajorai išrinkdavo savo atstovus, duodavo jiems instrukcijas (šie jų privalėdavo Seime laikytis), svarstydavo Seimo kelsimus klausimus.
1413 m. Horodlės unija įteisino bendrus Lenkijos ir Lietuvos ponų bei bajorų seimus ir konvencijas. Tiesa, susiformavo paprotys abiejų šalių Seimams posėdžiauti atskirai, o bendrai tartis vėliau susitikus jų delegacijoms.
Iki 1569 m. pasirašytos Liublino unijos, kuri formaliai panaikino atskirus parlamentus, įvairiuose miestuose buvo susirinkę 40 LDK Seimų. Tačiau Lietuvos Seimas, vadintas Vyriausiuoju Lietuvos suvažiavimu arba Lietuvos konvokacija, rinkdavosi dar ilgai – iki pat XVIII a. pab. Jis buvo šaukiamas nereguliariai ir dažniausi svarstydavo LDK vidaus politikos reikalus arba kai kuriuos Abiejų Tautų Respublikos Seime nagrinėjamus klausimus.
Seimo kompetencija buvo beveik neribota: tik jis galėjo leisti įstatymus, taip pat priimdavo sprendimus dėl karo ir taikos, mokesčių, muitų, išklausydavo valstybės pasiuntinių užsienio šalyse ataskaitų, kontroliuodavo valstybės iždą ir vykdomąją valdžią, sudarydavo ir tvirtindavo sutartis su užsienio valstybėmis. Parlamentui atsakingas buvo ir karalius, kurį rinkdavo Seimas.
Po 1795 m. padalijimo Abiejų Tautų Respublika dingo iš Europos politinio žemėlapio, nutrūko ir jos parlamentarizmo raida. Iš viso po Liublino unijos įvyko 173 Seimai, dauguma – Varšuvoje, Karaliaus pilyje.
Pasipriešinimas carui virto Didžiuoju Vilniaus Seimu
Tik prasidėjus atgimimo sąjūdžiui, XX a. pr. lietuvių tautos atstovai keletą kartų skirtinguose miestuose buvo susirinkę į suvažiavimus.
1905 m. lapkričio pabaigoje dabartinėje Nacionalinėje filharmonijoje buvo sušauktas Didysis Vilniaus Seimas – visoje Rusijos imperijoje kilusio revoliucinio sambrūzdžio padarinys. Monarchijai besipriešinančiai lietuvių tautai tuomet reikėjo politinės konsolidacijos. Tautos suvažiavimo idėja kilo įvairių politinių pažiūrų Vilniaus lietuvių būrelyje.
Išrinktas organizacinis komitetas priėmė „Atsišaukimą į lietuvių tautą“, kuriame buvo raginama iš kiekvieno valsčiaus ir parapijos atsiųsti atstovus į Vilnių, ir patvirtino Memorandumą Rusijos Ministrų Tarybos pirmininkui grafui S. J. Vitei – viešą Lietuvos autonomijos reikalavimą.
Suvažiavime dalyvavo apie 2 tūkst. lietuvių iš Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Lenkijos, Latvijos. Didžiojo Vilniaus Seimo dalyviai didžiausiu lietuvių tautos priešu įvardijo Rusijos Vyriausybę ir nutarė reikalauti Lietuvos autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu „visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo“.
Buvo pabrėžta būtinybė vienyti visas Lietuvos politines jėgas ir jungtis bendrai kovai su kitomis Rusijos tautomis, ignoruoti carinės valdžios įstaigas ir nepaklusti įstatymams, taip pat – lietuvių kalbos ir tautiško švietimo propagavimo svarba. Šie nutarimai buvo pradėti vykdyti, tačiau rusų administracija, pasitelkusi represijas, grąžino buvusią padėtį. Daug nutarimų vykdytojų buvo įkalinti arba ištremti į Sibirą.
Parlamentarai ėjo į karą
Šiuolaikiško Lietuvos parlamento istorija prasideda nuo Lietuvos Tarybos, kuri priėmė Vasario 16-osios aktą, ir Steigiamojo Seimo, kuris į pirmąjį posėdį susirinko 1920 m. gegužės 15 d.
Daugiau nei 90 proc. rinkėjų išrinktame Steigiamajame Seime dominavo Lietuvos krikščionių demokratų blokas. Jo pirmininku tapo Aleksandras Stulginskis, kartu ėjęs ir valstybės vadovo pareigas. Šis Seimas patvirtino Nepriklausomybės Akto įgyvendinimą, 1922 m. priėmė Konstituciją, pasiekė tarptautinį šalies pripažinimą, pradėjo žemės ir švietimo reformą, buvo įvestas litas.
150 narių turėjęs Steigiamasis Seimas buvo itin jaunas – 29 nariai nebuvo sulaukę 30-es, tik aštuoni buvo vyresni kaip 50 metų.
Nuo 1920 m. spalio iki 1921 m. vasario Steigiamasis Seimas buvo išsiskirstęs, mat Lenkijos legionams puolant Lietuvą, parlamentarai gynė valstybę. Tuo metu veikė vadinamasis Mažasis seimas, kurį sudarė pirmininkas ir šeši nariai.
1922 m. spalio 10-11 d. išrinktame I Seime (90 narių) nė viena partija neturėjo absoliučios daugumos. Krikdemų blokas gavo 38 vietas, valstiečiai liaudininkai – 20, socialdemokratai – 10, darbininkų kuopa ir tautinių mažumų (žydų ir lenkų) atstovai – po 5. Tai buvo vienintelis Seimas, kuriame veikė 5 komunistai. Jam vadovavo Justinas Staugaitis. Vos pradėję darbą parlamentarai prezidentu išrinko A. Stulginskį, kuris jau 1923 m. kovo 12 d. Seimą paleido.
II Seimas (79 nariai) buvo išrinktas tų pačių metų gegužės 12-13 d. ir išdirbo visą kadenciją – iki 1926-ųjų. Daugumą sudarė Krikščionys demokratai ir Ūkininkų sąjunga (po 14 mandatų) bei Darbo federacija (12 mandatų). Valstiečiai liaudininkai gavo 16 vietų, socialdemokratai – 8, tautinių mažumų atstovai (žydai, lenkai, vokiečiai, rusai) – 14. Pirmininku tapo Antanas Tumėnas.
Šis Seimas prezidentu išrinko A. Stulginskį, pasirašė Klaipėdos krašto konvenciją, įtvirtino žemės ūkio reformą, išplėtojo vaikų mokymą, sukūrė teisinę bazę karo padariniams įveikti.
1926 m. gegužės 8-10 d. išrinktame III Seime (92 nariai) daugumą sudarė Valstiečiai liaudininkai (22 atstovai) ir socialdemokratai (15 atstovų). Krikščionys demokratai gavo 14 mandatų, Ūkininkų sąjunga – 11, Darbo federacija – 5, Tautininkų sąjunga – 3, Ūkininkų partija – 2.
Šis Seimas, be kita ko, pasirašė nepuolimo sutartį su SSRS, kuria Rusija pripažino Lietuvos teises į lenkų okupuotą Vilnių, panaikino demokratinius suvaržymus, išplėtojo žodžio laisvę, o prezidentu išrinko Kazį Grinių.
Jo pirmininku buvo išrinktas J. Staugaitis, o po tų pačių metų gruodžio 17 d. įvykdyto perversmo – A. Stulginskis. 1927 m. balandžio 12 d. naujojo prezidento A. Smetonos aktu parlamentas paleistas. Šalyje buvo sustabdyta demokratijos tradicijų raida – sumenkinta viešos diskusijos galimybė, partijų konkurencija.
IV Seimas buvo išrinktas po dešimtmečio – 1936 m. birželio 10 d. Kandidatus siūlė tik apskričių ir miestų tarybos, o partijoms rinkimuose dalyvauti neleista. Parlamentui vadovavo Konstantinas Šakenis. Šis Seimas, kuriame buvo tik 49 nariai ir nė vienos moters, 1938 m. priėmė naują Konstituciją. Jo funkcijos buvo apribotos, įstatymus galėjo leisti ir prezidentas. Seimas buvo paleistas 1940 metų liepos 1 dieną, Sovietų Sąjungai užėmus Lietuvos teritoriją.
Pastarųjų Seimų koalicijos nestabilios
1990 m. kovo 10 d. į pirmą posėdį susirinkusi Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas jau kitą dieną paskelbė Aktą dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo. Daugumą 141 vietos parlamente iškovojo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio atstovai. Pirmininku tapo Vytautas Landsbergis, ėjęs ir valstybės vadovo pareigas. Buvo pradėta ūkio reforma ir desovietizacija, parengtas naujos Konstitucijos projektas, 1992 m. spalio 25 d. priimtas referendumu.
VI Seime, kuris dirbo 1992-1996 m., 76 vietas gavo Lietuvos demokratinė darbo partija. Tėvynės santaros blokas iškovojo 49 mandatus. Pirmuosius mėnesius pirmininku buvo Algirdas Brazauskas, pagal Konstituciją laikinai ėjęs ir prezidento pareigas. 1993 m. jį poste pakeitė Česlovas Juršėnas. Beveik pusė priimtų įstatymų buvo susiję su ūkio reforma, Konstitucijos įgyvendinimu, lito įvedimu, buvo išvesta Rusijos kariuomenė.
1996-2000 m. kadencijos Seime valdančiąją koaliciją sudarė dešiniosios jėgos – Tėvynės sąjunga (jos lyderis V. Landsbergis tapo parlamento vadovu) ir krikščionys demokratai. Šis Seimas pradėjo įgyvendinti parlamentinės kontrolės principą ir išplėtojo valstybės kapitalą turėjusių įmonių privatizavimą.
VIII Seime daugumą iš pradžių sudarė Naujoji sąjunga ir liberalai. 2001 m. koalicijai iširus, socialliberalai daugumą suformavo kartu su socialdemokratais. Visus ketverius metus Seimo pirmininku buvo Artūras Paulauskas, suspėjęs po Rolando Pakso apkaltos laikinai pabūti prezidentu. Dirbant šiam Seimui, Lietuva buvo priimta į Europos Sąjungą ir NATO.
2004 m. išrinktas Seimas išsiskyrė tuo, kad turėjo net tris pirmininkus – A. Paulauską, kuris turėjo trauktis Seimui pareiškus nepasitikėjimą, Viktorą Muntianą, atsistatydinusį dėl korupcijos skandalo, ir Č. Juršėną. Daugiausia mandatų per rinkimus gavo Darbo partija, tačiau dėl dažnos parlamentarų migracijos ilgainiui didžiausia tapo Socialdemokratų frakcija. Be to, nebeliko po rinkimų suformuotos socdemų, valstiečių liaudininkų, „darbiečių“ ir socialliberalų koalicijos – pastarąsias dvi partijas pakeitė liberalcentristai ir „pilietininkai“, o galiausiai vėl prisijungė Naujoji sąjunga.